Kiek bemanytume, kad esame civilizuoti ir racionalūs, liekame pasakų apie princus mėgėjai, laukiantys, kada gi pagaliau įvyks stebuklas.

Taip 2002 – 2003 m. Lietuvoje vykusius prezidento rinkimus yra apibrėžęs politologas Lauras Bielinis. Anot jo, rinkėjas visada pasąmonėje tikisi, kad vieną kartą bus išrinktas toks politikas, kuris pademonstruos ir valią, ir ryžtą veikti.

Būtent ši visuomenės silpnybė nulėmė, kad šeštuoju Lietuvos prezidentu tapo Rolandas Paksas.

Plačiau apie tai – naujoje straipsnių ciklo apie kovas dėl aukščiausio šalyje politinio posto dalyje.

Įžvelgia G. Vagnoriaus įtaką

Apžvalgininko Audriaus Bačiulio teigimu, R. Paksą surado ir į Vilniaus miesto merus 1997 m. „pastatė“ signataras ir buvęs ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius.

„To nenori prisiminti nei R. Paksas, nei G. Vagnorius, nei konservatoriai. Tačiau R. Paksas buvo vaikinas iš provincijos, politikoje praktiškai niekam nežinomas. Tuo metu Vilniaus meras nebuvo tokia politinė figūra, kokia yra šiandien. Niekam per daug galvos dėl to neskaudėjo, kad jis Vilniuje namų fasadus dažė.

Paskui, kai krizinėje situacijoje G. Vagnoriui teko trauktis, R. Paksas tam tikra prasme atrodė kaip gelbėtojas. Kaip žurnalistas buvau konservatorių taryboje, kai jie nusprendė patvirtinti keliantys premjeru R. Paksą. Didelė dalis auditorijos žvelgė į jį kaip į naują žvaigždę ir gelbėtoją, nors, aišku, Vytautas Landsbergis ir kiti nebuvo tuo labai patenkinti. De jure R. Paksas buvo senas partietis, tačiau de facto jis buvo kandidatas iš šalies, ne iš politinės apkabos, kur visi jie savi ir apsitrynę“, – paprašytas prisiminti R. Pakso politinį kelią, kalbėjo pašnekovas.

Audrius Bačiulis
© DELFI / Domantas Pipas
Audrius Bačiulis

Grėsmės nepajuto ir V. Adamkaus komanda

A. Bačiulis neslėpė 1999 m. pavasario Vyriausybės krizę ir R. Pakso tapimą Lietuvos premjeru matęs iš labai arti. Apžvalgininkas teigia, kad R. Pakso kaip galimo premjero G. Vagnoriaus įpėdinio pavardę tuomet pirmą kartą paminėjo prezidento Valdo Adamkaus patarėjai.

„R. Pakso skyrimui premjeru tuo metu rimtai priešinosi tik du įtakingi žmonės: Prezidentūroje – kancleris Vidmantas Staniulis, atvirai vadinęs Paksą „kagėbistu“, Seime – V. Landsbergis“, – aiškino A. Bačiulis.

Anot jo, V. Staniulis jungtinėmis V. Adamkaus pastangomis buvo nustumtas į šoną ir izoliuotas (po Centro Sąjungos sutriuškinimo 2000 m. Seimo rinkimuose išmestas iš Prezidentūros), o V. Landsbergis – perkalbėtas ir įtikintas, kad sukūrus „Trijų tarybą“ iš prezidento, Seimo pirmininko ir premjero R. Paksas atsidurs tvirtoje vyresniųjų priežiūroje.

„Taip ši būsimoji Lietuvos nelaimė buvo paskirtas į valstybinį postą. Kai po 5 mėnesių R. Paksas dramatiškai atsistatydino ir pradėjo savo skrydį į prezidento postą, starto laukimo aikštelė jam vėl buvo suteikta Prezidentūroje, patarėjo energetikai pareigose. Šio sprendimo apstulbintai „Veido“ žurnalistei Albinas Januška tada paaiškino, kad „Prezidentas mano, kad R. Paksas yra didis ir doras Lietuvos politikas ir vaidina pozityvų vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime“, – nurodė A. Bačiulis.

Pašnekovo teigimu, V. Adamkaus komandos nariai R. Paksą esą matė statytiniu.

„Jie taip atvirai tai rodė, kad tą pajuto R. Paksas ir iš karto „pastatė ragus“. Labai gerai pamenu, kad jis yra pasakęs, esą V. Adamkaus komanda įsivaizdavo, kad nuveš jį į Ameriką, paprotins ir suvystys kaip vaiką. Jie visiškai neįvertino R. Pakso ambicijų ir charakterio, manė, kad jis bus pamalonintas priglaustas po sparnu, tačiau jo charakteris buvo visiškai kitoks“, – aiškino A. Bačiulis.

Rolandas Paksas
© ELTA
Rolandas Paksas

Turėjo 3 kandidatūras, R. Paksą pasirinko V. Adamkus

Savo ruožtu pats V. Landsbergis DELFI pasakojo su R. Paksu susipažinęs skrydyje. Tik vėliau R. Paksas tapo „Tėvynės sąjungos“ nariu.

„Jis pats prisistatė kelionėje, lėktuve. Tą gerai atsimenu. Priėjo, prisistatė, kas jis toks, pasakojo, kaip domisi politika, norėtų pradėti dalyvauti“, – prisiminimais dalijosi V. Landsbergis.

Anot jo, tiesa tai, kad R. Paksas labai gerai sutarė su G. Vagnoriumi, o premjeru tapo V. Adamkaus dėka.

„G. Vagnoriaus Vyriausybė griuvo dėl konflikto su V. Adamkumi. V. Adamkus pareikalavo, kad G. Vagnorius pasitrauktų, atrodė, kad ir pats G. Vagnorius to nori. Buvo labai prasta padėtis dėl valstybės biudžeto, G. Vagnoriaus pasitraukimas kėlė problemų ir valstybei, ir mūsų partijai, tvyrojo įtampa. Pasiekėme susitarimą su V. Adamkumi, kad pateiksime jam tris kandidatus, jis išsirinks vieną“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Pašnekovo teigimu, be R. Pakso pavardės kaip galimi premjerai buvo įvardyti Irena Degutienė, ir Andrius Kubilius arba Alis Vidūnas, taip pat buvęs Vilniaus meru. Tiesa, G. Vagnorius, tuomet antrasis asmuo partijoje, reikalavo, kad konservatoriai nebeformuotų Vyriausybės ir aiškino, kad premjerą turėtų susirasti pats prezidentas.

„Tokia situacija būtų buvusi keista, „Tėvynės sąjunga“ kaip valdančioji partija būtų atrodžiusi labai nerimtai – neturinti jokio kito kandidato, tik G. Vagnorių, kuris atsistatydino. Turėjau pasipriešinti tokiam partijos susiniekinimui, pasiūlėme kandidatus ir palikome sprendimo teisę prezidentui. V. Adamkus pasirinko R. Paksą“, – aiškino V. Landsbergis.

Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus
© DELFI / Kiril Čachovskij
Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus

Lemtingi metai

1999 m. R. Paksas iš ministro pirmininko pareigų atsistatydino dramatiškai pareiškęs, kad negali pasirašyti „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutarties su JAV bendrove „Williams International“.

„Tiek pinigų, kiek reikalauja „Williams“, Lietuva turi, bet tik tiek. Jei visus juos paskirtume „Mažeikių naftai“, liktų nefinansuojami atlikti darbai, augtų įsiskolinimai įmonėms ir žmonėms. Yra tarpvalstybiniai įsipareigojimai. Valstybė jau dabar skolinga ligoninėms, darželiams ir mokykloms. Pinigus ant vieno aukuro neštume mes visi – galbūt net vaikų mokslo, tėvų sveikatos, savo kasdienės duonos sąskaita“, – tuomet jausmingai kalbėjo R. Paksas.

Nors šis sprendimas jam kainavo ir premjero postą, ir narystę Tėvynės sąjungoje, politiko reitingai šovė į aukštumas, jis buvo pramintas „širdžių premjeru“.

Tačiau, A. Kubiliaus teigimu, pasitraukdamas iš premjero posto R. Paksas tiesiog pabėgo nuo finansinių problemų sprendimo.

„Jam nelabai sekėsi tvarkytis. Rusijos krizės problemų jis nesprendė, biudžete labai trūko pinigų, o paraleliai ėjo „Mažeikių naftos“ istorija. Tad jis galiausiai rado progą – pasakė, kad nepasirašys sutarties su amerikiečiais, atsistatydino iš premjero pareigų, bet, iš esmės, pabėgo nuo finansų krizės problemų sprendimo“, – DELFI aiškino jis.

Netrukus R. Paksas buvo pakviestas vadovauti Lietuvos liberalų sąjungai (LLS), su kuria po metų laimėjo Seimo rinkimus ir vėl užėmė premjero postą, o prezidentas V. Adamkus, kaip minėta, pasikvietė jį patarėju energetikos klausimais.

Atrodo kaip gudrus ėjimas? Vis dėlto V. Landsbergis teigė manąs, kad R. Paksui įtaką padarė amerikiečių atėjimui į „Mažeikių naftą“ prieštaravusi Rusijos bendrovė „Lukoil“. Tiesa, jis nesiėmė spėti, ar jau tuomet R. Paksas galvojo apie galimybę užimti prezidento postą.

„R. Paksas iš to padarė sau didžiulį politinį kapitalą: kad amerikiečiai blogi, nori mus apgauti, apiplėšti visus Lietuvos žmones. R. Paksas yra gynėjas. Ir ta kombinacija jam pavyko, jis susikūrė gynėjo aureolę. Žmogus, kuris atsisakė pasirašyti blogą sutartį“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Paklaustas, kodėl V. Adamkus vis tiek paskyrė jį savo patarėju, pašnekovas nenorėjo leistis į diskusijas. Jis tik prasitarė, kad V. Adamkus ėmėsi taikytojo vaidmens ir nenorėjo, kad R. Paksas liktų opozicijoje.

Rolandas Paksas
© ELTA
Rolandas Paksas

Kalbėta apie V. Adamkaus ir A. Brazausko susitarimą

Pabandykime į tai pažvelgti iš V. Adamkaus perspektyvos. Apklausos rodė, kad visuomenės pasitikėjimas juo siekė 80 proc., 2002 m. V. Adamkus buvo išrinktas metų žmogumi. Prezidentas palankiai vertintas dėl Lietuvai atsivėrusių galimybių tapti ES ir NATO nare, jo reputacijai nekenkė įtarimai korupcija ar ryšiais su Rusija.

Artėjančiuose prezidento rinkimuose kaip bene rimčiausi V. Adamkaus įpėdiniai įvardyti Algirdas Brazauskas ir Artūras Paulauskas. 2001 m. A. Brazauskas grįžo į politiką ir iš karto buvo išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku, po pusmečio Seimas jį patvirtino Vyriausybės vadovu. Savo ruožtu A. Paulauskas 1997 m. prezidento rinkimuose nuo V. Adamkaus atsiliko tik 0,8 proc. balsų.

Būta politologų, kurie tuomet svarstė, kad šie politikai tarpusavyje galėjo susitarti dėl A. Brazausko paskyrimo premjeru, jei šis nekandidatuotų į prezidentus. Tačiau apžvalgininkas Rimvydas Valatka tokius įtarimus linkęs atmesti.

„Apie tokius susitarimus gali kalbėti tie, kurie neskaitė Konstitucijos. Negali prezidentas susitarti dėl premjero, jį, iš esmės, nustato Seimo dauguma, o ne prezidentas. Esamas premjeras formaliai grąžina įgaliojimus ir naujas prezidentas tuos įgaliojimus formaliai patvirtina. V. Adamkus gerbia Konstituciją ir net žinodamas, kad savo autoritetu daug ką galėtų paveikti, dažnai to nenaudoja, nes vis dėlto Vyriausybė yra, pirmiausiai, Seimo atsakomybė“, – sakė jis.

Greičiausiai nereikėtų stebėtis, kodėl esant tokiai situacijai – aukšti reitingai, pagrindinio konkurento atsitraukimas – V. Adamkus nusprendė nesiimti agresyvios rinkiminės kampanijos.

G.Mačiulio (Seimo archyvo) nuotr.
© LRS
G.Mačiulio (Seimo archyvo) nuotr.

Siekė sukurti vyrą su tvirtu kumščiu

R. Pakso rimtu kandidatu į prezidento postą tuomet nelaikė niekas. Likus pusantrų metų iki rinkimų, pagal visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenis, jį palankiai vertino tik 33,9 proc. gyventojų, savo knygoje rašo L. Bielinis.

Vos 6,4 proc. rinkėjų tuomet tikino, kad jis geriausiai atstovauja jų interesams. Baltijos tyrimų apklausos rezultatai R. Pakso atžvilgiu buvo dar pesimistiškesni – už jį balsuotų 3,4 proc. rinkėjų.

„R. Paksas (jo rinkimų štabas) strategiją iš esmės formavo atsižvelgdamas į šią situaciją. Kandidatas maksimaliai veikė leistino agresyvumo lygyje, buvo pateikiamas visuomenei per ritualizuotą jo įvaizdžio suvokimą. Buvo einama trumpiausiu keliu, formuojant reakcijas į šį asmenį pagal stimulo–reflekso principus: Paksas – tvarka, Paksas – ryžtas, Paksas – kova su nusikalstamumu ir pan. Vyko intensyvus stereotipų sistemos įdiegimas į visuomenės nuomonę, kuri balsavimo metu privestį rinkėjus prie reflektyvaus, ir todėl tarsi spontaniško, sprendimo: nori tvarkos – balsuoji už R. Paksą, ir nėra čia ko galvoti“, – pastebėjo L. Bielinis.

Štai dėl to mes ir ėmėme girdėti apie užmojus sugrąžinti mirties bausmę, pasitelkti šunis kovai su narkomanija mokyklose ar skelbti diktatūrą šalyje veikiančiai mafijai.

„Iš vyro su ašara prie akies reikės sukurti vyrą su tvirtu kumščiu“, – kaip siekta pakeisti R. Pakso įvaizdį, vėliau sakė žurnalistas ir viešųjų ryšių ekspertas Aurelijus Katkevičius.

Rolandas Paksas
© ELTA
Rolandas Paksas

Įvardijo didžiausią klaidą

Kad likus pusmečiui iki rinkimų dar niekas neįžvelgė rimtos grėsmės V. Adamkui, patvirtino ir A. Bačiulis.

„Atsimenu 2002 m. Prezidentūroje vykusį priėmimą, kuomet R. Paksas virš Vilniaus raižė aukštojo pilotažo figūras, o susirinkę svečiai kikeno, esą vaizduoja kamikazdę. Nesu tikras, ar būtent tą dieną V. Adamkus prasitarė apie savo kandidatavimą, tačiau visi jam jau plojo per petį ir vadino prezidentu. Vyravo gilus įsitikinimas, kad rinkimai yra laimėti“, – aiškino A. Bačiulis.

Apžvalgininko teigimu, V. Adamkaus rinkimų štabe figūravo trys komandos – Artūro Zuoko, kuris atliko visą juodą darbą, Dariaus Kuolio, kuris telkė intelektualus ir organizavo viešuosius kalbėjimus, ir Albino Januškos, kuris reguliavo užkulisinę veiklą. Tačiau bendro komandinio darbo nebuvo, imta kovoti dėl įtakos ir, kaip sako A. Bačiulis, dalintis dar nenušautą elnią.

„Rezultatas buvo dėsningas. Kai po pirmojo turo jie staiga pamatė, kad dega, jau buvo per vėlu. Mano giliu įsitikinimu, ne R. Paksas laimėjo rinkimus, o V. Adamkaus komanda pralaimėjo. Dar gerokai iki šių rinkimų jie buvo įsitikinę, kad atskris George’as W.Bushas, pamojuos nuo Rotušės laiptų ranka, Lietuva – pakviesta į NATO, rinkimai kišenėje“, – kalbėjo A. Bačiulis.

Savo ruožtu R. Valatka tikino, kad ilgai atrodė, kad 2002 m. rinkimai bus tokie pat, kaip buvo 1997 – 1998 m., o tai reiškia, kad į antrąjį rinkimų turą išeis V. Adamkus ir A. Paulauskas.

„Tačiau situacija ėmė keistis, nes, kaip paaiškėjo vėliau, R. Paksas gavo daug pinigų ir pradėjo rusišką rinkimų kampaniją su juodosiomis, pilkosiomis ir kitomis technologijomis – sraigtasparniais, išvykomis ir pan. Ir V. Adamkus, ir A. Paulauskas buvo valdžios atstovai. Vienas jų – prezidentas, kitas – Seimo pirmininkas. Likus keliems mėnesiams iki rinkimų pabaigos tapo aišku, kad A. Paulausko galimybės patekti į antrąjį turą mažėja“, – kalbėjo R. Valatka.

Rimvydas Valatka
© DELFI / Domantas Pipas
Rimvydas Valatka

Veikė tikslingai

Nors 2001 metų balandį R. Paksas partijos nariams pareiškė, kad, kol bus premjeru, į prezidentus nekandidatuos, ir parėmė Artūrą Paulauską, situacija netruko pasikeisti. Tų pačių metų birželį valdančioji koalicija žlugo ir 6 socialdemokratų ministrai išėjo iš Vyriausybės. R. Paksas vėl paskelbė atsistatydinantis, po kelių mėnesių pasitraukė iš LSS pirmininko posto, dar vėliau – ir iš opozicinės Liberalų frakcijos Seime.

2002 m. kovo mėn. R. Paksas įkūrė Liberalų demokratų partiją, kuri vėliau tapo „Tvarka ir teisingumas“, ir tapo jos pirmininku. Beje, R. Paksas dėl nuolatinio postų keitimo žiniasklaidoje netgi buvo vadinamas atsistatydinimų rekordininku.

„Dukart ekspremjeras ir dukart Vilniaus eksmeras, Seimo narys R. Paksas gali pretenduoti į Lietuvos neoficialų atsistatydinimų rekordą. Per savo neilgą politiko karjerą R. Paksui iš valstybės ir partinių pareigų teko atsistatydinti 12 kartų“, – 2001 m. spalį politiką pašiepė naujienų agentūra BNS.

L. Bielinio teigimu, R. Pakso politinė karjera verta gero romano apie Lietuvos valdžios realybę: herojus ateina iš šalies (lakūnas, verslininkas) ir padaro greitą karjerą (tampa sostinės meru, o vėliau Vyriausybės galva), tačiau po trumpo laiko praranda ir poziciją, ir pasitikėjimą.

„Kai politikas priverstas dažnai teisintis dėl to, kad vėl išeina iš partijos, nes jo nesuprato, kad aplinkui yra vien apgavystės ir intrigos, imi tikėti tuo, kad šis politikas pats yra visų problemų generatorius“, – knygoje rašė jis.

Rolandas Paksas
© ELTA
Rolandas Paksas

Į susitikimus su rinkėjais skrisdavo sraigtasparniu

Anot L. Bielinio, R. Paksas susitelkė ir tikslingai veikti ėmė labai anksti – 2001 m. vasarą. Tuomet jis užvertė žiniasklaidą iškalbingos, gerai parengtos ir didelį poveikį darančios reklamos lavina. Reklamines akcijas papildė kandidato kelionės po Lietuvą, kurių metu buvęs lakūnas ir pats skraidė lėktuvu.

Kaip jau ne kartą pasakota, vieną jo valdomo sraigtasparnio vidaus sieną puošė buvusių Lietuvos prezidentų nuotraukos, kitą – partijos šūkis „Demokratija – žmogui, laisvė – verslui, diktatūra – mafijai“. Žemiau kabėjo Motinos Teresės, buvusio Prancūzijos prezidento Charles'o de Gaulle'o bei buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio nuotraukos. Pastarasis rodė pergalę simbolizuojančią „V“ raidės formos pirštų kombinaciją – šis mostas buvo tapęs beveik oficialiu LDP ženklu.

Tą dieną, kai Vyriausiojoje rinkimų komisijoje atliko formalumus jį remiančių parašų rinkimų blankams gauti, R. Paksas su dar dviem akrobatinio skraidymo meistrais Robertu Noreika bei Leonu Joniu atliko precendentų neturėjusį skrydį: trimis sportiniais lėktuvais pranėrė po Verkšnionių tiltu per Nerį.

„Kadangi mes jautėme didžiulį pasipriešinimą iš institucinės žiniasklaidos, isteblišmento ir mes jautėme, kad žiniasklaidos mes nenupirksime, nepapirksime, neužkalbėsime ir neapžaisim, tada buvo nuspręsta jai nepataikauti. Tai yra visiškai analogiška tam, ką darė Donaldas Trumpas prieš 2016 metus. Ją (žiniasklaidą – DELFI) reikėjo apeiti. Kadangi nėra „Twitterio“, Lietuvos atveju nėra feisbuko, tai reikia eiti tiesiai pas žmones, kas paskui mažiau sėkmingai buvo kartota ir per apkaltos procesą.

Tu nebandai sudalyvauti televizijoje, nebandai nueiti į radiją, bet tu bandai perlipti per medijas, per stiprintuvus, kurie 2002 buvo gerokai stipresni. Dabar institucinės žiniasklaidos galios dėl socialinių medijų yra pakankamai apmažėjusios, 2002 m. žiniasklaida buvo rimta institucija ir Vainauskas labai rimtai nuiminėjo ir ministrus, ir ką tik norėjo. Tai ir buvo sprendimas – apeiti žiniasklaidą. Kaip apeiti žiniasklaidą? Turi būti įspūdinga, turi būti apie ką visas kaimas šneka dar pusmetį. Visa kita yra technikos reikalas“, – apie tai, kaip buvo kuriamas R. Pakso įvaizdis, yra kalbėjęs A. Katkevičius.

Rolandas Paksas
© ELTA
Rolandas Paksas

Rinkėjui tapo tėčiu

Viešųjų ryšių specialistas neslėpė, kad įvykiai buvo „gaminami“ kas savaitę – tai R. Paksas nusimaudė nuogas, tai po tiltu praskrido, tai pranešė kažką apie Afganistaną. Be to, šis politikas iki išrenkant jį prezidentu niekuomet nekritikavo žiniasklaidos.

Maža to, kiekviename regione, kuriame R. Paksas lankėsi, jis kalbėdavo kiek kitaip, buvo parengta vis kita rinkimų programa.

„Tas patriarchalinis ilgesys turėti tėtį, kuris už tave sprendžia, kuris įsikūnija, tarkim, į , amžiną atilsį A. Brazauską ar panašius politikus, mūsų tautoje yra pakankamai gilus ir čia nieko specialiai kurti nereikia. Čia reikia pataikauti žmogaus prigimtiniam norui nieko nedaryti ir būti neatsakingam už save. Norėti tėčio, norėti patriarchalinės struktūros, tai reiškia nusiimti atsakomybę – tegul kažkas kitas sprendžia, tegul kažkas kitas duoda. Aš suprantu, kad žmonėms yra sunku būti kažkokioje vėjų perpučiamoje ir nesaugioje erdvėje, kad didžioji dalis žmonių linkę gyventi saugiai. Būtent apeliacija į tą žmogaus norą turėti saugumą ir kuo mažiau galvoti, ir priiminėti sprendimus pačiam, yra pamatinė ir ne tik lietuvių tautoje. Čia nereikia nieko daug kurti, tiesiog paleidi tam tikrais bėgiais, suformuluoji ir tai važiuoja“, – sakė A. Katkevičius.

Anot jo, buvo nuspręsta pratęsti ir R. Pakso kaip maištininko liniją – „vienas prieš visus, vienas prieš sistemą, vienas prieš elitą, vienas karys, kuris kovoja su visa Vilniaus pelke, su visu užakusiu biurokratų, politikų liūnu“.

Galiausiai jam pavyko visuomenę suskaldyti į elitą ir mases. L. Bielinis yra pastebėjęs, kad dėl to visuomenėje ėmė vešėti atviro pavydo tendencija, susikūrė socialinio ir politinio priešo vizija. R. Pakso šalininkai sukūrė konfliktų lauką, kuriame sudarė galimybes pinigams sėkmingai skintis kelią į tikrąją valdžią.

Rolandas Paksas
© ELTA
Rolandas Paksas

Primena dvi rinkimų taisykles

A. Bačiulio teigimu, R. Paksui padėjo ir tai, kad jis buvo tarsi baltas popieriaus lapas, tad su juo dirbę patarėjai galėjo nupiešti tokį paveikslą, kokio reikėjo rinkėjams, ir R. Paksas jų klausė.

„R. Paksas elgėsi taip, kaip priklauso, kai V. Adamkus su visa komanda įsivaizdavo išmanantys geriau už visus, kurie patarinėja. R. Paksas organizavo vadovėlinę rinkimų kampaniją ir ta vadovėlinė rinkimų kampanija visiems mūsų politikams, kurie buvo pratę prie nuosavo diletantizmo, pasirodė kažkokia super technologija. Juk dar Kenedis rinkimuose naudojosi dviem pagrindiniais patarimais: paspausk kiek galima daugiau rankų – tiesiogiai bendrauk su žmonėmis, o atėjęs į televizijos studiją maloniai šypsokis ir gražiai atrodyk, nes vis tiek niekas nesiklauso, kaip šneki, žiūri, kaip tu atrodai“, – įsitikinęs apžvalgininkas.

Anot jo, 2002 m. rinkimai buvo „ne profesionalumo pergalė prieš diletantizmą, bet pradinę mokyklą baigusio moksleivio pergalė prieš beraštį“.

R. Paksas buvo žemėj, ore ir danguj

Savo ruožtu R. Valatka pridūrė, kad R. Paksas tarsi neturėjo minuso ženklų, o visuomenė visuomet suinteresuota gauti „ko nors naujo“.

„Dukart buvęs Vilniaus metu, dukart – premjeru. Jei jis būtų likęs ministru pirmininku iki rinkimų, žinoma, jokių galimybių laimėti jis nebūtų turėjęs. Kitaip tariant, R. Paksas buvo auka. Be to, pakankamai jaunas. Jei kiti kandidatai būtų buvę panašaus amžiaus, tai nereikštų nieko, tačiau šiuo atveju tai buvo aiškus privalumas“, – kalbėjo R. Valatka.

Anot jo, tiems laikams R. Paksas dalijo labai daug pažadų.

„Tai buvo labai intensyvi rinkimų kampanija. Kaip skaičiuota per apkaltą, ji turėjo kainuoti apie 18 ar 19 milijonų litų, tai – milžiniški pinigai. Labai daug lėšų skirta televizijos reklamoms, populiariausiems laikraščiams. Kitaip sakant, R. Paksas buvo visur – žemėj, ore ir danguj. Net ir dabar, jei nuleistumėte Gitaną Nausėdą iš sraigtasparnio arba Ingridą Šimonytę pristatykite rajono centruose su hologramomis ir, aš manau, keli procentai rinkėjų balsų prisidės“, – sakė R. Valatka.

Prezidento rinkimai. Pirmuosius Pakso politinius žingsnius matė iš labai arti: jie jo visiškai neįvertino
© ELTA

Pirmame ture gerokai atsiliko, antrame laimėjo didele persvara

Tiesa, viltis, kad V. Adamkus bus perrinktas prezidentu, neblėso ilgai. Tai patvirtino ir gruodžio pabaigoje vykęs pirmasis rinkimų turas, kuriame V. Adamkus surinko 35,1 proc. balsų, o už R. Paksą tuomet tebalsavo 19,4 procento rinkėjų. Visuomenės parama visiems kitiems kandidatams buvo mažesnė nei 10 proc.

Vis dėlto sausio 5 d. R. Paksas didele persvara laimėjo Lietuvos Prezidento rinkimus, surinkdamas 54,9 procento balsų. Už V. Adamkų balsavo 45,1 procento rinkėjų.

„Buvo daug tokių plačiai visuomenei nematomų dalykų. Pavyzdžiui, „MG Baltic“ pirmajame rinkimų ture rėmė V. Adamkų, o staiga prieš antrąjį rinkimų turą pareiškė paramą R. Paksui. Jau tada šis koncertas mėgo politinius žaidimus.

Prieš antrąjį rinkimų turą dar nutiko taip, kad V. Adamkus peršalo ir po vienų iš paskutinių debatų dalis rinkėjų, matyt, pakeitė nuomonę, nes matė sergantį vyresnio amžiaus žmogų prieš gerokai jaunesnį ir sveiką“, – kalbėjo R. Valatka.

Pasitelkė juodąsias technologijas

Spėjama, kad įtakos galutiniam rinkėjų sprendimui galėjo padaryti ir prieš pat antrąjį turą pasirodęs ne 40 tūkst., kaip įprastai, bet 350 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas „Vakaro žinių“ priedas, kuriame buvo paskelbti įtarimai dėl „Vilniaus banko“ žlugimo.

„Tą dieną, kai mes galvojome, kaip turėtų atrodyti tas „Vakaro žinių“ priedas, aš tuo metu sėdėjau „Vakaro žinių“ redakcijoje pas Vitą Tomkų ir kaip tik tuo metu kažkas iš žurnalistų atėjo ir pasakė, kad kažkas stringa banke. V. Tomkus sako „Va, tema viršeliui“. Tada aš skambinu R. Paksui, kad mes dedame citatą „Kas po velnių darosi Vilniaus banke“. Viskas susiklostė taip elementariai, bet iš tiesų buvo pasinaudota ta proga“, – LRT radijo laidoje „Aktualijų studija. Rinkimų rentgenas“ pasakojo A. Katkevičius.

Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus paskubėjo įspėti žmones netikėti pateikta informacija, nes ji neatitinka tikrovės, tačiau įtaka jau buvo padaryta.

„Pamenu, „Vilniaus bankas“ buvo šalia redakcijos, kitą dieną po laikraščio pasirodymo užėjau, berods, atlikti pavedimą. Tais laikais kompiuteriais to dar nebuvo galima daryti. Įėjau į banko patalpas ir apsisukau, nes ten grūdosi močiutės ir diedukai, reikalaudami, kad bankas jiems išduotų pinigus. Be to, tas laikraštis į pašto dėžutes buvo mėtomas šeštadienio rytą, jį gavo net ne prenumeratoriai. Tai buvo akivaizdus rinkimų agitacijos pažeidimas ir juodųjų technologijų pavyzdys“, – sakė R. Valatka.

Rolandas Paksas
© ELTA
Rolandas Paksas

Paramos nė neieškojo

Paklaustas, kas galėjo lemti gana didelę R. Pakso persvarą prieš V. Adamkų antrajame rinkimų ture, A. Bačiulis tikino, kad dėl to kaltas susitelkimas. Už R. Paksą balsavo visi tie, kurie nebalsavo už V. Adamkų pirmajame rinkimų ture.

„Po pirmojo rinkimų turo Prezidentūroje buvo sušauktas neformalių konsultantų pasitarimas, jame dalyvavau. Mums buvo parodytos išklotinės, kuriose – visa Lietuva gražiai nudažyta V. Adamkaus spalva, nes jis visur dominavo prieš R. Paksą. Mūsų klausė, kaip viskas atrodo, visi sakė, kad: „Prezidente, viskas tvarkoje, nugalėsite, reikia tik šiek tiek pasistengti“. Tačiau aš jau tuomet pajutau, kad bus liūdna, nes buvau matęs pakankamai rinkimų kampanijų iki tol. Jei tu, būdamas, iš esmės, vienas prieš visus, pirmame rinkimų ture nepasieki pergalės arba neatrandi rėmėjų tarp tų, kurie pralaimėjo, esi pražuvęs“, – užtikrino apžvalgininkas.

A. Bačiulio teigimu, gilaus pasitikėjimo savimi V. Adamkaus balse po pirmojo rinkimų turo nebuvo.

Nuskambėjo legendine tapusi D. Grybauskaitės frazė

Svarstydamas apie tai, kodėl pralaimėjo rinkimus, pats V. Adamkus savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ aiškino anksti pajutęs, kad rinkiminė kova nevyksta lygiai.

„Man buvo netikėtas toks radikalus R. Pakso pergalę rinkimuose lėmęs visuomenės nuotaikų posūkis. Vėliau atsirado įrodymų, kad Lietuvos politiniams procesams įtaką darė ir išorės jėgos, matyt, iš svetur atėję pinigai, leidę R. Pakso štabui finansuoti labai plačią ir agresyvią rinkimų kampaniją. Supratau, kad ko negali pinigai, tą gali dideli pinigai. Ypač tai jautėme per antrąjį rinkimų turą. Mums stigo lėšų paprasčiausiems reklaminiams klipams, o R. Paksas šmėžavo visuose žiniasklaidos kanaluose. Jau tuomet kilo įtarimas, kad paleisti į darbą neskaidrūs pinigai“, – rašė V. Adamkus.

Knygoje jis taip pat atskleidė 2004 m. apie „paksogeitą“ kalbėjęs su dabartine šalies prezidente Dalia Grybauskaite.

„D. Grybauskaitė tiesiog žiauriai nusiteikusi prieš R. Paksą. „Nekrikščioniška, bet norėčiau, kad jis kuo greičiau nusprogtų“, – tiesiai šviesiai pareiškė ji“, – legendine tapusią jos frazę pacitavo V. Adamkus.

Buvo nušalintas apkaltos būdu

Vis dėlto prezidento poste R. Paksas išbuvo tik 13 mėnesių ir 11 dienų. 2004 metų balandį jis nušalintas apkaltos būdu.

Kaip jau rašė DELFI, beveik pusmetį trukusios prezidentinės dramos metu paaiškėjo, kad laimėti rinkimus R. Paksui galėjo padėti Maskvoje įsikūrusi konsultacinė firma „Al-Max“. Tuo metu žiniasklaida skelbė, kad ši įmonė, sieta su Rusijos saugumo struktūromis, konsultavo R. Pakso komandą, kaip kurti lyderio įvaizdį. Taip pat kilo abejonių, ar išrinktojo prezidento komanda nurodė tikras rinkimų kampanijos išlaidas.

Tačiau didžiausia nelaime R. Paksui tapo dosniausias jo rinkimų kampanijos rėmėjas Jurijus Borisovas, netrukus po prezidentinių rinkimų išimties tvarka „apdovanotas“ Lietuvos pilietybe. Prezidentinės apkaltos metu buvo viešinama informacija, kad šis verslininkas reikalavo ir prezidento patarėjo rango, generolo laipsnio, konkuruojančios sraigtasparnių remonto bendrovės „Helisota“ sužlugdymo, penkių ordinų per dvejus metus. Kitu atveju jis per tarpininkus grasino R. Paksui, žadėdamas šį paversti „politiniu lavonu“.

Apkaltos procesui einant į pabaigą, R. Paksas žengė išties beprecedentį žingsnį: 2004 metų kovo 24 dieną paskelbė skiriantis J. Borisovą savo visuomeniniu patarėju. Kitą dieną, iš pareigų trauktis pagrasinus kitiems jo patarėjams, prezidentas sprendimą atšaukė.

Tų metų balandžio 6 dieną Seimas balsų dauguma patvirtino visus prezidentui R. Paksui keltus kaltinimus šiurkščiai pažeidus Konstituciją ir sulaužius duotą priesaiką.


www.DELFI.lt
119