Nuo praėjusių metų Lietuva iš bendro biudžeto Europos Sąjungai turi susimokėti už neperdirbto plastiko pakuotes – ši suma šiemet siekia 13 mln. eurų.
Seimo Laisvės frakcijos nario Kasparo Adomaičio siūlymu, visos panaudotos plastikinės pakuotės šalyje turėtų būti perdirbamos, o nepavykus to padaryti, taršos mokesčio atsakomybė turėtų kristi ne mokesčių mokėtojams, kaip yra dabar, bet patiems gamintojams bei importuotojams.
Keisis prekių kainos
„Šiuo metu gamintojai yra įpareigoti sutvarkyti 55 proc. plastikinių pakuočių. Tai reiškia, kad tą kiekį galima perdirbti arba nedidelį procentą sudeginti – tai irgi yra laikoma tinkamu tvarkymu. Tačiau labai daug atliekų nukeliauja į sąvartynus, – „Tvariai Lietuvai“ sako K. Adomaitis. – Lietuvoje visiškai neskatiname gamintojų galvoti, kaip tas pakuotes paruošti, kad jos būtų perdirbamos, o ne tik būtų pastatomi rūšiavimo konteineriai. Situacija gana liūdna ir ji bus tik dar liūdnesnė. Pagal prognozes ir tendencijas, neperdirbamo plastiko kiekiai turėtų ir toliau didėti.“
Už kiekvieną neperdirbto plastiko toną Europos Sąjunga taiko 800 eurų mokesčio tarifą. Kol kas mūsų šalyje jis krenta ant mokesčių mokėtojų pečių.
Įstatymo pataisa, pasak K. Adomaičio, sukurtų finansinę paskatą pakuočių gamintojams ir importuotojams didinti plastikinių pakuočių perdirbimą.
„Palyginimui, kai kurios pakuočių tvarkymo organizacijos už plastiko pakuočių tvarkymą prašo 250–270 eurų už toną. Tai reiškia, plastikas gali būti perdirbtas už maždaug 260 Eur, o plastiko pakuočių taršos mokestis yra net 800 Eur. Čia tikrai atsiranda finansinė paskata“, – pastebi K. Adomaitis.
„Tvarios Lietuvos“ pašnekovo teigimu, į neperdirbamą plastiką supakuotos prekės bus mažiau konkurencingos, nes vartotojai bus labiau linkę rinktis pigesnes, perdirbto plastiko pakuotėse esančias prekes.
„Jei gamintojai nesugebės perdirbti – jie turės mokėti taršos mokestį ir tos prekės kažkiek pabrangs. Aišku, nemanau, kad tai stipriai pasijaus. Jei už toną neperdirbto plastiko mokama maždaug 800 Eur, tai už kilogramą – apie 80 cnt. Pati pakuotė turbūt sveria dešimtis gramų, todėl kaina skirsis vos centu. Girdėjau pasisakymų, kad prekės brangs 3 procentais, bet tikrai nemanau, kad tiek daug. Tai bus tik cento dalis. Nors galėtų, tiesą sakant, būti ir daugiau – taip būtų sukuriama didesnė motyvacija vartotojams“, – šypsosi Seimo narys.
Tikslą vadina nerealiu
Nors šiuo metu Lietuvoje privalu perdirbti 55 proc. plastikinių pakuočių, Seimo narys siekia, kad nuo 2024 m. būtų perdirbamos visos plastikinių pakuočių atliekos. Tačiau pats pripažįsta, kad tai – ne itin realus scenarijus.
„Sutinku, kad viso plastiko tikriausiai nepavyks perdirbti, arba tai užtruks ilgesnį laiką. Tačiau susitarimo reikalas, kas tuomet mokės europinį mokestį“, – sako K. Adomaitis.
Savo ruožtu „Žaliojo taško“ direktorius Kęstutis Pocius Seime pasirodžiusiam siūlymui negaili kritikos. Jo teigimu, viso plastiko perdirbti neįmanoma, o įstatymo pataisa tėra siekiama sukurti papildomą mokestį.
„100 proc. viską perdirbti, o neperdirbus – mokėti taršos mokestį, yra netvaru, nes yra tiesiog neįmanoma iš karto pasiekti šimtaprocentinio perdirbimo, – tvirtina K. Pocius. – Vadinkime daiktus tikrais jų vardais – tai yra plastiko apmokestinimas, kuris paprastuoju būdu bus įskaičiuotas į prekės savikainą. Ir viskas. Nerealu tokį tikslą taip iš karto įgyvendinti, reikia nuosekliai prie to eiti.“
Taip pat „Tvarios Lietuvos“ pašnekovas atkreipia dėmesį, kad gyventojai netinkamai rūšiuoja plastiko atliekas ir būtent todėl dalies jų nepavyksta perdirbti.
„Dalis pakuočių nėra tinkamai išrūšiuojamos pačių gyventojų. Todėl kai kurios jų nukeliauja į mišrias buitines atliekas ir papuola į sudeginimo įrenginius. Jei gyventojai idealiai rūšiuotų, tada gal ir galima būtų siekti didesnių tikslų. O dabar užduotis – išugdyti visuomenę, galinčią kuo geriau rūšiuoti“, – sako K. Pocius.
Svarsto alternatyvas
„Žiedinės ekonomikos“ direktorius Domantas Tracevičius mąsto, kad jei būtų įgyvendintas Seime svarstomas siūlymas, didelę dalį plastikinių pakuočių būtų galima perdirbti jau per kelis artimiausius metus. Visgi tvariausias sprendimas, jo teigimu, būtų vienkartines plastikines pakuotes keisti daugkartinėmis.
Savo ruožtu pakuočių gamintojos „Aurika“ tvarumo specialistas Mindaugas Jakučionis pranešime spaudai taip pat pastebi, kad po Seime pasigirdusio siūlymo kilo sujudimas: „Vieni sako, kad perdirbti visas pakuotes neįmanoma, kiti – kad nėra tinkamų alternatyvų, treti – kad pakuočių keitimas į visiškai perdirbamas dar labiau augins maisto prekių kainas.“
M. Jakučionio nuomone, vis dar trūksta patikimos informacijos apie galimas alternatyvas plastikinėms pakuotėms. Dažnai minimos alternatyvos – popierius, kompostuojamos pakuotės – nėra vieninteliai galimi variantai, sako jis. Priešingai, specialisto manymu, tai net nėra geriausi pasirinkimai – dažnai tokios pakuotės negali būti naudojamos, nes netenkina maistinei pakuotei keliamų kokybinių, maisto saugos bei technologinių reikalavimų. Tačiau tvarumo specialistas sveikina kiekvieną pasiūlymą tradicinę pakuotę keisti aplinkai draugiškesne.
