15 metų prabėgus: bendra savijauta
Kodėl narystė Europos Sąjungoje – tokioje biurokratinėje ir perdėm ekonomizuotoje bendrijoje – mums atrodė kaip romantinis ir dideliems darbams uždegantis stebuklas? Todėl, kad su naryste siejome dvi pagrindines viltis – geresnio gyvenimo viltį ir saugesnio gyvenimo viltį. Po 50 metų sovietmečio, po ištisus šimtmečius besitęsusių okupacijų, tremčių, žūčių, skurdo ir nepriteklių patirties, ES narystę mes matėme lyg greitąjį laimės traukinį, kuris mus po ilgos tremties Rytuose turi sparčiai parvežti atgal į namus, į Vakarus, iš kurių buvome brutalia jėga išplėšti.
Dabar, prabėgus 15-ai metų, galime ramiai pažiūrėti, kiek tuo traukiniu nuvažiavome ir kiek dar lieka nuvažiuoti. Verta pamatyti ir tai, su kokiomis neplanuotomis ir šiek tiek netiesioginėmis pasekmėmis susidūrėme.
Iš tikrųjų, per šiuos 15 metų patyrėme nemažai pozityvių permainų. Ekonomika augo, miestai gražėjo, net ir kaimuose sodybos ėmė puoštis, bet kartu išaugo ir emigracija. Saugumo garantijų irgi turime žymiai daugiau, tačiau Putino Rusija taip pat pasidarė žymiai agresyvesnė.
Galime pasidžiaugti tuo, ką pasiekėme, tačiau kažkodėl nerimo dėl ateities nesumažėjo, o gal net priešingai – atsirado daugiau. Jaučiame, kad tas traukinys sulėtėjo, mes patys aptingome, o tas „sugrįžimo į Vakarus“ tikslas taip pat pasidarė nebe toks patrauklus, kaip kokiais 2004 metais. Nes ten, Vakaruose, irgi visko pasimatė: pabėgėliai, Brexit, lepeniškas euroskepticizmas ir draugystė su Putinu.
Per šiuos 15 metų apėmė ir egzistencinis nerimas – o kas toliau? Ir ypač, kai pajutome, kad įstojus apėmė natūralus intelektinis atsipalaidavimas, tikėjimas savaime įvyksiančiu stebuklu ir greituoju laimės traukiniu į Vakarus. Patys nepajutome, kaip paskendome idėjų ir veiksmų stagnacijoje, nebeturėdami kokių nors didesnių tikslų ir naiviai tikėdami, kad mus pati narystė Europos Sąjungoje stums tik į priekį, be mūsų pačių kokių nors intensyvesnių intelektinių pastangų. Kaip ir tikėjimas, kad ES mus apsaugos nuo mūsų pačių populizmo ir intelektinės tinginystės.
Artėjant 15-osioms metinėms atrodo patys pradedame išsiblaivyti nuo tikėjimo tokiu automatiniu stebuklu: pasirodo tam, kad judėtume į priekį, toliau mums patiems reikia galvoti ir dirbti, nors taip tingisi tai daryti. Palengva supratome – ES neišsprendžia visų mūsų problemų. Po 15 metų atsipalaidavimo tame mūsų įsivaizduotame greitajame laimės traukinyje pradedame suvokti paprastą realybę: pasirodo, ir būnant ES nariu reikia mąstyti, o tai mums yra sunkios pagirios.
Ko reikia, kai pabundi iš stebuklingo sapno?
Kai pabundi iš stebuklingo sapno ir staiga suvoki, kad šiame gyvenime stebuklai, pasirodo, savaime neįvyksta, apima natūralus nusivylimas. Taip pabudus, nepadeda ir hiperaktyvumas, nes tai tampa tik chaotišku blaškymusi. Ir tada iškyla natūralus klausimas – tai ko mums reikia, kad prasmingai judėtume į priekį, kai tas stebuklingas greitasis traukinys jau nebeveža?
Ir kuo toliau apie tai galvoju, tuo labiau suvokiu, kad mums labiausiai reikia to, ko taip paprastai nepakeičia nei mūsų kokie nors įstatymai, nei Prezidentės dekretai, nei kokios nors europietiškos direktyvos.
Nes tai, ko mums reikia, yra ne tik formali mūsų narystė Vakarų organizacijose, bet ir vakarietiškas mąstymas mūsų galvose, vakarietiškas bendruomeniškumas mūsų įpročiuose. O tai yra būtina, norint mums išlipti iš jau nemažą laiko tarpą besitęsiančios stagnacijos. Nes ekonominę ir viso mūsų gyvenimo stagnaciją lemia ne kas kita, o tik mūsų mąstymas. Kai tik intelektualiai aptingome, taip ir papuolėme į stagnaciją. Ne tik intelektualiai aptingome, tačiau užmiršome ir tarpusavio pasitikėjimo dorybės svarbą. Tuo pačiu užmiršome, kad valstybę į priekį varo ne tik politinė konkurencija ir ginčas, bet ir gebėjimas sutarti svarbiausiais klausimais.
Norint pagaliau išjudėti, mums reikia tiesiog tarpusavyje susitarti, kokią valstybę mes toliau norime kurti: skandinavišką – su konkurencinga ekonomika ir didelėmis bei kokybiškomis valstybės paslaugomis: geros kokybės švietimas, sveikatos apsauga, socialinė rūpyba, bet ir dideliais mokesčiais tam išlaikyti; ar amerikietišką-airišką: su konkurencinga ekonomika ir privačiomis viešosiomis paslaugomis: privačios mokyklos, privačios ligoninės, privatūs pensijų fondai, bet ir mažais mokesčiais į valstybės biudžetą, nes valstybė teikia tik minimalias viešąsias paslaugas. Kol mes dėl to nesutariame, gyvename nuolatinėje egzistencinėje šizofrenijoje – norime skandinaviškų didelių paslaugų ir tuo pačiu metu svajojame apie mažus anglosaksiškus mokesčius. Tai tęstis ilgai negali: nes kuo ilgiau mes leidžiame sau gyventi tokioje šizofrenijoje, tuo labiau menksta žmonių pasitikėjimas savo valstybe.
Toks apsisprendimas dėl valstybės pobūdžio lemtų ir mūsų apsisprendimą dėl geopolitinių bei mentalinių aljansų. Gynybos ir geopolitinio saugumo sferose mums reikia JAV lyderystės ir ES solidarumo, tačiau tolesnė ekonominė-socialinė pažanga Lietuvoje yra galima tik tada, jeigu mes sugebėsime į savo valstybę perkelti vokiško-skandinaviško socialinio-ekonominio modelio sveiką mišinį. Tam neužtenka vien tik kopijuoti jų įstatymus. Tam turime perimti ir jų tarpusavio pasitikėjimo kultūrą, ir fundamentalias vertybes. Mums tai būtų grįžimas į europietiško mentaliteto erdvę.
Kas būtų buvę, jeigu nebūtų ES: mūsų saugumas?
Gyvename tokį keistą laikotarpį, kai ir Lietuvoje atsiranda euroskepticizmo mada. Nesigilinant per daug į lietuviškų euroskeptikų argumentaciją, galime tik užjausti juos dėl ištikusios intelektualinės tragedijos: pagal juos ES yra totalinis blogis, bet kas būtų su Lietuva be narystės Europos Sąjungoje, negirdime jokio normalaus atsakymo.
Klausimas, kas būtų su mūsų geopolitiniu saugumu, jeigu mes šiandien nebūtume Europos Sąjungos nariai, yra netgi nelabai įdomus. Aišku, kad savo šalyje matytume dar daugiau įvairiausių hibridinių Kremliaus įtakų, ir vietoje to, kad būtume Vakarų forpostu Rytuose, greičiausiai taptume tik susigėdusiu Rytų forpostu Vakaruose.
Todėl šiandien verta svarstyti ne tiek, kas būtų buvę su mumis jeigu nebūtų ES, kiek tai, kokias alternatyvas mes patys galime pasiūlyti pačiai Europos Sąjungai, besirūpindami pirmiausia savo saugumu, bet tuo pačiu ir visos ES saugumu.
Tokius svarstymus verta pradėti nuo paprastos tiesos – Rusija buvo, yra ir dar ilgą laiką bus didžiausia grėsmė mūsų ir visos Europos saugumui. NATO mus gali apginti, tačiau mums to neužtenka. Mums reikia ilgalaikės pozityvios Rusijos transformacijos. Nes tik tai sukurs mums saugią kaimynystę. Tai yra pats svarbiausias mūsų uždavinys. Mes patys Rusijos nepakeisime, bet mes galime pakeisti Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu, tam, kad ji realiai padėtų įvykti tokiai Rusijos transformacijai. Ir tai galime padaryti pirmiausia išnaudodami ES transformatyvų potencialą ir savo narystę ES tam, kad lemtume tokios ES politikos atsiradimą.
Esminis klausimas – ar tikime, kad Rusija gali pozityviai transformuotis? Jei taip, tada telkiame Vakarus, kad padėtume Rusijai tokioje sunkioje transformacijoje. Jeigu netikime, kad Rusija gali transformuotis, tada nejučiomis tampame Putino agentais, skatinančiais įsiklausyti į Kremliaus raginimą daryti jiems nuolaidas ir taip nuolaidžiaujant prisitaikyti prie putiniškos Rusijos amžinybės. Tokia politika būtų „pro-putiniška“ ir tokia, kokios pageidauja Putinas, ir kartu ji yra absoliučiai „anti-rusiška“. Tikėjimas Rusijos pozityvios transformacijos galimybe savo esme yra "pro-rusiškas" ir tuo pat metu "anti-putiniškas".
Kodėl ES, ne tik NATO, šiuo požiūriu yra svarbi? Todėl, kad NATO gali apginti nuo Putino agresijos ar ją atbaidyti, tačiau ES vienintelė gali sukurti Ukrainos sėkmę. O Ukrainos sėkmė yra tai, kas gali savo pavyzdžio minkštąja galia giliausiai padaryti įtaką pozityviai transformacijai Rusijoje. Todėl Putinas labiausiai bijo Ukrainos sėkmės. Vakarų, ir ypač ES ekonominės bei politinės investicijos į Ukrainos sėkmę, ES narystės perspektyvos Ukrainai suteikimas yra iš esmės vieninteliai instrumentai, kuriuos Vakarai gali efektyviai panaudoti tam, kad padėtų Rusijai transformuotis į europietišką valstybę.
Ką Lietuva gali padaryti šioje srityje? Jau pamatėme, kad ambicingos ir apgalvotos geopolitinės Lietuvos iniciatyvos, tokios kaip „Maršalo planas Ukrainai“, "Ukraina-2027" gali būti sėkmingai įgyvendinamos mums intensyviai dirbant tiek Ukrainoje, tiek ir Vakaruose. Taip mes iš kitur kuriamos geopolitinės realybės vartotojų, patys tampame naujų geopolitinių idėjų kūrėjais. O tokios naujos Lietuvoje gimstančios idėjos ir kuria naują mums reikalingą ir naudingą geopolitinę realybę. Taip pat ne tik mūsų, bet ir visos Europos naują realybę.
Alternatyvų klausimas
Lietuviški euroskeptikai kartais įsismagina ir pareiškia, kad ES yra grėsmė Lietuvos saugumui, nes Vokietija už mūsų nugaros tariamai susitars su Putinu. Nepaisant tokių įtarimų absurdiškumo, vis tiek lieka vienas esminis ir neatsakytas klausimas: jeigu pripažintume tokią prielaidą teisinga, tai ar Lietuvai tikrai geriau būti nuošalyje nuo ES, nedaryti įtakos jos politikai, tačiau vis tiek gauti tą patį rezultatą – Vokietijos susitarimą su Putinu. Ar geriau būti viduje ES ir nulemti, kad nebūtų neprotingų susitarimų?
Kremlius svajoja, kad Lietuva nutoltų nuo Vokietijos. „Nord Stream2“ yra blogai, bet tai nėra vienintelis Vokietijos geopolitinis veiksmas: yra Bundesvero batalionas Lietuvoje, yra parama Ukrainai ir pažadas, kad po dešimtmečio atsivers ES durys Ukrainos ir Gruzijos narystei.
Sunkiai paaiškinama, kai Lietuvos euroskeptikai bando paišyti ES visomis blogio spalvomis ir neslepia savo lepeniškų simpatijų – tą patį daro ir Kremlius. Paprasta lietuviška savisaugos logika sakytų – nedaryk ir nekalbėk to, ką kalba ir daro Kremlius. Jeigu Kremlius sako, kad ES yra blogis ir pasmerkta žlugti, tai nekartok to su kažkokia savižudiška piktdžiuga – ES žlugs ir Lietuva atgaus savo suverenitetą. Keista logika – rūpintis tik tariamomis suvereniteto problemomis, bet visiškai nesirūpinti mūsų geopolitiniu saugumu. Kartais atrodo, kad artimiausiu metu mūsų euroskeptikai ims skelbti, kad Rusija yra didžiausia mūsų suvereniteto garantija.
Alternatyvų nėra
Alternatyvų Europos Sąjungai nėra. Lietuvos atveju paieška tariamų alternatyvų yra bėgimas nuo istorinės tikrovės. Prancūzija, Ispanija, net Graikija gali sau leisti prabangą kur nors kamputyje kvailai pasvajoti apie kokias nors alternatyvas: iki kito Vokietijos ir Prancūzijos karo. Mums alternatyva yra aiški: iki kitos okupacijos, kurią realizuos agresyvi ir nesitransformuojanti Rusija. Suskils ES, nebeliks ir NATO, nes abu yra Maršalo Plano, JAV realizuoto pokarinėje Vakarų Europoje, produktai. Šiandien pagrindinis klausimas mums – ne svarstymai apie kažkokias teorines alternatyvas, o tai – ar protingai ir efektyviai išnaudojame esamas galimybes: tiek pasirinkdami instrumentus, kurių reikia tam, kad išliptume iš ekonominės ir socialinės stagnacijos, tiek ieškodami partnerių Vakaruose, su kuriais kartu įgyvendintume mūsų saugumui reikalingus ambicingus geopolitinius projektus, taip pat ir tokius, kurie galėtų padėti Rusijai transformuotis.
Europos Sąjunga tam suteikia labai plačias galimybes. Ne tik NATO. Tik sugebėkime tomis galimybėmis protingai pasinaudoti. Per 15 metų daug ko išmokome, taip pat ir to, kaip nebūti vien tik ES sukurtų politikų vartotojais, bet ir kaip drąsiau patiems tokias politikas, kurios naudingos mūsų saugumui, kurti. O po to ir įgyvendinti. Kartu su visa Europos Sąjunga.
Taip, Europos Sąjunga šiuo metu išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Tačiau tai yra ne pirma, ir tikėtina ne paskutinė krizė, kurią ES turi pergyventi.
Bet žymiai sunkiau yra įvardinti kokią nors patrauklią alternatyvą dabartinei Europos Sąjungai. Ypač mūsų regione. Todėl euroskeptikai Lietuvoje ir vegetuoja.
Ir tai yra didžiausias mūsų 15 metų pasiekimas: savaiminis stebuklas, kuriuo naiviai tikėjome, gal ir neįvyko, tačiau neįvyko ir priešingai: nepaisant Kremliaus įnirtingų pastangų, mes tuo, ką radome prieš 15 metų, nenusivylėme. Ir alternatyvų ne tik, kad neradome, bet net ir neieškojome jų.
O per ateinančius 15 metų mes patys galime sukurti tikrą stebuklą. Kartu su vis naujas krizes įveikiančia ir todėl vis tvirtėjančia Europos Sąjunga.
