Žodžiai „Ekologiškas“, „Draugiškas aplinkai“, „Organiškas“ „Tvarus“, „Žalias“, „Sveikas“, „Perdirbtas“, „Tausojantis aplinką“, „Natūralus“ ir kt. ant pirkinių pakuočių nebūtinai reiškia, kad produktai turi ką nors bendra su tvarumu.
Su aplinkos tausojimu gali būti nesusijusios ir prekės su žaliomis arba kitų gamtos spalvų pakuotėmis. Jeigu kada nors pasirinkote gaminį dėl to, kad ant jo buvo vienas iš išvardytų užrašų arba jis buvo žalios spalvos, gali būti, kad tapote „žaliojo smegenų plovimo“ (angl. greenwashing) auka.
Kas tas „žaliasis smegenų plovimas“?
Gyventi ekologiškai ir gelbėti planetą nuo klimato kaitos tapo būtinybe, tad daugėja žmonių, kurie būdami neabejingi aplinkos problemoms, renkasi tvarius produktus ir veiklas. Pavyzdžiui, statistikos bendrovės „Statista“ duomenimis, ekologiško maisto pardavimas per paskutiniuosius dvidešimt metų pasaulyje ženkliai išaugo – 2000 m. jo buvo parduodama už beveik 16 mlrd. Eur, o 2019 m. – jau už maždaug 92 mlrd. Eur.
Atsižvelgdamos į tai, dalis korporacijų, verslų ir įvairių prekių ženklų reklamuoja savo prekes arba paslaugas kaip tausojančias planetą, nors neretais atvejais jos nieko bendra su tvarumu neturi. Kitaip tariant, jos užsiima „žaliuoju smegenų plovimu“, dar vadinamu „žaliąja migla“, „žaliuoju melu“ „žaliąja manipuliacija“ ar „žaliuoju akių dūminu“.
Organizacija „Akepa“, padedanti tvariems ir etiškiems prekių ženklams augti ir sėkmingai vystyti savo veiklą, teigia, kad „žaliasis smegenų plovimas“ yra praktika, kai prekės ženklai bando atrodyti tvaresni, nei iš tikrųjų yra. Siekdamos šio tikslo, kai kurios įmonės naudoja ciniškus rinkodaros triukus ir klaidingas viešųjų ryšių gudrybes.
Įmonėms tai yra būdas atrodyti taip, tarsi joms rūpi planetos problemos, nors iš tiesų tai yra tik priemonė didinti pelną, puikiai suprantant, kad tvariems produktams ekologijai sąmoningi žmonės yra pasiryžę išleisti daugiau pinigų.
„Žaliasis akių dūmimas“ plinta
Tyrimų kompanijos „S&P Global“ interneto svetainėje teigiama, kad terminą „žaliasis smegenų plovimas“ 1986 m. savo esė pirmasis panaudojo aplinkosaugininkas Jay‘us Westerveldas. Joje aprašoma, kaip vienas viešbutis skatina žmones pakartotinai naudoti rankšluosčius, kad būtų apsaugota aplinka, nors iš tiesų šis skatinimas tebuvo rinkodaros triukas, padedantis viešbučiui sumažinti išlaidas ir padidinti pelną. Ši sąvoka išpopuliarėjo vėliau, kai vartotojų ir žiniasklaidos dėmesys buvo atkreiptas į pavojų aplinkai, tai paskatino kampanijas pasinaudoti augančia „žaliųjų“ produktų paklausa, siekiant padidinti pelną.
Europos Komisijos interneto svetainėje teigiama, kas „žaliojo smegenų plovimo“ daugėja, nes vartotojai vis dažniau perka aplinkai nekenksmingus gaminius. Tad didėjant visuomenės sąmoningumui aplinkosaugos klausimams, didėja ir pagunda įmonėms užsiimti „žaliąją migla“.
2021 m. Europos Komisija ir nacionalinės vartotojų apsaugos institucijos analizavo įvairių verslo sektorių (drabužių, kosmetikos, buitinės technikos ir kt.) interneto svetainėse publikuotus teiginius, susijusius su ekologija. Tyrimą atlikusios institucijos turėjo pagrindo manyti, kad beveik pusė teiginių buvo perdėti, melagingi arba klaidinantys ir pagal Europos Sąjungos taisykles gali būti kvalifikuojami kaip nesąžininga komercinė veikla.
„Žaliojo smegenų plovimo“ strategijos
Žaliosios politikos instituto specialistė Ieva Budraitė įvardija ir labiausiai paplitusias „žaliojo smegenų plovimo“ strategijas. „Pirmiausia, tai – aliuzijos į žalumą produkto ar įmonės pavadinime, logotipe arba kitoje komunikacijos formoje, pavyzdžiui, prie produkto pavadinimo pridedant žalią lapelį arba ant etiketės nupiešiant upę, saulę, kokį nors gražų kraštovaizdį, kuris asocijuojasi su sveikata, gamta, tvarumu, nors tas produktas ir neturi absoliučiai jokio ryšio su ekologija“ – pavyzdį pateikia ekologijos specialistė.
„Žalioji migla“ skleidžiama“ ir pateikiant teiginius, kurie negali būti konkrečiai įrodyti ar pagrįsti. „Pavyzdžiui, kai labai abstrakčiai teigiama, kad gaminys yra palankus planetai arba draugiškas gamtai, bet šalia nėra jokio įrodymo, kuris tai pagrįstų“ – paaiškina I. Budraitė ir tokias abstrakčias frazes vadina miglotomis.
Anot ekologijos specialistės, kitas būdas „žaliai plauti smegenis“ – pirkėjų dėmesio nukreipimas į įvairius vienkartiniais su tvarumu susijusius projektus, iniciatyvas, neinicijuojant pokyčių pagrindinėje įmonės veikloje arba produkto gamybos grandinėje.
Dar viena nereta „žaliojo smegenų plovimo“ strategija, pasak Žaliosios politikos instituto ekspertės, – partnerystė su kokia nors tvarią veiklą vykdančia vyriausybine ar nevyriausybine organizacija vien tam, kad būtų įgytas pranašumas prieš kitas organizacijas. „Tu tai reklamuoji kaip žalią dalyką, bet ne dėl to, kad įmonės viduje darai kažką aplinkai draugiško“, – akcentuoja I. Budraitė.
„Žaliuoju smegenų plovimu“ įtariamos ir puikiai pasaulyje žinomos korporacijos
Vienas iš atgarsio pasaulyje sulaukusių „žaliosios manipulicijos“ pavyzdžių – „Coca-cola“ tvarumo kampanija. Žiniasklaidos platforma, propaguojanti socialinius ir aplinkos pokyčius „Green Queen“ savo interneto svetainėje rašo, kad aplinkosaugos organizacija „Earth Island Institute“ pateikė ieškinį gėrimų milžinei „Coca-Cola“ dėl melagingos reklamos, kurioje teigiama, kad ji stengiasi būti tvaria ir draugiška aplinkai, nepaisant to, kad įmonė yra viena ir didžiausių teršėjų plastiku visame pasaulyje.
Gėrimų įmonės svetainėje ir reklaminėse kampanijose pateikiami įvairūs su tvarumu susiję šūkiai: „Mūsų planeta yra svarbi. Veikiame taip, kad kurtume tvaresnę ir geresnę bendrą ateitį. Pakeisti žmonių gyvenimus, bendruomenes ir mūsų planetą, tinkamai vykdant verslą“, „Dėmesys pasauliui be atliekų. Siekiame surinkti kiekvieną parduotą butelį ar skardinę, perdirbti pakuotes 100 proc.“ ir kt.
Tačiau, remiantis tarptautinio su plastiku kovojančių nevyriausybinių organizacijų judėjimo „Ištrūk ir plastiko“ (angl. Break Free From Plastic) ir „Prekės ženklo auditas“ (angl. Brand Audit) duomenimis, nepaisant šių teiginių, „Coca-Cola“ buvo paskelbta didžiausia plastiko teršėja pasaulyje trejus metus iš eilės – 13 834 jos išmesti plastikiniai buteliai buvo rasti paplūdimiuose, upėse ir parkuose 51 iš 55 šalių, kurios buvo tirtos 2020 m.
Pasaulinės organizacijos „Greenpeace“, siekiančios atskleisti pasaulines aplinkosaugos problemas ir ieškoti sprendimų, viename iš straipsnių teigiama, kad „Coca-cola“ per metus pagamina 100 milijardų plastikinių butelių ir yra didžiausia plastiko teršėja pasaulyje. Apskaičiuota, kad iš 8,3 milijardo tonų pagaminto plastiko tik 9 proc. buvo perdirbta.
„Akepa“ savo interneto svetainėje taip pat pateikia, kaip realiai veikia „žaliasis smegenų plovimas“. Pavyzdžiui, 2019 m. „McDonalds“ pareiškė, kad Europoje esančiuose restoranuose, norint prisidėti prie kovos su klimato kaita, vietoj plastikinių šiaudelių bus naudojami popieriniai. Iniciatyva atrodytų pagirtina, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tie popieriniai šiaudeliai yra netinkami perdirbti.
Tai klasikiniai pavyzdžiai, kai didelės įmonė bando sudaryti įspūdį, kad sprendžia problemą, šiuo atveju taršą plastiku, nors iš tiesų nieko nedaro.
„Žaliosios miglos“ netrūksta ir Lietuvoje
Žaliosios politikos instituto specialistė I. Budraitė teigia, kad „žaliojo smegenų plovimo“ pavyzdžių galima pastebėti ir Lietuvoje – kai kurie, kaip teigia ekspertė, yra tyčia sugalvoti ir pritaikyti, o kiti neapdairumo apraiška – galbūt už reklamą atsakingo žmogaus ne iki galo supratimas, ką jis reklamuoja.
Kaip vieną iš tokios rinkodaros triuko pavyzdžių Lietuvoje ekologijos specialistė įvardija Vilniaus savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ ant troleibusų klijuotus lipdukus „Rinkis žaliąjį transportą be CO2“.
„Iš vienos pusės tai, kas pasakoma, yra tiesa, nes autobusai yra ekologiškesnė transporto priemonė, nevaroma iškastiniu kuru, tačiau šiuo atveju nutylėta tai, kad elektra, kuria, ko gero, buvo varomi tie troleibusai, tikrai pagaminta ne iš atsinaujinančių šaltinių, o naudojant iškastinį kurą. Tad šis teiginys vartotojui sako, kad toks keliavimo būdas yra maksimaliai draugiškas aplinkai, bet iš tiesų ne visai taip yra“, – paaiškina I. Budraitė.
UAB „Vilniaus viešasis transportas“ komunikacijos specialistas Vygandas Kieras teigia, kad aptariama reklama su „žaliuoju smegenų plovimu“ nesusijusi: „Su kolegomis diskutavome šia tema ir manome, kad užrašas yra teisingas ir neklaidinantis visuomenės, mūsų transportas neišmeta jokio CO2 ir yra žaliasis transportas, todėl šis užrašas nėra dviprasmis ar klaidinantis“.
Jis paaiškina, kad aptariama reklama ant viešojo transporto priemonių yra bendro projekto su Vilniaus miesto savivaldybe dalis, kai atvyko troleibusai SOLARIS 15AC, kurių iš viso yra 45 vienetai, tačiau pabrėžia, kad laiko, kada ji vykdyta pasakyti negali, nes aptariami lipdukai ant troleibusų buvo užklijuoti gana seniai.
Ekologijos specialistė I. Budraitė pateikia ir tarptautinių Lietuvoje veikiančių bendrovių vykdytų reklamų pasitelkiant „žaliąją miglą“ pavyzdžių. Ji aptaria prieš keletą metų garsiai nuskambėjusią „Neste Lietuva“ reklamą, kurioje buvo teigiama: „Sumažink CO2 net iki 20 proc.“
„Vėlgi, vartotojui buvo sudaromas įspūdis, kad įsipylus „Neste“ degalų, galima važiuoti mažiau taršiai, bet pasigilinus, paaiškėjo, jog tik viena degalų rūšis turėjo tokį privalumą ir tik todėl, kad į tą dyzeliną buvo įmaišyta vadinamojo biodyzelino, tai yra aliejinių biodegalų, kurie pagaminti ne iš naftos, o iš organinių riebalų, kitaip žinomų, kaip palmių aliejus. Tačiau palmių aliejus yra niekaip nesuderinamas su ekologija, nes tam, kad jis būtų pagamintas, reikalingos palmių plantacijos, o kad būtų galima užauginti palmių plantacijas, yra beatodairiškai naikinami atogrąžų miškai“, – „žaliojo smegenų plovimo“ pavyzdį pakomentuoja ekologijos specialistė.
Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarnybos duomenimis, „bendrovės „Neste Lietuva“ skleista reklama, kurioje buvo nurodyta, kad naudojant „Neste“ degalus yra išmetama iki 20 proc. mažiau CO2 dujų, klaidino vartotojus. Už Reklamos įstatymo pažeidimą Konkurencijos taryba degalais prekiaujančiai bendrovei skyrė 8 688 Eur baudą“.
Kritikos kliuvo ir Šimašiaus kampanijai
Kai kurios praktikos, anot I. Budraitės, iš pirmo žvilgsnio atrodo sveikintinos, bet pažiūrėjus įdėmiau ir jose galima įžvelgti „žaliosios miglos“.
„Pavyzdžiui, Vilniaus mero kampanija „Žalioji banga“, kai siekiama pasodinti kuo daugiau naujų medžių, tačiau nutylima apie labai daug konfliktų, kurie kyla su gyventojais dėl senų medžių apsaugos. Iš vienos pusės tarsi sakoma, kad pasodinsime labai daug naujų medžių, bet nieko nepasakoma apie tai, kaip bus apsaugomi seni, kurie ekologiniu ir aplinkosauginiu požiūriu yra daug vertingesni, – mintimis dalijasi ekologijos specialistė, ir klausia, – ar po tokiomis praktikomis užuot kryptingo į aplinkos apsaugą orientuoto veikimo tikrai neslypi žalioji manipuliacija?“
Vilniaus miesto savivaldybės mero patarėjas Kristinas Taukačikas, atsakydamas į įtarimą galimu „žaliuoju smegenų plovimu“ teigia, kad kiekvienas vilnietis gali rinktis, tikėti ar netikėti skeptikų teiginiais, jog nauji medžiai sodinami tam, kad būtų paslėpta senų medžių nepriežiūra.
„Nuomonių gali būti įvairių, tačiau nepasimesti tarp manipuliacijų geriausiai padeda faktai. Štai, per 2020-uosius Vilniuje buvo pasodintas 2181 medis. Šiemet savivaldybė medžius sodino panašiomis apimtimis, tačiau papildomai daugiau nei 6000 medžių pasodino šį rudenį į Žaliąją Vilniaus bangą įsitraukusios įmonės ir organizacijos. Bendruomenės savo ruožtu pasodino dar apie 3000 įvairių sodinukų“ – įvardija K. Taukačikas.
Mero patarėjas tvirtina, kad toks aktyvus verslo ir bendruomenių įsitraukimas į gatvių žalinimą Vilniaus miesto savivaldybei leidžia daugiau išteklių skirti jau augančių medžių priežiūrai.
„Štai vien medžiams genėti, laistyti ir tręšti praėjusiais 2020-iaisiais savivaldybė išleido 158 500 Eur, palyginti – šiais metais jau skirta apie 250 000 Eur, o ateinančiais 2022-aisiais šiems medžių priežiūros darbams planuojama atseikėti apie 330 000 Eur“, – paaiškina K. Taukačikas.
Jis taip pat pabrėžia, kad lapkritį Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino naujas, daugelį medžių priežiūros aspektų numatančias želdinių ir želdynų apsaugos taisykles.
„Jos įtvirtina, kad Vilniuje yra saugomi iš esmės visi medžiai, išskyrus jaunus vaismedžius privačiuose sklypuose bei invazines medžių rūšis. Savotiškas proveržis šiemet pasiektas saugant savaime išdygusius medžius, vadinamus savaiminukus. Jie, kur įmanoma, apsaugomi nuo šienavimo ir paliekami augti. Pavyzdžiui, 150 savaiminukų persodinta į aplinkines gatves iš garsiojo apleisto stadiono sklypo, kuriame pradedamas vystyti naujas daugiafunkcinis kompleksas“, – teigia mero patarėjas.
Specialistų teigimu, akcija „Žalioji banga“ galėtų būti laikoma „žaliuoju smegenų plovimu“
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto asistentė, daktarė Milglė Černikovaitė teigia, kad žiūrint į visą Vilniaus miesto savivaldybės ir visų jai priklausančių įmonių veiklą, ji nėra nuosekli ir vis dėlto būtų galima teigti, kad joje užsiimama „žaliuoju smegenų plovimu“, taip pat kad medžių sodinimo akcija "Žalioji banga" daugiau yra komunikacinė.
„Aišku, gal savivaldybė ir mažina popieriaus sunaudojimą, viską automatizuoja, bet tai tik kažkokie atskiri darbai, o bendros strategijos nėra. Todėl tos pavienės akcijos visuomenėje vis tiek yra „nuskaitomos“ kaip komunikacinės – kad mes kažką darome, rodome apie tai, toje srityje dirbame, bet tai tikrai neapima visų sričių“, – įžvalgomis dalijasi ji.
M. Černikovaitė teigia, kad „žaliasis smegenų plovimas“ yra tuomet, kai viena yra deklaruojama, o kita – daroma.
„Pirma apsižiūri visą ūkį, pasidarai strategiją, visus patempi už ausų, dirbi, o tada jau galima tą akciją į viešumą kelti, – teigia ji, – dabar vienas straipsnis išeina apie tai, kad kertami medžiai, kitas – kad medžiai sodinami, tai tiesiog yra toks komunikacinis laukas, kur bandoma sumažinti neigiamą žinutę“.
M. Černikovaitė įvardija dar vieną tvarumo principą, kuris šiame kontekste, kai medžių kirtimas Vilniuje sulaukia visuomenės pasipriešinimo ir neigiamos reakcijos, ypač svarbus, – sutarti su visomis suinteresuotomis grupėmis – kad jos būtų ir informuotos, ir sutiktų, kad kažkokie procesai vyksta.
„Tai suinteresuotų grupių – ar tai būtų namų ūkiai, ar visuomenė, ar savivaldybės atstovai, ar tuos darbus atliekančios įmonės – įtraukimas į visus procesus ir sprendimų suderinimas su jomis. Jos pagal suinteresuotų grupių teoriją turi sutarti dėl tų veiksmų ir tada atlikti kažkokius darbus , – įžvalgomis apie Vilniuje kertamus medžius dalijasi M. Černikovaitė ir priduria, – o čia veikla vykdoma vienašališkai, tvarka daroma, nors apie tai nei buvo kalbėta, nei buvo tartasi. Lyg ir sakoma, kad „viskas jūsų gerovei“, bet nebuvo įtraukti žmonės, galų gale nebuvo sutarta, kad to reikia, o tiesiog vienašališkai buvo priimami sprendimai“.
„Žaliosios miglos“ įžvelgta ir mineralinio vandens reklamos kampanijoje
Žaliosios politikos instituto specialistė I. Budraitė teigia, kad žaliojo smegenų plovimo turbūt būtų galima aptikti ir kai kuriose natūralaus mineralinio vandens reklamose. Pavyzdžiui, „Žalia giria“ reklamos kampanijoje teigiama: „Kiekvienas „Žalia Giria“ buteliukas išsaugo 100 kvadratinių centimetrų miško. Gerdami šį vandenį, prisidedame prie Lietuvos miškų išsaugojimo“.
Ekspertė laikosi nuomonės, kad tokioje reklaminėje kampanijoje irgi galima įžvelgti „žaliojo smegenų plovimo“. „Su tokiu lozungu pristatoma, kad tai tarsi yra žalias sprendimas, kad jeigu pirksi šį vandenį, būsi ekologiškas, prisidėsi prie gamtos išsaugojimo, tačiau gudriai nutylima, kad tokiu būdu yra skatinama vartoti plastikines pakuotes. Tai irgi yra ne visai tiesą atitinkantis visos iniciatyvos reklaminis pateikimas“, – teigia I. Budraitė.
UAB „Gelsva“ rinkodaros vadovas Edvinas Ambrukaitis sako, kad įtarimą „žaliuoju smegenų plovimu“ įmonė priima gana jautriai ir pabrėžia, kad ji šiandien mažiau kalba apie tvarumą, bet daugiau daro.
„Projektas „Susitarę su gamta“ yra ilgalaikis, tai nėra kažkokia trumpalaikė akcija, kurią paleidome norėdami per tai konkuruoti, juo labiau, kad mes nesame ypač didelis žaidėjas, yra rinkoje ir didesnių už mus. Norime, kad mūsų indėlis į „Sengirės fondą“ vyktų ir toliau (jis vyksta jau antri metai), – teigia E. Anbrukaitis ir pateikia pavyzdžių, – faktai kalba, pradėjome kampaniją balandžio 1 d., spalio 23 d. „Sengirės fondui“ buvo perduota 35 tūkstančiai eurų, jis akumuliavęs kitas lėšas iki metų galo perka 12,4 ha miško, kur pusė yra dėl „Žalios girios“. Tai yra faktas. Ir tai tik pradžia, yra visos galimybės užauginti ir dar daugiau miškų, išsaugoti gyvybės formų“.
Viena iš įmonės akcininkių Monika Gumbrevičiūtė teigia, kad akcija „Susivieniję su gamta“ kilo iš noro saugoti gamtą. „Vyksta labai didelė urbanizacija ir kažkam reikia palaikyti pusiausvyrą, saugoti mišką, nes jis naikinamas. Mes iš tos pusės norime savo vartotojus skatinti ir edukuoti, kad reikia saugoti savo šaknis. Išeina taip, kad tu imi vandenį ir atiduodi atgal gamtai“, – paaiškina M. Gumbrevičiūtė.
E. Ambrukaitis pabrėžia, kad bendradarbiavimas su „Sengirės fondu“ yra tik viena iš su tvarumu susijusių įmonės veiklų, kurią žmonės labiausiai mato ir girdi, tačiau nuolatos ieškoma būdų, kaip būti tvaresniems.
„Sengirės fondas“ nėra vienintelė mūsų veikla, mūsų tikslas – švaresnė, tvaresnė gamyba, perdirbtas plastikas gamyboje, apskritai mažiau plastiko, tie buteliai taps liaunesni dėl mažesnio plastiko kiekio, taip sumažinsime jo sunaudojimą, – planus įvardija E. Ambrukaitis ir priduria, – plastikas mums yra jautri tema, nes mes suprantame duotybes, yra tokia industrija, Lietuvoje 99 proc. vandens yra supakuota plastiko buteliuose, ir kad ir kaip norėtume, jog būtų kitaip, mes to labai greitai nepakeisime, bet, kaip sakoma, viskas prasideda nuo mažų žingsnelių“.
Anot VU Komunikacijos fakulteto dr. M. Černikovaitės, veikloje svarbiausia nuoseklumas. „Plastiko tematika susijusi su tarša. Jeigu tu žinai, kad plastikas yra taršus, tai kai imiesi bet kokios komunikacijos apie tvarumą, vis tiek tau bumerangu sugrįš klausimas, kiek sumažinai plastiko savo veikloje“.
„Rinka gana ribota – yra šeši vandens gamintojai ir, mano požiūriu, tokios jų („Žalia giria – aut. past.) tvarumo akcijos atsiranda, nes jie mato, kad visi kažką daro, o jie nieko nedaro, – įžvalgomis dalijasi M. Černikovaitė ir paaiškina, – realiai, ko norisi iš jų? Tai visų pirma, sumažinti plastiko kiekį“.
Kas nuo „žaliojo smegenų plovimo“ kenčia labiausiai?
Anot Žaliosios politikos instituto specialistės I. Budraitės „žaliasis smegenų plovimas“ yra itin žalingas, nes pasitelkiant jį kaip rinkodaros priemonę kenkiama visai rinkai.
„Tie, kurie pilnai investuoja į savo gamybos švarinimą arba įtakos aplinkai mažinimą, tai daro nuo A iki Z – nuo produkto žaliavų iki jau parduotų produktų utilizavimo, visame procese garantuodami atsakomybę ir įtakos aplinkai minimizavimą. Dėl to jų produktai dažniausiai kainuoja brangiau, o tie, kurie daro kažkokį mažą dalyką ir išsireklamuoja kaip „žali“, gali pasiūlyti savo produkciją pigesnėmis kainomis, nes jie iš tikrųjų ne viską daro netaršiai. Tokiu būdu jų produktas tampa pigesniu ir vartotojas, manydamas, kad ta įmonė yra aplinkai draugiška, renkasi ją. O tas kuris veikia žaliai, ir kurio galutinis produktas yra brangesnis, nes įmonė investavo daug pinigų į tvarumą, pralošia, galiausiai ilgalaikėje kovoje ir iš viso gali išnykti iš žemėlapio“.
Anot I. Budraitės, dalis įmonių, matydamos, kad kai kuriems verslams sėkmingai pavyksta per „žaliąjį smegenų plovimą“ pritraukti vartotojų, susigundo daryti tą patį ir tokių „žaliųjų“ manipuliuotojų atsiranda vis daugiau.
Specialistė įsitikinusi, kad tai sukelia nepasitikėjimą vartotojui: „Kai vieną kartą išsiaiškini apie tokią suktybę, tau apskritai gali kilti nepasitikėjimas visomis žaliomis etiketėmis ir nenoras rinktis bet kokią ekologišką produkciją, nes tu manysi, kad tai nėra teisinga“.
Tai, pasak Žaliojo politikos instituto ekspertės, skatina ir sąmokslo teorijų atsiradimą, kad ekologija yra tik būdas didelėms korporacijoms pasipelnyti, bet ne koks nors realus sprendimas, turintis realią įtaką aplinkai. „Žaliasis smegenų plovimas“ daro žalą ir verslui, ir vartotojui“, – akcentuoja ji.
