Perdegimo požymiai ir esminis skirtumas nuo kitų emocinių negalavimų
Anot Medicinos centro „Northway“ gydytojo psichiatro Jono Fugalio, perdegimą galima apibrėžti kaip ilgalaikį kūno atsaką į lėtinį emocinį stresą keliančių faktorių poveikį darbe. Bene svarbiausias bruožas, skiriantis perdegimą nuo depresijos ar psichinių ligų, yra tai, kad perdegimo atveju pakitę pojūčiai juntami būtent darbo kontekste, susiję su darbo aplinka, kitose gyvenimo srityse emocijos nepakinta.
„Perdegimas pasireiškia per keletą sferų. Emocinėje sferoje būna itin ryškus išsekimas, kuomet žmogus jaučiasi nebesusitvarkantis, nepailsėjęs, išeikvojęs emocinius rezervus ir turi stiprų atstūmimą eiti į darbą, o galbūt ne visada pavyksta laiku po darbo eiti namo, nes lieka daug darbų, kuriuos dėl išsekimo buvo sudėtinga padaryti laiku“, – komentuoja J. Fugalis.
Antras itin būdingas perdegimo požymis yra depersonalizacija, kuomet mažėja asmens jautrumas žmonėms, su kuriais darbinėje aplinkoje tenka susidurti. Pašnekovo teigimu, atsiranda daugiau formalumo ar net cinizmo vietoje anksčiau buvusios empatijos klientų, kolegų atžvilgiu. Galiausiai, mažėja pasitenkinimas darbu, darbiniais pasiekimais, produktyvumu, karjeros galimybėmis.
Fizinių pojūčių, būdingų tik perdegimui, anot pašnekovo, nėra, tačiau egzistuoja bendri lėtinio streso požymiai, neretai kamuojantys ir įkopus į stiprų perdegimo lygį: nerimastingos mintys apie darbą, negalėjimas atsipalaiduoti po darbo. Išsiskiriant lėtinio streso hormonui kortizoliui, žmogus gali jausti oro trūkumą, padažnėjusius širdies dūžius, būdingas jautresnis miegas ar nemiga, atsibudimas su minčių gausa iki suskambant žadintuvui, rankų tirpimas, kąsnio jausmas gerklėje, galvos skausmas, svaigimas ir pan.
Žmogaus, kuriam būdingiausias perdegimas, portretas: kai savivertę keliame darbu
Perdegimas, įsitikinęs pašnekovas, neretai užklumpa dėl savo galimybių ignoravimo ir mėginimo peršokti savo pačių ribas, norint pakilti karjeros laiptais, įtikti darbdaviams ir pan. Be to, tokia būsena labiau būdinga žmonėms, kurie turi perdėtą pedantiškumą, perfrekcionizmą, neretai ir žemesnę savivertę, kurią mėgina kompensuoti per darbą, šiam suteikdami išskirtinai daug prasmės. Negana to, anot J. Fugalio, net egzistuoja pasakymas, kad perdegimą dažnai nulemia ne tai, ką žmogus veikia darbe, o tai, kaip leidžia laiką po darbo, mat gerai dirbti gali tik tas, kas geba pilnavertiškai ilsėtis, o ne po darbo toliau mintimis būti jame, vykdyti su darbu susijusius skambučius ar pan.
„Į perdegimą labiau linkę ir tie žmonės, kurie neretai pasyviai reaguoja į konfliktus bei stresą, mėgina atsitraukti, atsiriboti, savo gyvenimo kontrolę perduoti kitiems, junta didesnį socialinį nerimą, greičiau pervargsta. Nebūtinai visos šios savybės turi apibūdinti vieną žmogų, tačiau tai yra bruožai asmenų, kurie labiau linkę perdegti. O be to, perdegti žymiai labiau linkę tie žmonės, kurie dirba tiesioginiam kontakte su žmogumi. Toks darbo pobūdis pareikalauja žymiai daugiau vidinių resursų“, – įsitikinęs psichiatras.
J. Fugalis dalinasi ir atlikto tyrimo rezultatais, kur pastebėta, jog kuo daugiau kompiuterio klaviatūros klavišų per valandą paspaudė medikas – tuo didesnė grėsmė jam susidurti su perdegimu. Tokia koreliacija, daro prielaidą psichiatras, greičiausiai būtų aptikta ir tiriant kitų specialybių atstovus, kurių reikalaujama perteklinės dokumentacijos, ne pirmo būtinumo ataskaitų pildymo ir t.t.
Vadovo elgesys, kuris sėja pagrindą perdegimui: nuo smulkmeniškos kontrolės iki skeptiško požiūrio į nedarbingumo dienas
Vis dėlto, ne viskas priklauso vien nuo asmens, perdegimą gali skatinti ir išorinės aplinkybės – netinkamas vadovo elgesys ar ydinga atmosfera darbovietėje. Vienas iš itin svarbių, perdegimo riziką neabejotinai didinančių, veiksnių yra, kaip pavadina gydytojas, micromanagement įmonėje, kuomet darbuotojas jaučia itin smulkmenišką vadovo kontrolę, prievolę atsiskaityti už mažareikšmius dalykus:
„Tai kelia nepasitikėjimo darbuotoju jausmą ir labai didelį stresą. Atsiminkim, kaip paauglystėje reaguodavome, kai tėvai sakydavo: ne, tu to nedarysi, privalai daryti tai. Šis būdas darbovietėje gali trumpam laikui duoti gerus rezultatus, kuomet darbuotojas padaro daugiau, galbūt paaugs pelnas, tačiau darbuotojo sveikatai tai kenkia. Prie perdegimo, mano nuomone, labai prisideda ir žmogaus emocinio indėlio nuvertinimas bei pervertinimas objektyvių darbo rodiklių, kuriuos žmogus turi padaryti, kitaip bus kviečiamas į kassavaitinį pokalbį pasiaiškinti. Tarkime, prasčiau išsimiegojusio žmogaus našumas šiek tiek nukrito ir iškart lyginami skaičiukai, žiūrima tik į objektyvius duomenis, nuvertinant žmogaus indėlį, kitas aplinkybes, galiausiai, darbuotojo sveikatą ir savijautą“.
Galiausiai, J. Fugalis sako iš savo pacientų vis dar girdintis istorijų apie darbdavių neigiamą požiūrį į imamas atostogas ar nedarbingumo dienas sergant. Medikas įsitikinęs, kad kuomet darbovietėje formuojamas nepakeičiamumo jausmas, tikimybė darbuotojui perdegti stipriai išauga. Toks jausmas, žinoma, gali apimti ir be aplinkinių pastangų, jei pats asmuo jaučiasi nepakeičiamas ir vienintelis galintis dorotis su savo darbu.
Pojūtis, kad žmogus darbovietėje neturi įtakos ir negali pasakyti savo nuomonės, pašnekovo teigimu, taip pat sėja pagrindą perdegimui: „Juntant, kad esu tik sraigtelis, kuris nieko nereiškia darbe, pasitenkinimas darbu mažėja, o tai tikrai gali prisidėti prie perdegimo formavimosi. Kalbant apie vadovavimo būdus – autoritarinis, stipriai kontroliuojantis, emocijų nevaldantis, nuvertinantis, narcizinis būdas, kada žmogus nesvarbus ir svarbu tik tai, kaip juo galima pasinaudoti – visa tai taip pat gali prisidėti prie darbuotojo perdegimo“, – vardina medikas.
Kaip gydyti: gali tekti kreiptis pagalbos
Anot J. Fugalio, kai kurios darbovietės taiko itin geras praktikas, kurios saugo nuo persidirbimo, o vėliau ir perdegimo darbuotojus: vienoje įmonėje lygiai 17 val. pakeliami darbo stalai taip, kad darbuotojai tiesiog fiziškai nebegalėtų prie jų dirbi. Tuo tarpu kitoje įmonėje elektroniniai laiškai, skirti darbuotojui jo nedarbingumo ar atostogų metu, automatiškai pašalinami iš jo pašto dėžutės ir persiunčiami tuo metu už darbus atsakingam kolegai.
Aptarus, kokios asmeninės savybės gali privesti prie perdegimo, svarbu apkalbėti ir tuos būdo bruožus, kurie nuo perdegimo gali apsaugoti. J. Fugalis įsitikinęs, jog nuo tokios nepavydėtinos būklės saugo ne nepalankių sąlygų ir probleminių situacijų vengimas, o gebėjimas prisitaikyti, atsparumo ugdymas, įgūdžiai tvarkytis su emocijomis, ištvermingumas įveikiant sunkumus, optimizmas, intelektas, teigiamas savęs suvokimas ir aukšta savivertė, pagrįsta realybe.
Natūraliai kyla klausimas, ką daryti tiems, kurie aukščiau išvardintomis savybėmis nesijaučia pasižymintys? Pirmiausia, anot mediko, reikėtų susiformuoti socialinį ratą, kurį sudaro artimi žmonės, su kuriais galima pakalbėti apie savo sunkumus, o ne izoliuotis. Be to, naudinga ugdyti savirefleksijos savybę, pvz., dienos pabaigoje skiriant penkias minutes apmąstyti, kokia buvo diena, kas su žmogumi vyko. Be galo svarbi ir savistaba, savo kūno siunčiamų signalų paisymas.
„Kalbant su perdegimą patyrusiais pacientais paaiškėja, kad visi kūno signalai rodė, jog jie nebegali taip, tokiu krūviu dirbti. Visgi, žmogus neretai pasirenka „aš moku, aš juk galiu“ poziciją, taip prasilenkdamas su savo realiomis galimybėmis ir emociniu rezervu. Be to, neretai susipainiojama – jei turiu laiko, vadinasi ir galiu. Visgi, kartais mes turime laiko, tačiau jau nebegalime“, – mintimis dalinasi psichiatras.
Psichinių negalavimų stigmatizavimas tęsiasi
Be to, ypatingai svarbus fizinis aktyvumas, kuris, pasak pašnekovo, padeda palaikyti ne tik fizinę, bet ir gerą emocinę savijautą: „Tai gali būti pusvalandis per dieną tvarkant sodą, jei žmogui tai malonu, ar jojimas, dviratis, tinklinis, šokiai ar kažkas panašaus. Svarbu ir savišvietos aspektas – žmogus gali domėtis ir procesais, kurie vyksta perdegimo metu, ir apskritai emocine sveikata, šviestis, klausyti seminarus, tinklalaides ir pan.“
Visgi, pastebėjus, kad šie dalykai nebepadeda, mediko teigimu, itin pravartu padirbėti kartu su psichologu ar psichoterapeutu, peržiūrint asmenines savybes, dėl kurių žmogus linkęs į perdegimą, perdėtą atsakomybės prisiėmimą. Būtent psichologo ar psichoterapeuto kabinete ilgainiui galima pakeisti žmoguje tūnančius elgesio modelius, kurie ir priveda iki perdegimo būsenos, taip išgydant ne perdegimo pasekmes, o jo priežastis.
Kartais, norint atstatyti perdegimą patiriančio žmogaus vidinius rezervus ir padėti jam efektyviai dorotis su emociniais sunkumais, o dėl jų jau ir kenčiančiu kūnu, skiriami medikamentai. Nors psichiniai negalavimai visuomenėje, anot mediko, vis dar priimami žymiai sunkiau nei fiziniai, J. Fugalio manymu, šeimos gydytojai turėtų aiškiai įvardyti pacientui, jei mano, kad jam vertėtų apsilankyti pas psichiatrą ir susirūpinti savo emocine sveikata, užuot stigmatizavę šią sritį ir skyrę perteklinius tyrimus, toliau nutylėdami galimai esminę negalavimų priežastį.
„Svarbu ir patiems žmonėms suprasti, kad kreiptis į šios srities medikus, apskritai turėti su emocine sveikata susijusių problemų yra normalu. Dauguma žmonių gyvenimo eigoje turi epizodų, kuomet streikuoja emocinė sveikata. Nenormalu būtų, jei visą gyvenimą žmogus nugyventų euforiškai“.
Kaip neprieiti iki perdegimo: septyni esminiai patarimai
Geriausia iki perdegimo niekada neprieiti, o tam reikalinga prevencija. „Žinau, kad bus pasipiktinimo dėl šio mano pasiūlymo, nes neva juk neįmanoma, tačiau aš noriu kalbėti apie darbo ribas. Labai svarbu po darbo nebedirbti.
Antra – kiek įmanoma, darbą baigti laiku, tada, kada suplanuota.
Trečia – po darbo neveikti darbinių reikalų. Tarkime, nebeaptarinėti sutarties punktų su kolegomis.
Ketvirta – labai naudinga turėti atskirus darbinį ir asmeninį telefono numerius.
Penkta – jei dirbame iš namų, svarbu turėti tik tam skirtą erdvę, geriausia atskirą kambarį ar bent jau atskirą kėdę, nedirbti ant sofos ar lovoje. Sporto svarba čia taip pat milžiniška, šio aspekto niekada nepervertinsime. Be to, būtina turėti ir adekvatų kiekį atostogų, bent kartą per metus 2 sav. atostogas, o idealiu atveju – dukart per metus po 10 dienų nepertraukiamų atostogų.“, – įsitikinęs J. Fugalis.
Vis dėlto, mėginti perdegimą išgydyti atostogomis – jau tikrai bergždžias reikalas: „Perdegimas – tai jau būsena, kai kūnas ir protas yra pakankamai išsekę, tad tiesiog pasiimti atostogų neužtenka. Organizmas jau būna nuėjęs per toli, kad atostogos išspręstų pasekmes, tačiau atostogos yra visada gera prevencija. Perdegimą jau reikia gydyti. Pirmiausia nemedikamentinėmis priemonėmis, o jei būsena bloga ar jos nepadeda – ir medikamentais“.