Tačiau šiuolaikinės Užgavėnės gerokai skiriasi nuo tų, kurios buvo švenčiamos prieš šimtus metų ir dar seniau. Tad kaip lietuviai šią šventę minėjo praeityje ir kodėl šiais laikais tarp pagrindinių patiekalų išliko tik blynai?
Įvairiapusė šventė
Kaip pasakoja kulinarinio paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas, Užgavėnes galima pavadinti daugiasluoksne švente, kuri apima tiek etnografines, tiek religines, tiek ir kulinarines tradicijas.
„Žiemai persivertus į antrą pusę, buvo tikima, kad reikia imtis aktyvių veiksmų gamtai pažadinti, geram artimiausių metų derliui užtikrinti. Turbūt, iš tų seniausių laikų ir išliko šiuolaikiniai Užgavėnių persirengėliai, karnavalai, šokiai iki vidurnakčio, triukšmingumas, vienu ar kitu pavidalu atvaizduotos žiemos sudeginimas“, – etnografinį šventės paveldą primena profesorius.
Tuo metu krikščionybė, kaip sako prof. R. Laužikas, Užgavėnes įtraukė į savo kalendorių, t. y., uždėjo savo sluoksnį bei susiejo su Kristaus prisikėlimo Velykų ciklu. „Kaip žinome, Užgavėnės yra švenčiamos Pelenų dienos išvakarėse. O Pelenų diena yra pirmoji, pradedanti Gavėnią – 40 dienų pasninką prieš Velykas“, – aiškina jis.
Dėl šios priežasties, pasak prof. R. Laužiko, liaudiškame tikėjime išryškėjo dar vienas Užgavėnių sluoksnis – gausaus, riebaus, mėsiško maisto valgymas. „Tokie šventės elementai, nors ir pasikeitę šiais laikais, yra svarbiausi Užgavėnių tradicijoje, jungiantys mus, dabar gyvenančius su tais, kurie gyveno ankstesniais laikais“, – sako pašnekovas.
Užgavėnės – šventė visiems
Kad Užgavėnės visais laikais buvo visuotinė, visų žmonių šventė, įrodo ir išlikę rašytiniai šaltiniai, kuriuose šventimas buvo minimas tiek valstiečio pirkioje, tiek ir valdovo rūmuose.
„Iš 17 a. turime karnavalo, vykusio Vilniuje, Valdovų rūmuose, aprašymą. Karnavalo tema – buvusi smuklė. Šventės dalyviai – valdovas Vladislovas Vaza, jo žmona, didikai burtų keliu pasiskirstydavę vaidmenimis (smuklininkas, venecijietė, mauras, turkė, prancūzų, vengrų valstiečiai), persirengdavę atitinkamais drabužiais. Kiekvienas vaidmuo turėjęs savo „pareigas“, pavyzdžiui smuklininkas privalėjęs visus vaišinti prabangiais pietumis. Nuo valdovų neatsilikdavę ir miestiečiai. Vilniaus universiteto studentai rengdavo įspūdingus Užgavėnių vaidinimus“, – pasakoja prof. R. Laužikas.
Na, o kaip atrodė valstietiškos Užgavėnės, kaip pasakoja R. Laužikas, galima sužinoti iš 19 a. išlikusių užrašų.
„Kėdainių apylinkių Užgavėnes aprašęs Mikalojus Katkus svarbiausia pramoga mini persirengėlių vežinėjimąsi rogėmis ir laistymąsi vandeniu: „Prilipa pilnos rogės stačių ir sėdinčių – važiuoja per savo kaimą ir per kitus. Važiuojančius, kas nori, gali aplieti vandeniu. Bet jie turi tam reikalui prisirišę ilgus, storus rimbus…“ Žemaitijoje, prie Šaukėnų, Užgavėnės pažymėtos „ypatingoms vaikštynėmis pas kaimynus“. Kiekvienas pasirūpina pasidaryti juokingą ir baisią veidui kaukę su ilga linine barzda, ir didele – nosimi, kurios gale įsikala vinutę, kuria „bučiuodamas“ kam į ranką skaudžiai įduria“, – ištraukomis iš M. Katkaus užrašų dalinasi profesorius.
Pokyčiai ir tradicijos, likusios praeityje
Prof. R. Laužimas sako, kad ryškesni pokyčiai Užgavėnių papročiuose pradėjo ryškėti tarpukariu.
„Vieną vertus, Žemės reforma sudarė sąlygas ūkininkas persikelti į vienkiemius ir taip suardė senuosius, dar 16 a. menančius, rėžinius kaimus. Kitą vertus, keitėsi pats ūkininkavimas, vis labiau buvo pasitikima žemės ūkio technologijomis, o ne ritualais. Po to buvo sovietmetis, naikinęs visas tradicijas ir tik kai kuriuos Užgavėnių elementus (pavyzdžiui, Kanapinio ir Lašininio dvikovą) palikęs valdiškose žiemos šventėse“, – pasakoja pašnekovas.
Atkūrus Nepriklausomybę, atgimė ir Užgavėnės, tačiau, kaip sako prof. R. Laužikas, jau kiek kitokios.
Jos, dažnai, atitrūkę nuo natūralios tradicijos, nebeturinčios regioninio savitumo. Dabartinės Užgavėnės, neretai, yra iš įvairių laikotarpių ir skirtingų Lietuvos regionų surinktų valstietiškų linksmiausių, bet rekonstruotų elementų rinkinys. Esame visiškai praradę dvaro, miesto Užgavėnių tradicijas. Išnyko ir ilgesnio laikotarpio – kelių dienų, savaitės trukmės prieš Pelenų dieną – šventimas“, – sako profesorius.
Sotus maistas – būtina tuometinių Užgavėnių dalis
Prof. R. Laužiko teigimu, gausaus, mėsiško ir riebaus maisto valgymas per Užgavėnes yra akcentuojamas daugelio praeities autorių, aprašiusių šią šventę.
„Štai 1711 m. Vilniaus jėzuitų kolegijoje prieš Užgavėnes minima „įprasta rekreacija“, kurią sudarė net keturi mėsos patiekalai, tortas (pyragas su įdaru), stiklas midaus. Sekmadienį prieš Užgavėnes ant pietų stalo puikavosi jautiena, veršiena, ryžiai, kalakutas, tortas, du laukinės paukštienos patiekalai. Per pačias Užgavėnes – jautiena, veršiena baltame padaže, ryžiai, keptos žąsys. XIX amžiuje minimas tradiciniai Užgavėnių patiekalai – šiupinys ir blynai. Būtent šiuos du patiekalus, kaip būdingus Užgavėnėms Motiejus Valančius įdeda į Palangos Juzės lūpas, kuriam būnant pas ūkininką Skapiškio parapijoje: „...Svilienė iškepė blincius, valgėm, paskiaus davė šiupinį ir tą perėmėm…“. Tarpukariu šiupinys beveik išnyksta, o blynai išpopuliarėja ir po 1990 m. visuotinai įsitvirtina. Miestuose (ypač Vilniuje ir Vilniaus regione) per Užgavėnes populiarios iš Lenkijos virtuvės perimtos spurgos, žagarėliai."
Tačiau keičiantis laikams, keičiasi ir mūsų papročiai. Kaip pasakoja „Iki“ vyriausioji kulinarė, Panevėžio kulinarijos centro vadovė Vilma Juodkazienė, šiais laikais ne tik galime pamatyti kiek pakitusias Užgavėnių tradicijas, bet ir maisto racioną, kurį per šią šventę renkasi lietuviai.
„Ar tai būtų Užgavėnės, ar bet kuri kita šventė, kurios didelę dalį sudaro maistas, žmonės, o ypač jaunimas, ieško ne tik įdomesnių skonių, bet ir sveikesnio, ekologiškesnio maisto. Jei anksčiau per Užgavėnes mėgdavome pilvus „prisikimšti“ riebiu ir sočiu maistu, tai šiandien toks įprotis sutinkamas kur kas rečiau“, – tikina maisto ekspertė.
Savo ruožtu, atsižvelgdami į besikeičiančius lietuvių valgymo įpročius, prekybos centrų kulinarai kasdien dirba ir kuria naujus produktus, kurie patenkintų jų klientų lūkesčius.
„Kurdami receptus, visada vadovaujamės pirkėjų patirtimis, norais ir pageidavimai. Jei matome, kad produktas mūsų pirkėjams patiko, tęsiame jo gamybą, jei ne – ieškome naujų būdų, kaip jį galima būti patobulinti, suteiki naują skonį ir patirtį. Ne išimtis – ir šios Užgavėnės, – sako V. Juodkazienė.
Blynų receptai – turintiems laiko ir skubantiems
Kadangi Užgavėnės neįsivaizduojamos be įvairiausių blynų, V. Juodkazienė dalinasi keliais receptais, kurie, kaip sako vyriausioji kulinarė, turėtų paįvairinti daugelio iš mūsų Užgavėnių stalą.
„Jei ieškote naujų skonių Užgavėnių stalui – šie receptai kaip tik jums. Bulvių ir cukinijų blyneliai – patiks tiems, kurie nori išbandyti kažką naujo, tačiau tuo pačiu per daug nenutolti nuo tradicinių Užgavėnių blynų. Na, o štai mieliniai blyneliai su džiovintomis uogomis – turėtų labai patikti vaikams bei tiems, kurie jau išsiilgo pavasario bei gamtos gėrybių“, – sako kulinarijos centro vadovė.
Kaip sako V. Juodkazienė, nereikėtų jaudintis, jei kepti blynus laikos nebus, nes šiandien parduotuvių pasiūla yra puikiai pritaikyta greitam gyvenimui: „Skubantys taip pat turi sprendimą – jau pagaminti blynai. „Iki“ pirkėjams siūlo jau pagamintų lietinių blynų su įvairiausiais įdarais, tarp kurių ypač populiarūs – su kumpiu ir sūriu arba varške. Skanus padažas greta – ir jūs pasiruošę Užgavėnėms!“
