Beldėsi į visas duris
Mokykloje kontaktiniu būdu dirba 30 mokytojų, mokosi apie 250 vaikų, nuotoliu dirba dar keliolika mokytojų, mokosi pora šimtų vaikų.
Kaip DELFI pasakojo šią mokyklą į Lietuvą perkelti padėjusi pedagogė Agnė Klimčiauskaitė-Janavičienė, prasidėjus karui, dalis charkiviečių atveždavo savo vaikus iki Ukrainos sienos su Lenkija ir išleisdavo toliau vienus važiuoti su savanoriais. Pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai tėvas kariauja, o mama dirba slauge ar greitosios pagalbos gydytoja. Šios mokyklos bendruomenė priglaudė tokių tėvų vaikus. A. Klimčiauskaitė-Janavičienė, Irena Blaževičė ir kiti savanoriai karštligiškai ieškojo jiems namų, maisto, o mokyklai – patalpų ir finansavimo.
„Iš Charkivo atvykusiai mokyklai nepriklausė joks valstybinis finansavimas nei iš Ukrainos, nei iš Lietuvos. Iš Ukrainos nepriklausė todėl, kad anksčiau tai buvo privati mokykla ir valstybės paramos negavo, o tėvai, dalyvaujantys kare ar likę be namų, mokėti nebeišgali. Lietuvoje teko nueiti ilgą kelią, kol Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nutarė skirti lėšų ukrainiečiams vaikams mokyti, nes tiesioginė valstybės parama mokinio krepšeliais gali atkeliauti tik Lietuvoje juridiškai jau veikiančiai ir įsitvirtinusiai mokyklai“, – paaiškino A. Klimčiauskaitė-Janavičienė, vadovaujanti dabar jau juridiniam mokyklos vienetui Lietuvoje – VšĮ „Gravitas Schola“.
Anot jos, ukrainietiška mokykla su ją iš karo atgabenusia vadove Katerina Strelčenko yra kol kas pagrindinis, didžiausias „Gravitas Schola“ departamentas. Tačiau ši mokykla – daugiakultūrė, skirta visiems karo pabėgėliams, vaikams, bėgantiems nuo režimo priespaudos, tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali likti savo gimtoje šalyje.
Nuo kovo jai su kolege Irena Blaževiče, kuri ir sulaukė Charkivo mokyklos pagalbos šauksmo, teko dirbti paramos rinkėjomis ir patalpų ieškotojomis.
„Kai kovo pradžioje sulaukėme Charkivo „Gravitacijos“ mokyklos direktorės K. Strelčenko pagalbos prašymo priglausti visą mokyklos bendruomenę, turėjome veikti staigiai. Nejau sakysi žmonėms, kad negalime ir lai toliau sėdi rūsy, metro ar išsibarstę pas gimines. Pasakėme taip ir ėmėme ruoštis visus atvykstančius priimti Vilniuje“, – prisimena A. Klimčiauskaitė-Janavičienė.
Savanoriams pavyko perkelti mokyklos bendruomenę ir atnaujinti ugdymo procesą per dvi savaites. Kritinėmis pirmosiomis dienomis pavyko apgyvendinti apie 170 paskui mokyklos direktorę Kateriną į nežinią, bet su dideliu pasitikėjimu, atkeliavusių vaikų ir suaugusių.
„Skaičiavome kiekvieną dieną ir nervinomės, kaip išmaitinsime ir išlaikysime tiek žmonių. Socialinė parama užtrunka, o valgyti reikia dabar. Beldėmės į visas duris – pasiimi krepšelį ir eini, nes žinai, kad kitos išeities tiesiog neturi. Sulauki žinios, kad turėsi maisto vaikams dar dvi dienas, ir vėl ieškai“, – pasakojo „Gravitas schola“ direktorė.
Be privačios paramos būtų pražuvę
Anot jos, šios mokyklos ir jos bendruomenės perkėlimas, apgyvendinimas buvo ir tebėra virtinė iššūkių. Mokykla Lietuvoje neturėjo jokio statuso, jai nepriklausė joks finansavimas, tad viskuo – mokyklos įrengimu, kelių šimtų bendruomenės narių apgyvendinimu, maitinimu, galvojimu, iš kur gauti lėšų mokytojų algoms – teko rūpintis savanorėms.
Mokykla laikinai buvo įkurta privačios mokyklos „Varnų sala“ nuomojamose patalpose, kurios buvo tuščios: be baldų, mokymosi priemonių, kompiuterių. Viską didelėmis pastangomis su žmonių ir įmonių parama pavyko suorganizuoti.
Tačiau netrukus vaikai, kurių skaičius išaugo iki 250, tiesiog nebetilpo. Dalis klasių (8–11) buvo perkelta į pagalbą suteikusį Mykolo Romerio universitetą. Vėliau mažesnių klasių moksleivius laikinai priėmė Jono Valančiūno paauglių dienos namai „Išvien“. Mokyklos vadovės su Vilniaus miesto savivaldybės pagalba daliai vaikų rado patalpas Žvejų gatvėje, gimnazistams patalpas pagal panaudos sutartį suteikė Mykolo Romerio universitetas.
„Kitas milžiniškas rūpestis buvo sugalvoti, iš ko mokėti algas 30–čiai mokytojų. Klausiau įvairių institucijų, kaip man pasirūpinti mokytojų algomis, juk jie čia moko ne tik Charkivo mokyklos mokinius, bet ir per 100 kitų Vilniuje gyvenančių ukrainiečių vaikų. Tačiau sprendimo nebuvo. Mokytojai dirbo laikinose privačios mokyklos patalpose, nebuvo kaip priregistruoti juos mūsų valstybiniame sektoriuje, kad gautų valstybės skiriamą atlyginimą už vaikų mokymą, be to, dar nebuvo suteikta formali galimybė mokytojams dirbti mokytojais, tik mokytojų padėjėjais – tai šalies lygiu buvo padaryta vėliau.
Tikru išsigelbėjimu mokyklai tapo tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė supažindino mus su įmonių grupės „Yukon Advanced Optics Worldwide“ atstovais. Taip užsimezgė gyvybiškai svarbus bendradarbiavimas, prasidėjęs, kai išgyvenome didžiausią krizę ir rankos tiesiog sviro. „Yukon“ parama mums suteikė galimybę sugrįžti į gyvenimą iš komos ir pradėti laisvai kvėpuoti. Tai atvejis, kai suabejoji Dievu, o jis ima ir pasiunčia nokautuojantį ženklą“, – prisimena A.Klimčiauskaitė-Janavičienė
Padės išgyventi kritinį metą
Aukštųjų technologijų įmonių grupė „Yukon“, parėmusi ir Lauryno Šeškaus bei jo savanorių būrio organizuojamas Ukrainos pabėgėlių vaikų savaitgalio ir vasaros veiklas, mokyklai skyrė 450 tūkst. eurų paramą: mokytojų atlyginimams pusei metų užtikrinti, kompiuteriams įsigyti ir mokyklos komunaliniams mokesčiams sumokėti.
„Jei labiau pasispausime, su šiomis lėšomis mums pavyks ištempti ir ilgiau. Tikimės, kad iki to laiko pavyks atsistoti ant kojų savarankiškai. Kadangi šalies ar miesto lygiu neplanuojama kurti ukrainietiškos mokyklos, kilo grėsmė mokyklos bendruomenės išskaidymui po skirtingas mokyklas ir regionus. Tad su kolege Irena ir ukrainietiškos mokyklos vadove Katerina nutarėme įsteigti mokyklą – VšĮ „Gravitas schola“, kuri skirta visiems vaikams, bėgantiems nuo karo, režimo priespaudos ar dėl kitų priežasčių negalintiems likti savo šalyje.
Juokaujame, kad mokykla nukrito iš dangaus, kad ją įsuko gravitacija, traukos jėga, atkeliavusi su Katerina ir ja tikinčia Charkivo mokykla, apie kurią susibūrėme ir buriamės toliau. Suprantame, kad jei jau mes susitikome tokiomis aplinkybėmis, turime toliau traukti bendraminčius, gebančius karo fone atrasti jėgų ir sukurti kažką gero sau bei kitiems, išsikelti aukštesnį tikslą“, – kalbėjo Charkivo mokyklos Vilniuje kuratorė.
Po pusmečio mokykla turėtų sulaukti valstybės skiriamos paramos – klasių krepšelių. O kol kas ji išsilaiko su „Yukon“ pagalba, taip pat meta meškeres į tarptautinę erdvę. Šveicarijos mokytojų bendruomenė pervedė 2000 eurų, skirtų vaikams pamaitinti. Iš Vokietijos atkeliavo 5000 eurų mokytojų atlyginimams. Taip pat planuojami tarptautiniai demokratinio švietimo mokymai su Izraelio mokytojais ir kitos veiklos.
„Mūsų atsakomybė ir pareiga – padėti gyvuoti iš karo ištrūkusiai Charkivo mokyklai ir kartu sukurti naują mokyklą kaip saugų prieglobstį jo ieškantiems, kaip galimybę perimti geras demokratinio, europietiško švietimo patirtis ir jas nešti toliau. Šiems vaikams vieną dieną reikės (at)kurti savo šalį“, – pabrėžia A.Klimčiauskaitė-Janavičienė.
Desperatiškai ieškojo patalpų
Kai finansinė situacija kuriam laikui stabilizavosi, didžiausiu galvos skausmu pedagogei buvo tapęs naujų patalpų suradimas mokyklai.
„Vilniuje rasti patalpas buvo labai sunku – tiesiog mažai laisvų. Bendradarbiavome su savivaldybe dėl naujų patalpų nuomos ir esame jai labai dėkingi, kad mums geranoriškai padėjo konsultacijomis teisiniais klausimais ir tiesiog žmogišku palaikymu“, – sako A.Klimčiauskaitė-Janavičienė.
Jos nuomone, ukrainiečių mokykla buvo palengvinimas ir pačiai Vilniaus savivaldybei, turinčiai spręsti rebusą, kur padėti ukrainiečių vaikus, mat sostinėje mokyklos jau perpildytos.
„Yukon“ komunikacijos vadovas Germanas Kavalskis teigia, kad suvienijusios pastangas su verslu valstybės institucijos galėtų padėti labiau.
„Paramos Ukrainai klausimas mums nėra svetimas. Mūsų įmonių grupė turi padalinį Ukrainoje. Iš jo dalį darbuotojų su šeimos nariais perkėlėme į Lietuvą, o dalis liko toliau darbuotis. Todėl mums, kaip būsimam jaunų protingų žmonių darbdaviui, svarbu užtikrinti, kad Ukrainos vaikai neatsiliktų nuo mokslų. Kai sulaukėme prašymo padėti Charkivo mokyklai, mielai sutikome,“ – sakė G. Kavalskis.
Dirba hibridiniu būdu
Dabar šioje ukrainiečių mokykloje gyvai mokosi apie 110 vaikų iš pačios Charkivo „Gravitacijos“ mokyklos bendruomenės ir apie 145 vaikai, kurie buvo nukreipti savivaldybės ar kreipusis patiems tėvams. Dar apie 200 moksleivių mokosi nuotoliu. Tai – vienintelė Lietuvoje ukrainiečių mokykla, kurioje pamokos vyksta darbo dienomis, o ne savaitgaliais. Ir, žinoma, šiuo metu mokslas joje nemokamas. Nemokamas mokslas pažeidžiamai vaikų grupei ir toliau lieka svarbiu tikslu.
A. Klimčiauskaitė-Janavičienė sako, kad eilėje laukia dar 100 prašymų priimti. Mokykloje gyvai dirba 25 pedagogai, dar apie 10 dirba nuotoliu iš Ukrainos, kviečiami jungtis ir lietuvių kalbos mokytojai. Ukrainietiškoje mokykloje yra visos klasės pagal ukrainiečių švietimo sistemą – nuo priešmokyklinukų iki abiturientų vienuoliktokų. Pasak lietuvės, tai yra visos dienos mokykla – pamokos trunka iki 16 valandos, popiet vyksta ir nuotolinės pamokos.
„Išėjo tokia keista hibridinė mokykla, bet dabar toks yra gyvenimas. Džiaugiamės, kad vaikai, mokytojai integruojasi į gyvenimą Lietuvoje. Mokytojai pradėjo lankyti intensyvius lietuvių kalbos kursus. Vaikai lietuvių kalbos pamokas jau buvo pradėję lankyti anksčiau – tuomet susipažino su pradmenimis, o nuo rugsėjo lietuvių kalbos pradės mokytis nuosekliai. Moksleiviai lanko įvairius būrelius mieste, rado draugų“, – sako A. Klimčiauskaitė-Janavičienė.
Akademinis ugdymo procesas šiemet jau baigiasi, tačiau mokykla ruošiasi dienos stovykloms. „Taip pat organizuosime išvykstamąsias stovyklas – dėl kai kurių jau susitarėme, dėl kitų dar deramės. Visgi vaikų daug, o stovyklos, prie kurių siūloma prisijungti, įprastai būna skirtos 10–20 vaikų grupėms. Labai norisi vaikams parodyti Lietuvą, suorganizuoti jiems atostogas. Su mokyklos globėju „Yukon“ suplanavome atostogas Druskininkuose – daugiau nei 150 mokinių ir 21 mokytojas, susiskirstę į grupes, čia praleis po savaitę“, – pasakoja mokyklos kuratorė.
Įkurti unikalūs bendruomenės kaimeliai
Kaip pasakoja pedagogė, Danijoje neseniai svarstyta dėl ukrainiečių bendruomenių kaimelių steigimo, o Vilniuje lietuvės jau įkūrė tokius tris ir ruošiasi steigti ketvirtą.
„Kelis šimtus mokyklos bendruomenės narių – mokytojus, vaikus, jų artimuosius, t. y. mamas, senelius, brolius, seses – sugebėjome įkurdinti trijose vietose. Šie bendruomeniniai kaimeliai įkurti sanatorijoje „Pušyno kelias“ pas Bazilijonų vienuolius ir Vilniaus technologijų mokymo centro bendrabutyje Naujininkuose.
Prisiėmėme atsakomybę ne išskaidyti bendruomenę, vaikus išskirstant po mokyklas, o kaip įmanoma ją išlaikyti kartu. Išsaugoti mokyklą, tegu ir be sienų, išlaikyti žmones drauge – viskas, ką „Gravitacijos“ vadovė Katerina galėjo išgelbėti iš karo. Pas mus atvyko mokyklos bendruomenė, o tai ir yra nepaprasta jos galia. Laikymasis vienas kito, rūpestis vienas kitu kur kas labiau padeda išgyventi, išbūti, įveikti karo traumą“, – įsitikinusi pedagogė.
Šiems kaimeliams įkurti taip pat reikėjo didelių pastangų ir lėšų: lietuvės pačios surado ir išnuomojo patalpas, su artimiausiais bendražygiais surinko statybininkų, apdailos specialistų, dizainerių ir kitų geranoriškų žmonių komandą, savanoriškai padėjusią jas įrengti. Žmonės ir įmonės paaukojo daug daiktų ir galiausiai padėjo sukurti ukrainiečiams naujus namus. Kaimeliuose gyvena po 80–100 žmonių.
„Be mokyklos ir kaimelių atsirado trečia mūsų veiklos kryptis – esame subūrę pajėgią Lietuvos ir Ukrainos švietimiečių – strategų, direktorių, dėstytojų – grupę, kuri siūlo įvairius sisteminius sprendimus integracijos, įtraukties klausimais, dirba su jais. Nuo kovo pradžios padėjome Lietuvos mokykloms rasti darbo su Ukrainos vaikais įrankių, metodikos, dalinomės susistemintais vadovėliais, skaitmeninėmis platformomis, konsultavome.
Visos Lietuvos mokytojus kvietėme į keletą psichologinių mokymų, skirtų darbui su vaikais, patyrusiais karo traumą, šiuo metu taip pat vyksta tarptautiniai mokymai – įduodame kolegoms praktinius ukrainiečių ugdymo įrankius su Izraelio švietėju ir demokratinio švietimo pradininku Yaacovu Hechtu. Užkūrėme keletą tarptautinių projektų, pavyzdžiui, drauge su Atviros Lietuvos fondu kursime Lietuvos ir Ukrainos šeimų bendruomenę, kad megztųsi draugystės, vyktų kultūrų mainai“, – sakė pašnekovė. – Ne tik Ukrainos mokyklai reikėjo Lietuvos pagalbos, bet ir lietuviams reikėjo ukrainiečių: širdims atverti, savo stiprybei palaistyti, savais žmonėmis dažniau pasididžiuoti, mokytis susikalbėti tarp skirtingų švietimo sistemos grandžių“.
