Visuomenė pagal politines takoskyras krypsta ne tik į kairę ir dešinę. Yra dar aukštyn–žemyn. Politinio mąstymo kartelę galima pakelti arba nuleisti. Ir Lietuvos šiuo atžvilgiu yra dvi. Jei nenorite atsisveikinti su pirmąja Lietuva, niekur nepabėgsite nuo antrosios. Nebent į „Facebook“. Bet tai nepadės.
Loreta Graužinienė atstovauja antrajai Lietuvai. Ji yra paprasto žmogaus, puoselėjančio savąjį paprastumą, atstovė. Ne to paprasto žmogaus, kuris yra paprastas dėl savo kuklumo ir nesikišimo į tai, ko neišmano, o to, kuris įsivaizduoja išmanąs viską ir yra įsitikinęs, kad virėja gali valdyti valstybę.
Paprasto žmogaus rojus buvo SSRS. Neatsitiktinai, tapusi Seimo pirmininke, L. Graužinienė stengiasi grąžinti sovietinę tvarką – suteikti paprastam žmogui galią atšaukti iš pareigų Seimo narį. Dabar tokia tvarka galioja kai kuriose paprastų Afrikos žmonių šalyse – antai Zambijoje, Zimbabvėje. Dar, nesikeikiant, Vanuatu. Bet tai nėra ES praktika.
Jei ši nuostata įsiteisės Lietuvoje, padaugės ne demokratijos, o chaoso ir bandymų susidoroti su politiniais oponentais naudojantis Seimo nario atšaukimo mechanizmu. Valstybei tai pridarytų žalos. Bet antrosios Lietuvos sankiulotai džiūgautų dėl tokio sprendimo ir nešiotų L. Graužinienę ant rankų.
Be reikalo jūs juokiatės iš Seimo vadovės, tarsi ji būtų kaip Alfredas Pekeliūnas, bene už kvailumą pašalintas iš Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkų. Ji toli gražu nėra A. Pekeliūnas. L. Graužinienė drąsiai žaidžia gana sudėtingą politinį žaidimą ir kol kas, reikia pripažinti, tvarkosi neblogai. Ir kaip Seimo pirmininkė, ir, kartojant jos nuolat pabrėžiamą aplinkybę, kaip (paslaptinga) moteris.
L. Graužinienė atvirai žada kruviną pramogą politinio elito kraujo ištroškusiai miniai. Seimo narius leis atšaukti, ministrams ir teisėsaugos pareigūnams lieps šliaužti keliais, prezidentei grasins apkalta, užsienio politiką ims į savo jautrias ir paslaptingas rankas, Viktoro Uspaskicho skriaudikus pravirkdys kruvinomis ašaromis. Žodžiu, bus ta liaudies koja, kuri spardys „supuvusio“ elito užpakalius. Kaip Rolandas Paksas, tik mažumėlę paslaptingesnė.
Vis dėlto atstovavimas kraujo alkstančiai antrajai Lietuvai – ne pats svarbiausias Seimo pirmininkės amplua. Antroji Lietuva su jos godomis ir aistromis, žinoma, svarbi kaip rinkėjų balsų tiekėja – bet ne ką daugiau. Ji tėra priemonė Darbo partijai siekti galios ir įtakos. Tikrieji šios partijos tikslai toli gražu nesutampa su 2004-ųjų Seimo rinkimuose jos dalintais pažadais sukurti rojų antrojoje Lietuvoje per 11, 111 ir 1111 dienų.
Gal tik dėl nereikšmingo atsitiktinumo tą garsiąją spaudos konferenciją 2007-aisiais, per kurią buvo dergiama Lietuva ir kurioje dalyvavo L. Graužinienė, V. Uspaskichas su savo bendrais surengė Maskvoje? Ir gal tik dėl nereikšmingo atsitiktinumo būtent „darbiečiai“ Seime praėjusią savaitę mėgino prastumti Rusijai naudingą rezoliuciją dėl ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties sąlygų?
Žinoma, galime sau manyti, jog „darbiečiai“ abiem atvejais pasireiškė tik kaip principingi kovotojai už žmogaus teises. Bet jei taip manysime, tuomet turėtume tikėti ir tuo, kad naftotiekio „Družba“ atšaka į Mažeikius neveikia tik dėl techninių priežasčių.
Bene įspūdingiausias Darbo partijos ir jos laikinosios vadovės politinis pasiekimas šį rudenį – žurnalistų užpjudymas sveika nuovoka nepasižyminčias STT agentais. Vienu kirčiu pavyko smogti ir prezidentei, ir neįtikusiems žurnalistams, ir visos Lietuvos bei jos teisėsaugos reputacijai. ES pirmininkaujančioje valstybėje su žurnalistais dorotasi baltarusiškais metodais.
Ar jums L. Graužinienė vis dar atrodo labai juokinga? Ir gal jūs įsivaizduojate, kad dėl sveiku protu nesuvokiamų STT veiksmų prieš žurnalistus yra atsakinga Daukanto aikštė, Generalinė prokuratūra ir VSD, o ne kyšantis Darbo partijos interesas?
Jei taip manote, vadinasi, L. Graužinienė ir jos sekėjai pasiekė svarbų tikslą: jūsų smegenyse, tikėtina, telkšo „darbiečių“ ir su jais bendradarbiaujančių interesų grupių skleidžiama propaganda. Arba tiesiog esate svajotojas, sėdite tarp keturių sienų ir išvadas apie Lietuvos politinį gyvenimą darotės kalbėdamiesi ne su dėmesio vertais šaltiniais, o su savimi ir savo šunimi arba televizoriumi.
Televizorius šį savaitgalį, beje, rodė, kaip L. Graužinienę labai pagarbiai kalbinęs žurnalistas klausė, ar ji apsaugosianti nuostabiuosius STT pareigūnus nuo jiems gresiančio priešų susidorojimo. Seimo pirmininkė atsakinėjo itin geranoriškai, palankiai, tiesiog bičiuliškai. STT vyrai gali būti ramūs: L. Graužinienė juos gins ir kaip Seimo pirmininkė, ir kaip paslaptinga moteris.
Toks Darbo partijos ir STT suartėjimas atrodo beveik romantiškai: vieni, kaip teismas sako, sukčiauja, kiti neva ieško sukčių, bet tuo pat metu vieni su kitais draugauja ir bendromis pastangomis rodo špygą žodžio laisvei Lietuvoje.
O gal jūs vis dar tikite, kad poniai Graužinienei, kaip moteriai ir politikei, labai rūpi žodžio laisvė ir žurnalistų teisės? Na, gal ji ir norėtų, kad taip atrodytų, bet jos ir jos bendražygių Seime veiksmai rodo visai ką kita. Pvz., būtent Darbo partija įnirtingai priešinosi praėjusią savaitę Seimui teiktoms Kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisoms, ginančioms nuo STT pareigūnų veiksmų galimai nukentėjusių žmonių laisves ir teises.
Anksčiau asmuo, manantis, kad STT veiksmai pažeidė jo laisves ir teisės, šios tarnybos veiksmus galėdavo apskųsti... jos vadovui. Spėkite iš trijų kartų, kieno pusėje tokiu atveju bus STT – savų agentų ar nuo jų nukentėjusių piliečių?
Dabar Seimui pateiktos pataisos leidžia nukentėjusiajam kreiptis į prokuratūrą ir teismą, o šios institucijos įpareigojamos priimti sprendimą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų. Panašu, kad pataisomis nepatenkinta gali būti nebent pati STT, kuri prarastų savęs išteisinimo prerogatyvą.
Ar turėtume vien atsitiktinumu paaiškinti tai, kad pataisoms Seime praėjusį ketvirtadienį nepritarė daugiausia Darbo partijos atstovai, tarp jų – L. Graužinienė? Juk pataisų priėmimas reikštų, kad Darbo partijos nekenčiama prokuratūra ir teismai įgytų kontrolės svertų, o STT prarastų nebaudžiamumo saugiklius. Kaip matome, Darbo partijos ir STT interesai sutapo, o žmogaus teisės ir laisvės L. Graužinienei, švelniai tariant, nerūpėjo.
Tiesa, skeptikai gali priminti, kad L. Graužinienė neseniai išvadino STT vadovą bailiu. Į tai jiems galima atsakyti, kad „savi žmonės“ specialiosiose tarnybose visai nebūtinai yra jų vadovai. Be to, bizūno ir meduolio politika neretai būna veiksmingesnė, nei vien meduolio politika. Galiausiai juk visuomenei reikėjo parodyti, kad Seimo pirmininkė smerkia netinkamą agentų elgesį.
Kad ir kokie būtų paslaptingosios Seimo pirmininkės motyvai, nemažai klausimų kelia ir kai kurių Darbo partijai lyg ir neatnašaujančių žurnalistų ir politikų laikysena. Antai Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas socialdemokratas Darius Petrošius, regis, labiau būtų linkęs kontroliuoti žurnalistus nei tai, kas jam kontroliuoti priklauso. Jam kažkodėl dingojasi, kad neadekvačiai siautėjantys STT agentai elgiasi tinkamai, o kalti yra žurnalistai, kurie esą daro spaudimą ir „bando išsikovoti išskirtines sąlygas“.
Galbūt, kaip ir daugelis politikų, šis turi savų sąskaitų su žiniasklaida. Bet ar pati žiniasklaida šioje istorijoje elgėsi adekvačiai? Ne, STT agentų žurnalistai neskriaudė. Tiesiog kai kurie mušami ne priešinosi, o prašėsi: „Gal galima būtų įspirti dar ir štai čia, į kepenis? Ir dar kiek žemiau? Ačiū, labai malonu. Spardykite, nesivaržykite“.
Žurnalistų interpretacijos, skelbiančios, kad STT veikė tinkamai, o jei kas ir buvo negerai, tai esą tik smulkmena, į kurią neverta kreipti dėmesio, – atrodo stačiai apgailėtinai. Ir ko šiame kontekste galima norėti iš L. Graužinienės – kaip Seimo pirmininkės ir moters? Ji viso labo išmaniai atstovauja tiems, kurie sąmoningai arba netyčia griauna ir diskredituoja valstybę.
