– Šiandien tokie žodžiai, kaip „nemodernus“, „pasenęs“, dažnai vartojami kalbant apie pasaulėžiūros dalykus. Kai norima pasakyti, kad žmogus „atsilikęs“, kvailokas, girdime: „Pabusk, žmogau, už lango XXI amžius.“ Arba – „tai praėjusio amžiaus požiūris“. Kaip vertinate šiuos „atsilikimo nuo laiko“ epitetus?
– Terminai, kuriuos pavartojote, ir mintys, kurias išsakėte, iš tikrųjų yra šiandienos ir daugelio žmonių santykių kasdienybė. Tai kartu yra ir laimėjimas, jei visi šie pasakymai veda mus į priekį, ir pralaimėjimas, jei skatina išsižadėti vakarykštės dienos, savo istorijos, šaknų.
Tada prieinama prie ideologiškai kapoto kratinio, kuriame pokyčiams neduodama nė vienos akimirkos: kas nespėjo į tą šiuolaikiškumą, tas liko istorijos sąvartyne.
Tokie žmonės labai dažnai pamiršta, kad būtent jie po dešimtmečio, mėnesio ar savaitės bus patys palikti [praeityje]. Kažkas ateis ir pasakys, kad esama dar pažangesnės technologijos, ir paklaus, kuriame amžiuje gyveni tu, – tas, kuris vakar savo artimajam sakei, kad jis gyvena praeitame amžiuje.
Bet, kalbėdami apie šias sąvokas, imkime jų pozityviąją pusę: judėjimą, brandą, pažangą, kuri yra neišvengiamas civilizacijos varikliukas ir mūsų visų džiaugsmas. Turime mokslo pasiekimų, kurie mums leidžia bendrauti nebevaržomiems laiko, atstumo. Daug kas jau telpa mobiliajame telefone, laikrodyje.
Svajonė panaudoti visus šios planetos išteklius, gamtos reiškinius yra didysis pozityvumas. Turime ir iššūkį: šiandien labai dažnai gėdijamės būti tuo, kuo buvome vakar. Ir tai – mūsų pralaimėjimas.
Gebėjimas atsigręžti į istoriją, šaknis ir kartu – gyventi naudojantis technologiniu progresu padaro mane visaverte asmenybe. Tik to visavertiškumo stokojantys žmonės gali švaistytis tokiais terminais, išsižadėti kito žmogaus, savo šeimos, istorijos.
– Sakote (cituoju) – „pažanga yra neišvengiamas civilizacijos varikliukas ir mūsų visų džiaugsmas“. Tikite neišvengiama pažanga. Istorija mus neišvengiamai veda į šviesesnę žmonijos ateitį?
– Taip. Tą drįstu sakyti žvelgdamas į Lietuvos ir pasaulio istoriją. Pasaulio civilizacijose buvo to meto iššūkiai, progresai, naujienos. Galbūt kurioje nors civilizacijoje įvykę reiškiniai prilygtų tik XXII a. pasiekimams. Juk yra civilizacijų, kurių palikti pėdsakai – net šių dienų technologijomis neįmenamos mįslės.
O koks tų civilizacijų tikslas? Dėl ko jos žlugdavo? Sprogdavo iš vidaus? Persitempdavo? Išsisemdavo ir natūraliai nunykdavo? Įvykdydavo vidinę savižudybę? Matydamas kai kuriuos reiškinius, galiu pasakyti, kad ir mūsų valstybė šiandien kovoja pati su savimi. Tai veda į destrukciją.
Aš klausiu: ar štai šita aliuminio, plieno, stiklo, gėrio, progreso, įvaizdžio, jausmo civilizacija yra paskutinė civilizacija Žemėje? Tada man, kaip kunigui, atsiveria didžiulė laisvė: ši civilizacija gali būti pakeista kita civilizacija.
Esame išbalansavę visą Žemės ekosistemą, kas sudarko mano, kaip asmens, vidinę ekosistemą. Ir tai veda į konfliktinį sprogimą. Ar tai – laiko pabaiga, apie kurią kalba krikščionybė?
Šiandien gyvenančio žmogaus mąstymas, inovatyvumas, pažanga, estetika, menas, dvasingumas ir gebėjimas kiekvieną rytą prabudus žengti į priekį jau yra šviesi ateitis. Vedanti – sakau tai kaip tikintis žmogus – į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, kai nebebūsiu saistomas šito laiko ir šitos erdvės.
– Pavadinote mūsų civilizaciją „jausmo civilizacija“. Ką turėjote galvoje?
– Dabar reikia viską išjausti. Dvasingumas turi būti išjaustas, bet nebūtinai išgyventas. Santykiai turi būti išjausti. Žmonės savo konflikto atvejais linkę nutraukti santykius, užuot sprendę problemą. Jie sako: „Aš nieko nejaučiu.“ Jie sako: „Aš turiu gerai jaustis.“
Sportas – kad gerai jausčiausi, dvasingumas – kad gerai jausčiausi, kelionės, prabanga, progresas – kad gerai jausčiausi.
Jausmas – geras dalykas. Bet jausmas yra manyje, o ne aš esu jausmas. Jei viską pastatome tik ant jausmo, tai nebematome galimybės toliau ir kitaip išlikti santykyje su kitu žmogumi.
– Šiaip jau perdėtas jausmingumas liudija, kad gyvename sentimentalizmo laikais.
– Kalbant apie sentimentalizmą, kiek ten yra manęs ir kiek – mano jautrumo? Kiek atsakomybės ir apsisprendimo už kitą? Kalbant apie mūsų civilizaciją – kurį laikotarpį galėtume pavadinti sentimentaliu? Romantizmą? Ankstyvuosius viduramžius?
– Pastaruosius kelis dešimtmečius. Šiandien daug sentimentalesni santykiai su vaikais, naminiais gyvūnais, ciuciais. Galima tęsti.
– Galiu ir nesutikti. Krikščionybė apskritai į pasaulio istoriją įnešė ne tik sentimentalumą, bet ir užuojautą, ir asmeninį artumą. Kai romėnai išmesdavo į gatves vaikus mirčiai, juos susirinkdavo vienuolynas, ir įsisteigė vaikų namai prie vienuolynų.
Kai buvo žeminamos moterys, Šventajame Rašte atsirado sakinys, kad Dievas sukūrė Ievą iš Adomo šonkaulio. Tuo metu tai prilygo atominės bombos sprogimui.
– Gal ta bomba ir sprogo, bet moterys viduramžiais Bažnyčios paliepimu buvo deginamos ant laužo.
– Ne tik moterys, bet ir vyrai. Tuometinėje kultūroje raganavimas buvo pakliuvęs į politinių susidorojimų pinkles. Buvo spekuliuojama dvasiniais dalykais. Kai Bažnyčia išsižadėdavo savo misijos, susižavėdavo galios ir valdžios olimpais, ji labai skaudžiai už tai sumokėdavo.
– Jūs teigiamai atsiliepėte apie technologinę pažangą. Ar pastarojo šimtmečio technologinė pažanga padarė žmones laimingesnius?
– Viskas priklauso nuo to, kas į kieno rankas pakliūva. Į ją galima žvelgti labai pozityviai, ja džiaugtis ir naudotis. Labai smagu buvo matyti žilagalvę močiutę, priėjusią prie Kalėdų eglės, išsitraukusią mobilųjį telefoną ir bandžiusią nufotografuoti, o paskui nusiųsti kur nors į užsienį anūkams tą nuotrauką.
Visai kas kita, kai tampa svarbus nebe turinys, o forma: modelis, spalva, kaina, lenktyniavimas.
Ar tai prideda daugiau sentimentalumo? Abejoju. Aš pats esu kovotojas už gyvūnų teises, turiu namuose augintinių – šuniukų. Vartojimas atbukina žmogaus jautrumą, ir mes, turint omeny masinę gamybą, pradėjome kankinti gyvūnus. Paskui išmetame daug maisto, užuot pamaitinę stokojančiuosius.
Yra toks įdomus reiškinys: kovoti už gyvūno teisę į tam tikrą erdvę narve – o mes juk sakome, kad tai yra gyvūno teisė…
– Jūs taip sakote. Gyvūnai to nežino. Tikite, kad gyvūnai turi teises?
– Kiekvienas organizmas turi teisę būti gerbiamas, neišnaudojamas ir nepaverstas daiktu.
– Tokią teisę turi ir gyvūnai, ir augalai?
– Taip. Visa tai – mūsų namai. Esame gamtos dalis, negalime jos išsižadėti, kaip ir ji negali išsižadėti mūsų. Gamta ir žmogus – to paties Kūrėjo kūriniai.
– Bet Šventajame Rašte nėra nieko panašaus į gyvūnų ir augalų teises.
– Jame daug ko nėra – nėra ir apie mobilųjį telefoną. Bet kai Dievas viską sukūrė, jis pasakė, kad atiduoda žmogui visą žemę išmintingai valdyti, prižiūrėti ir rūpintis.
– Na, tuomet puikiai matome, kad teisę čia turi žmogus, o ne gyvūnai ir augalai.
– Bet gamta – gėris, sukurtas žmogui asmeniškai Dievo ir patikėtas atsakingai vadovauti, elgtis, prižiūrėti.
O kalbant apie sentimentalumą – gal tapome savo embrionus, genofondą eksportuojančia valstybe? Gal reikėjo tiesiog žaliavos rinkai, kai skambėjo kalbos apie pagalbą nevaisingoms šeimoms? Ar tai labai sentimentalu – gaminti žmogų kaip žaliavą rinkai?
Tave išjuoks, jei pasakysi, kad žmogaus embrionas šiandien naudojamas kosmetikos pramonei. Tai labai sentimentalu? Kai senam žmogui pasiūlomas eutanazijos švirkštas, kad būtų mažesnė našta visuomenei, tai – labai sentimentalu?
Ar labai sentimentalu ieškoti vandens Marse, kai dešimtys tūkstančių vaikų miršta iš troškulio tose šalyse, kur trūksta gėlo vandens? Tai – sentimentali epocha?
– O žmonijos istorijoje jūs žinote laikotarpių, kada niekam nieko netrūko, visi visais rūpinosi, o Bažnyčia demonstravo tokį pat socialdemokratinį jautrumą, kaip šiandien?
– Kiekvienoje epochoje yra labai daug žmonių, ir aš esu sutikęs labai prabangų skurdą ir labai nešvarią prabangą. Kas yra geras gyvenimas – daiktai ar vidus, išgyvenimas ar materialinės gėrybės?
Mūsų senoji karta, tremtinių karta, kurios didžiausias troškimas buvo laimė – kai leisdavo šeimoms iš skirtingų tremties vietų susijungti. Didesnės laimės jų gyvenime nebuvo. Mirštantys, badaujantys žmonės atsilauždavo šlapios duonos gabaliuką, pasidarydavo rožančių ir, žiūrėdami mirčiai į akis, meldėsi už Lietuvą.
O šiandien, XXI amžiuje, trečia karta po tremtinių kartos, esame sotūs, gyvename minkštą gyvenimą ir, susėdę prie pilnų stalų, ką mes darome? Mes keikiame savo Lietuvą. Būdami sotūs, apsirengę, turėdami du ar tris automobilius. Nors – turėdami ir skurdo.
– Popiežius Leonas XIII enciklikoje Libertas Praestantissimus kalba apie dvi valdžias – dvasinę ir pilietinę. Tarp jų visuomenėje turinti būti harmonija – kaip žmogaus kūno ir sielos. Ar mūsų visuomenėje dar egzistuoja ta dvasinė valdžia? Ir ar yra harmonija tarp jos ir pilietinės valdžios?
– Tai, kas vakar buvo kasdienybė, – kad karalius ir popiežius yra nuo Dievo, kai buvo suprantama, kad prigimtinis įstatymas yra tas įstatymas, iš kurio kyla visi kiti įstatymai ir teisės, kai buvo dedamos pastangos ir mes, ačiū Dievui, išsirutuliojome iki tokios brandos, kad gebėjome panaikinti vergystę, mirties bausmę, daugelyje sričių pasiekėme progresą.
Kokias mano teises pažeistų supratimas, kad esu kūrinys ir egzistuoja Kūrėjas? Turbūt vienintelis dalykas, kurio prašo Kūrėjas, tai – nepasiduoti vienai pseudoteisei, kuri egzistuoja, nes žmogus turi laisvą valią: tai – nedegraduoti ir nenuvalkioti gyvenimo.
Dabar stengiamasi religingumą atskirti nuo tikėjimo. Bet juk tikėjimas realizuojamas būtent per religiją. Ir didžiausias dabar kalamas pleištas skelbia, kad tikėjimas – sau, o religija – sau. Esą tikėjimas – gerai, o religija – blogai.
Tai natūralu, kad po viso to 50 metų mūsų išgyvento tamsos pliūpsnio, kai visas intelektas buvo ištremtas, kai senelių ir anūkų kartos buvo atskirtos, buvo pumpuojama ideologija, – natūralu, kad dabar daugelį dalykų reikia atrasti iš naujo.
Drąsiai sakau: yra reiškinių, kurie parodo, kad Bažnyčia, kaip institucija, išgyvena ne lengviausius laikus ir turi ligos požymių.
– Kokios ligos?
– Šiandien mes, kurie esame apsisprendę būti bendruomenės priešakyje, vadovauti dvasiniam, religiniam bendruomenės gyvenimui, matome baimę viešai nukentėti už savo tikėjimą. Yra pagunda pasinerti į mažytės bendruomenės jaukiai sutvarkytą gyvenimėlį. Yra tokių žmonių Bažnyčioje, jaunimėlio grupelės, maldos grupelės. Kažką aplanko, padalija sriubos.
Šiandien pasigendu dvasininkijos, drąsiai išeinančios iš bažnyčių, atsistojančios savo bendruomenės priešakyje, gebančios nukentėti už savo žmones ir Dievą, už pačią krikščionybę. Pasirengusios kankinystei.
Šiandien vyksta kova tarp autoritetų. Autoritetas transformuojamas iš veido ir vardo į viešąją nuomonę, nepriekaištingą reputaciją, ir stengiamasi įkalti nepasitikėjimo pleištą tarp tėvų ir vaikų.
– Kitaip tariant, niekinama praeitis, tradicija, istorija.
– Taip. Ir pleištas tarp autoritetų yra kalamas dvasiniu lygiu. Kunigas šiandien vaizduojamas kaip didelis priešas, be kurio galima gražiai, laimingai gyventi. Bandoma eliminuoti religinę kunigo funkciją.
Jaučiu, kaip valstybė po trisdešimties metų pradėjo kovoti su savimi. Tada stovėjome Baltijos kelyje, o šiandien jaučiausi jam atminti skirtame renginyje nebe dalyvis, o stebėtojas.
Susirinko tūkstantinė minia, žmonės norėjo pajusti tai, kas buvo prieš trisdešimt metų. Tūkstantinė minia stovi renginyje prie didžiulės scenos ir senų radijų instaliacijos. Bet scenoje nebuvo jokio balso, kuris vadovautų, per garsiakalbį nebuvo leidžiama jokia muzika, nes visi laukė koncerto ir ateisiančių valstybės vadovų.
Dronai skraido, filmuoja. O mes – ne dalyviai, tik stebėtojai. Tada sakome – reikia susiimti už rankų. Bet visi paskendę savo mobiliuosiuose telefonuose, darosi selfius. Net rankų vienas kitam nebeištiesėm.
– O Bažnyčia vertina savo pačios istoriją? Ar tai, kas popiežių sakyta, rašyta enciklikose XX a., XIX a., nevirto muziejiniais eksponatais ir makulatūra?
– Ne, tai turi vertę, parodančią Bažnyčios buvimą su pasauliu, žmonėmis, jos atsakymą į iššūkius.
Kartais galima išgirsti priekaištą, kad Bažnyčia – nelanksti, naujoviškai nepasikeičia. Bet pripažinkime, kad šiandien Vatikanas panaudoja visas aukščiausias progreso natas ir iš to mato didžiulį gėrį savo misijai atlikti.
Bažnyčia parodo, kad progresas yra pozityvas, jei nukreiptas į žmogaus orumą, bendrąjį gėrį, gyvenimo pilnatvę, solidarumą, tinkamą santykį su gamta.
– Daug kas paimta ir iš politinių vertybių: žmogaus teisės, gyvūnų teisės, mirties bausmės panaikinimas. Visa tai – Bažnyčios transformavimasis, nes du tūkstančius metų viso to nebuvo. Tai ji ir politiškai yra progresyvi?
– Taip. Tai yra tikrovė (nevadinkime jos „galia“), kuri šiandien prisiima atsakomybę už žmogų ir deda pastangas, turėdama drąsos išeiti prieš bandomą formuoti mirties kultūrą. O kai kas mėgina aiškinti, kad šiandien krikščionybė neva yra reiškinys, stumiantis valstybę į atsilikimą.
– Išsiaiškinome, kad Bažnyčia – šiuolaikinės civilizacijos tikrovė, kad ji progresyvi ir gina mūsų pokalbyje aptartas liberalias vertybes (žmogaus, gyvūno teises, etc.). Tačiau jūs taip pat sakėte, kad XIX a. ir XX a. popiežių mintys turi vertę ir nėra vien atgyvena. Popiežius Pijus IX Vatikano pasmerktų klaidų sąvade Syllabus errorum skelbė, kad klaida manyti, jog popiežius gali ir privalo taikytis ir suderėti su pažanga, liberalizmu ir šiuolaikine civilizacija (80-oji klaida). Tai ar nurašome šią Vatikano taisyklę kaip pasenusią ir bevertę ar mes ją priimame ir tada prieštaraujame kai kuriems jūsų pagiriamiesiems žodžiams progresui?
– Tas dalykas nė kiek neprieštarauja. Klaida – jei šiandieną teisių, laisvės, demokratijos visuomenėje kiekvienas iš mūsų įeiname į klaidos labirintus ir visa tai atgręžiame prieš patį žmogų. Jei prieiname prie to, kad visų tų dalykų tikrovėje yra pažeminamas kitas žmogus, atimama teisė jam egzistuoti ir išpažinti savo vertybes.
– Bet juk nei progresas, nei liberalizmas, nei šiuolaikinė Vakarų civilizacija neatima šių teisių, o kaip tik jas gina. Gina teisę į gyvybę, žodžio ir minties laisvę.
– Na, taip, bet kas šiandien, XXI amžiuje, apgins biologinio vyro teisę į savo biologinį kūdikį, kai įstatymiškai yra įtvirtinta teisė 8 savaites besilaukiančiai moteriai be vyro sutikimo nutraukti nėštumą? Kas apgins mano teisę būti tėvu? Kito teisės paniekinimas ir yra ėjimas prieš progresą.
Kaip šiandien galima teisiškai pavadinti, kad vaikas yra klaida? Ir kodėl šiandien bijoma, pavyzdžiui, kad vyras paduotų savo moterį į teismą, pripažindamas biologinį kūdikį, turėdamas pajamų ir norėdamas auginti savo biologinį vaiką? Paduotų į teismą moterį, reikalaudamas teismo apginti jo teisę į biologinę tėvystę? Teismas prisiimtų naštą ir drąsą, įpareigojančią moterį pagimdyti kūdikį, ir vaiką augintų vienišas tėvas?
– Tokia yra liberali demokratinė politinė santvarka, kurią Bažnyčia po Antrojo pasaulinio karo ir Vatikano II Susirinkimo atvirai palaiko. Na, ne viską, bet iš esmės – palaiko. Bažnyčia pastaruoju metu vis palankiau priima ir vienalyčių seksualinių santykių tikrovę, ir vienalytes santuokas. Nejau tai neprieštarauja tam, kas pasakyta Pijaus IX klaidų sąvade?
– Taikytis su žmogaus sprendimu, pateisinti ar gerbti yra skirtingi dalykai (Vatikano pasmerktų klaidų sąvade nesakoma, kad klaida yra gerbti: ten aiškiai pasakyta, kad klaida yra taikytis, – V. L.). Ir tai, kas šiandien yra Bažnyčios pažanga, apie ką kalbate, – liberalumas ar kiti dalykai, yra [sakoma] būtent visuose Bažnyčios dokumentuose: nuodėmė pasmerkti žmogų, [kurį reikia] gelbėti. Nuodėmė pasmerkti žmogų už buvimą šalia, kai jam to reikia.
Ir tam tikri reiškiniai, kurie nėra priimtini turint omeny krikščionybės moralę, nėra priežastis laikyti žmonių antrarūšiais ar neišsilavinusiais, pasmerktais ipso facto todėl, kad jie tokie yra.
– Bet viena yra susitaikyti su reiškiniu, ir visai kas kita – atvirai sakyti, kad jis smerktinas. Jei kalbama apie Bažnyčią kaip „dvasinę valdžią“, cituojant Leoną XIII, tai ji turėtų nustatyti, kas yra norma, vertinti, reikalauti, smerkti. Kur tas dvasinės valdžios reiklumas? Gal ji išvis nebe valdžia, o kažkokia vertybinė NVO, kuri nė vieno žmogaus nepasmerks, nes „jis tiesiog toks yra“?
– Šventajame Rašte kalbama apie Sodomą ir Homorą. Tai nebeaktualu? Lietuvos Katalikų Bažnyčia apie tai nekalba.
– Visi dokumentai, kalbantys apie vieną ar kitą reiškinį, kurie galioja Visuotinei Bažnyčiai, Lietuvoje skaitomi lietuvių kalba, viskas išversta, ir šiandien mes net matome bendruomenę, kuri išreikšdama savo lytiškumą išgyvena tą supratimą ir pajautimą, kurį išgyvena.
Yra maldos, dvasinio vadovavimo bendruomenės, jų nariai dalyvauja savo religiniame dvasiniame gyvenime, nėra nei atstumti, nei stigmatizuoti.
Vienintelis dalykas, kur tas Bažnyčios liberalumas ir antiliberalumas, – Bažnyčia nespekuliuoja iki tam tikrų reiškinių ir judėjimų, kuriems vien teisių garantas tolygus žmogaus orumui. Bet šiandien Bažnyčia, matydama tuos žmones, jiems patarnauja, lydėdama juos.
Pasaulyje labai daug žmonių, kurie supranta, kad, kalbant apie vieną ar kitą savo gyvenimo patyrimą, negali visko užsigarantuoti teisėmis. Yra žmonių, kurie tiesiog priima savo realybę, eina, gyvena. Bažnyčia deda visas pastangas, kad tai būtų labai patikimi žmonės, – kaimynai, bendradarbiai, valstybės piliečiai. Šitie dalykai Bažnyčiai yra svarbesni.
– Visai neseniai (tūkstantmetės bažnyčios istorijos požiūriu), 1922 metais, enciklikoje Ubi arcano Dei consilio popiežius Pijus XI sakė, kad „esti tokia moralinio, teisinio ir socialinio modernizmo rūšis, kurią mes smerkiame taip pat ryžtingai, kaip teologinį modernizmą“. Šiandien, ypač po Vatikano II Susirinkimo, gyvename kaip tik tokio modernizmo laikais. Bažnyčia jo nebesmerkia. Kodėl viskas taip apsivertė?
– Žinomas katalikas rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas šaipėsi iš tokios pozicijos sakydamas, kad, jei moralinius ir kitus reikalavimus deriname prie laiko, vadinasi, pirmadienį turime gyventi taip, kaip reikalauja pirmadienis, o trečiadienį – taip, kaip reikalauja trečiadienis. (Tai vadinama istorizmu: norma išvedama iš laikotarpio ar „laiko reikalavimo“ – V. L.).
– Šiandieninis laikotarpis turi savo naujus iššūkius ir galimybes, kurios Pijaus XI laikais galbūt buvo visiškai nesuvokiamos. Nepamirškime, kad Bažnyčia yra bręstanti. Ji eina kartu su žmonija. Imkime visą tą teologinio mokymo, moralės, disciplinos eigą. Ji visada išlaiko savo kryptį ir svorį. Ir jos tikslas visada – žmogaus gėris.
– Sakote, dabar Bažnyčia brandesnė ir suvokianti daugiau galimybių ir iššūkių, nei Pijaus XI laikais. O ar nėra nuodėmė – istorinės puikybės nuodėmė – manyti, kad būtent dabar, XXI amžiuje, Bažnyčia yra išmintingesnė ir viską žino geriau nei prieš 100 arba 1000 metų?
Nuolat mokomasi ir, jei vakar buvo pasakytas koks nors sakinys, kuris šiandien kelia šypseną, tai juk jis buvo pasakytas vakarykštės istorinės perspektyvos ir žmogaus mąstymo kontekste. Nes Bažnyčia yra žmogiškumo pusėje. Ir jei šiandien galiu pasakyti, kad čia buvo persūdyta, o ten buvo per atsargiai pažiūrėta, šitoks pasakymas nėra puikybė ir nėra visa ko žinojimas.
Todėl Bažnyčia niekada neduoda greitų atsakymų. Dėl to dažnai esame kaltinami nelankstumu, tuo, kad atsiliekame. Neatsiliekame. Nes viskas turi būti ne jausmiška, ne pagal pirmadienį ir trečiadienį, bet – kaip pamatai, ant kurių statomas rytojus. Nes ateitis nėra rytoj: ateitis yra šiandien, čia ir dabar.