Siauras įmonių požiūris
„Visų pirma, viena iš tendencijų yra ta, kad mes turime didelį pasimetimą tiek tarp vartotojų, tiek tarp verslo, tiek tarp to, ką girdime medijoje ir ką kalba verslai. Ką turiu omenyje, sakydamas didelį pasimetimą? Mes patys kartais nesuprantame – situacija vis dėlto gerėja ar blogėja“, – savo pranešimą konferencijoje pradėjo J. Baranauskas.
Pasak jo, matome, kad, viena vertus, draudimų skaičius auga, daugėja zero waste judėjimų Lietuvoje ir visame pasaulyje, vartotojai tvarko aplinką, renkasi atsakingiau. Kita vertus, mes girdime baisius faktus, kad, pavyzdžiui, 2050 metais žuvų vandenynuose bus mažiau negu plastiko, o vartotojams, kurie stengiasi būti netaršūs, sunku rasti alternatyvų ir negana to dar gausu ir tokių, kurie apskritai tingi rūšiuoti ir vartoti tvariau. Tad pirmoji pranašystė apie pakuotes byloja, kad pasimetimo pakuočių tvarumo klausimais, pasak J. Baranausko, per ateinančius kelerius metus bus tik daugiau.
Kalbėdamas apie pakuočių ateitį J. Baranauskas konferencijoje palietė ir platesnio tvarumo paveikslo nebuvimą. Ką tai reiškia? Kaip sako jis, pasitaiko atvejų, kai gamintojai pagerina vieną gamybos aspektą ir vaizduojasi esą padarę viską, ką gali, kad jų produktas būtų visiškai tvarus. Tačiau tai tėra tik mažas žingsnelis tvarumo link.
„Arba turime įdomius sprendimus, bet abejotinas medžiagas. Pavyzdžiui, žinau vieną Baltijos šalių kosmetikos prekinį ženklą, kuris giriasi, kad vietoje standartinio plastiko savo kosmetikai jie atsiveža iš gamtos kažkokį plastiką iš Pietų Amerikos. Kyla klausimas – ar ne per toli vežti žaliavą iš kito pasaulio galo? Kaip tai atsiliepia jų CO2 išmetimams, energijos pėdsakui? Kitas klausimas – net jeigu tas atvežimas kažkokiu magišku būdu galbūt yra tvarus, ką po to su ta medžiaga Lietuvoje mums veikti? Ar ją galima perdirbti kartu su plastiku ir panašiai? Jie apie tai nekalba, jie tiesiog pasako tą savo gražų faktą apie vieną medžiagą ir visa kita nutyli.
Dar vienas pavyzdys – CO2 mažinimas tik per kreditus, kai įmonės nieko kito nedaro, paties CO2 pėdsako nemažina, pakuočių negerina, o tiesiog sako: mes kompensavome produkto CO2 pėdsaką. Tai čia tokia žinia vartotojui, kad mes esame geri ir daugiau nesigilinkite toliau.
Yra ir medžiagų kovos, ypač juokingas aspektas, kai medžiagų gamintojai arba prekės ženklai giriasi, kuo viena medžiaga geresnė už kitas ir tai daro be konteksto. Pavyzdžiui, popierius 7 kartus perdirbamas, jis yra iš gamtos. Dirbantys su stiklu sako, kad tai – galybę kartų perdirbama medžiaga. Dirbantys su plastiku – kad jų CO2 pėdsakas yra pats mažiausias. Jie visi yra teisūs, bet vartotojui iš to jokios naudos nėra, nes mes negalime viskam naudoti vienos medžiagos – jos visos turi savus privalumus skirtingiems panaudojimams“, – aiškino pakuočių vystymo ekspertas.
Griežtesni draudimai ir didesni mokesčiai
Dar viena ryški tendencija, kuri pamažu jau keičia tiek verslus, tiek vartotojus ir įspraudžia juos į tam tikrus rėmus – plečiami draudimai ir įvedami nauji arba didinami esami mokesčiai.
„Viena garsiausių – vienkartinio plastiko direktyva, su kuria pradėjo mažinti vienkartinių plastiko gaminių naudojimą, juos pakeičiant tam tikromis alternatyvomis. Taip pat turime dalinai savanoriškus atskirų valstybių įstatymus. Pavyzdžiui, draudimus Prancūzijoje ir Ispanijoje, kai kur kitur, kur draudžia vaisius arba daržoves pakuoti į plastiką, jeigu tie vaisiai ir daržovės sveria iki 1,5 kg. Turime, pavyzdžiui, plastiko apmokestinimą, jeigu jis nėra perdirbtas – Jungtinė Karalystė nusprendė, kad jeigu tik iki 30 proc. pakuotės yra perdirbta, privaloma už tai susimokėti tam tikrą mokestį.
Lietuvoje jau visi puikiai matėte patys, kad plastikiniai vienkartiniai maišeliai parduotuvėse yra apmokestinti. Kodėl mes tai padarėme? Todėl, kad Lietuva buvo pirmoje vietoje pagal plastikinių, vienkartinių, nemokamų maišelių vartojimą Europoje – apie 300 maišelių tekdavo vienam žmogui. Dabar jie apmokestinti vienu centu. Klausimas, ar šis mokestis yra pakankamai didelis, bet jau pastebėjo kai kurie prekybos tinklai, kad per pirmas dvi savaites maišelių vartojimas sumažėjo apie 43 proc. Kokia iš tikrųjų statistika, paskaičiavus, kiek galbūt daugiau sunaudojama popierinių maišelių, mes dar pamatysime, bet kad nemokami dalykai, kalbant apie pakuotes, negali egzistuoti ir būti nemokamai dalinami, manau, yra faktas ir ta tendencija tik ryškėja.
Ir vienas iš įdomesnių eksperimentų – Vokietijoje nuo metų pradžios įstaigos, kurios teikia maitinimo paslaugas ir išvežioja maistą ar per kurjerius, ar tai daro pačios, turi turėti ir daugkartines pakuotes. Šiandien ne visos šalies vietos tai dar turi, bet, manau, iš šito ateityje galės pasimokyti daugelis šalių Europoje ir pritaikyti tuos modelius sau“, – konferencijoje kalbėjo ekspertas.
Kadangi įmonės greitu metu turės pateikti savo veiklos tvarumo ataskaitas, stebėsime ir daugiau skaidrumo pakuočių klausimais. Tai – dar viena svarbi ateities tendencija.
„Tvarumo pareiškimų tvarka irgi keisis, nes dabar Europos Komisija pastebėjo, kad 2021 metais 53 proc. pasisakymų apie tvarumą tiek pakuočių, tiek produkto buvo neteisingi – vyko žaliasis smegenų plovimas (angl. greenwashing), todėl įvedama tvarka apribos galimybę klaidinti vartotojus. Kiek tai turės įtakos pakuotėms? Aš manau, kad dalyje pakuočių tiesiog dings visi pareiškimai apie žalumą ir turėsime galbūt netgi šiek tiek daugiau švaros ant jų.
Mažės ir vizualių nesąmonių, pavyzdžiui, Kanada dabar planuoja uždrausti naudoti tas tris besisukančias rodykles, jeigu 80 proc. šalies perdirbimo gamyklų negali tų gaminių perdirbti. Manau, panašių dalykų galime tikėtis ir Europoje.
Ir kalbant apie tolimesnes pranašystes šiuo klausimu, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ant dalies pakuočių yra pavaizduota, kad jų negalima perdirbti, tad galbūt mes kažkokią unifikuotą sistemą turėsime ateityje ir Europoje, kur vartotojams bus aiškiai paaiškinta, kaip atskirti pakuotės dalis prieš rūšiavimą, nes šiandien tik kai kuriose valstybėse Europoje, pavyzdžiui, Italijoje, privaloma pasakyti, kad ši pakuoti yra popierinė ir tu turi ją mesti į popieriaus konteinerį“, – teigė jis.
„Šventosios trejybės pažadai“
Dar viena iš tendencijų, kaip konferencijoje minėjo J. Baranauskas, susijusi su rinkodara ir įmonių įsipareigojimais, išsakomais viešai.
„Aš ją pavadinau „Šventosios trejybės pažadai“. Kodėl aš ją taip vadinu? Įmonės, ypač didelės korporacijos, pasako, kad iki tam tikrų metų, ir dažniausiai duoda kokius tris pažadus, kad, pavyzdžiui, jų pakuotės bus perdirbamos, kompostuojamos arba daugkartinės. Kartais korporacijos tiesiog pamiršta savo pažadus. Tarkime, turime „Starbucks“, kurie 2008 metais pasakė, kad iki 2015 metų sukurs perdirbamus puodelius, atėjo 2015 metai – tyla. Tais pačiais metais išėjo naujas pažadas 2025 metams, kad jie turės jau ne lengvai perdirbamus, o tik daugkartinius puodelius. Kyla klausimas, ar jie pasieks šį pažadą, ar mes 2025 metais turėsime naują“, – svarstė jis.
Vienas didesnių ir liūdnesnių šios tendencijos pavyzdžių, kaip konferencijoje aiškino pranešėjas, 2018 metais įsteigtas „Ellen MacArthur Foundation“, subūręs 200 bendrovių, kurios reprezentuoja 20 proc. plastiko gamintojų pasaulyje. Ši iniciatyva didžiausias pasaulio korporacijas įpareigojo labai dideliam tikslui – iki 2025 metų gaminti tokias pakuotes, kurios būtų 100 proc. perdirbamos, kompostuojamos arba daugkartinės.
„Jie kiekvienais metais leido ataskaitas, o prieš 9 mėnesius išleistoje 2022-ųjų ataskaitoje sakoma, kad šių tikslų pasiekti jiems nepavyks. Statistika atrodo netgi truputį juokinga – 2019 metais 63,2 proc. pakuočių pateko į šias kategorijas, o po dviejų metų, 2021-aisiais šis procentas padidėjo tik 2,2 proc. Vadinasi, jų tikslai yra labai toli, o kai kurios kompanijos, korporacijos, kurios naudoja permatomo „PET“ buteliukus jau šiandien yra arti 100 proc., bet kitos, kurios naudoja kombinuotas, lanksčias pakuotes yra arčiau 0 proc., todėl bendroje įskaitoje situacija atrodo prastai“, – aiškino pakuočių vystymo ekspertas.
Daugiau popieriaus
Dar viena iš tendencijų, įdomi tiek verslams, tiek vartotojui – popierinė banga, palietusi net skysčių pakuotes. Rinkoje jau egzistuoja „SUPA“ butelis, kuris, teigiama, yra pirmoji pakuotė, galinti būti perdirbta ir plaušinama kartu su kartonu ar popieriaus atliekomis. Vis dėlto, pasak specialisto, mes, kaip vartotojai, turime būti skeptiški tokioms alternatyvoms, mat yra ir atvejų, kuomet pakuotės išorė pagaminta iš popieriaus, o viduje slypi plastikas. Be to, vis daugiau rinkoje randasi kombinuotų pakuočių, kurių viena pusė pagaminta iš plastiko, kita – popieriaus. Tai, pasak pranešėjo, ne visuomet yra geriausia alternatyva.
„Jeigu dalis pakuotės yra plastikas, dalis pakuotės yra popierius ir mes sakome, kad ją pageriname, pavyzdžiui, turėjome prieš tai plastikinę, o dabar pusė jos yra popierinė, mes turime kaip prekės ženklai ir kaip vartotojai būti skeptiški, kiek iš tikrųjų ta pakuotė tada tampa puikiai rūšiuojama ir perdirbama, nes, pavyzdžiui, kai kuriose pakuotėse popieriaus nuo plastiko atskirti tiesiog neįmanoma.
Iš efektyvesnių sprendimų, kurie yra net mūsų kieme, tai šiuo atveju vertikalus ūkis „Leafood“ Lietuvoje sako, kad norim naudoti mažiau plastiko, bet negalim naudoti popieriaus, kuris sušlaps, o produktas bus sugadintas, tad jie naudoja „Halopack“ pakuotes. Kas tai yra? Dalis pakuotės yra kartoninė, bet jos apačią ir viršų dengia labai plona plastikinė plėvelė, kuri po to bus išmesta, sudeginta, bet kartonas liks sveikas ir jis galės būti perdirbamas. Tai čia vienas iš pavyzdžių, kai nežiūrima į skambią reklaminę antraštę, bet tiesiog žiūrima, kaip pakuotė iš tikrųjų gali veikti ir būti naudinga.
Dar vienas man patinkantis pavyzdys – kombinuojami sprendimai. Pavyzdžiui, daugkartinė prabangios kosmetikos pakuotė, kurią gaila kiekvieną kartą turėti naują ir išmesti seną, kaip mes darėme iki šiol. Ką galima pakeisti? Sukurimas sprendimas, kad tik viena dalis, kurioje yra pats kosmetikos produktas, ar mažmeninės prekybos kanale, ar e-komercijoje vartotojui yra pakeičiama. Tai šiuo atveju mes išmetame tik labai mažą dalį pakuotės ir ji yra vienkartinė, o didžioji dalis pakuotės – daugkartinė“, – aiškino pranešėjas.
Daugkartiniai pakuočių modeliai
Galiausiai – daugkartinės pakuotės. Pasak pranešėjo, didžiausios korporacijos nepasižymi teigiamais pokyčiais šiuo klausimu. Neretai perėjimas prie daugkartinių pakuočių tėra rinkodarinės grudrybės, bandančios parodyti, kad įmonėms rūpi. Tačiau realybė dažnai būna kitokia – pakuotės neva testuojamos, joms nepasiteisinus – neva ieškoma naujų alternatyvų, o pastarųjų paieškos neretai trunka ne vienerius metus.
„Bet nereiškia, kad su daugkartinėmis pakuotėmis viskas yra taip liūdnai. Pavyzdžiui, mes turime „Rimi“ prekybos tinklą, kurie berods jau apie dvejus metus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje turi 8 parduotuves, kuriose vartotojai gali įsigyti produktų savo atsineštose pakuotėse. Lietuvoje turime ir „CupCup“, kurie ne pirmus metus muzikos festivaliams siūlo daugkartines pakuotes. Estijoje ir daug kur kitur Europoje veikia „Ringo“ – daugkartinės pakuotės tiek maistui, tiek gėrimams. Visi jie turi savo tašką, kuriame vartotojai gali tas pakuotes priduoti.
Vokietijoje, kurioje, kaip minėjau, mitybos sektoriui bus privaloma turėti daugkartines pakuotes, vienam daugkartinių pakuočių startuoliui mažieji investuotojai sunešė 3 milijonus eurų. Tai reiškia, kad žmonėms tai yra aktualu ir jie to nori. Pasaulyje tokių inovacijų daugėja, o kad investuotojai į tai investuoja pinigus, yra geras ženklas. Faktas ir tai, kad vis daugiau įmonių bando tuos dalykus ir kartais jiems net nereikia kurti inovacijų patiems, nes mes jau turime labai daug startuolių, į kuriuos galima kreiptis ir jų tas inovacijas taikyti savo versle“, – konferencijoje sakė jis.