Rusų kariams liepė minuoti laukus, kad tik šie neturėtų kada gerti: dabar ukrainietės ūkininkės Lenos kasdienybė – sprogstantys darbuotojai

Šis straipsnis yra šiek tiek išskirtinis, mat jį jums rašau tiesiai iš Charkivo. Prieš gerą valandą čia prasidėjo oro pavojus, beje, šiąnakt jų bus išvis trys, na, bet tokiomis smulkmenomis jau nieko nebenustebinsi – ukrainiečiai džiaugiasi, kad raketos čia krenta „tik“ keliskart per savaitę. Suprantama, lyginant su tuo kas buvo dar labai neseniai, kai jos krito kelis kartus per dieną, pagal grafiką, triskart per dieną, pradedant vienuoliktą valandą ryto – nekalbant jau apie naktinius antskrydžius, situacija šiek tiek atlėgo. Beje, nuo karo pradžios į Ukrainą išvis buvo paleista net 4,5 tūkstančio raketų.

Iš Kyjivo iki Charkivo – apie šešios valandos kelio. Nuobodokas kelio ruožas, iš abiejų pusių tęsiasi nesuvokiamo dydžio pasėlių laukai: kukurūzai, saulėgrąžos, dar kažkas, kas, jei labai atvirai – manęs nelabai domina. Na, supraskite mane teisingai, niekada nei širdimi, nei protu nebuvau atsidavusi žemės ūkio reikalams. Ir vis tik – tai yra vienas baisiausių mano matytų karo vaizdų per visą šį laiką – aš ne iš karto suvokiu, kad aš važiuoju šalia kilometrų kilometrais besitęsiančių laukų, kurie stovi su nenuimtu derliumi: lietuje pūvantys kukurūzai, sudžiūvusios pakelės saulėgrąžos.

Traktoriai, priekabomis vežantys minas

Labai prašau jūsų, būtinai pažiūrėkite video, kurį jums pridėjau, kad nors šiek tiek galėtumėte suvokti tą mastą