Pavyzdinė Europos valstybė – Prancūzija. Šioje šalyje 95 proc. darbuotojų dirba pagal kolektyvines sutartis. Jose nustatomi ne tik pagrindinės darbo užmokesčio, laiko ir organizavimo taisyklės, bet deramasi ir dėl lyčių lygybės, privačių pensijų fondų įmonės darbuotojams, darbo vietų vyresnio amžiaus darbuotojams, galimybių kilti karjeros laiptais.
Lietuvoje kolektyvinėse sutartyse galima derėtis dėl bene visų aukščiau išvardytų privilegijų, tačiau yra kita problema – derybos vyksta vangiai. Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė sako, kad Lietuvoje dažniausiai deramasi dėl papildomų laisvadienių, laiko, skirto pasiruošimui ar tvarkymuisi prieš arba po darbo valandų, darbo užmokesčio sąlygų, papildomų atostogų.
Lietuvoje kolektyvinių sutarčių pastebimai mažiau
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas sako, kad nėra aiškių duomenų, kiek darbuotojų dirba pagal kolektyvines darbo sutartis, mat iki šių metų liepos jų registruoti nebuvo būtina. Anot jo, šis rodiklis svyruoja tarp 8 ir 25 proc., priklausomai nuo to, kokios įmonės yra tikrinamos Darbo inspekcijos.
„Jeigu tais metais Darbo inspekcija patikrina daugiau įmonių, kuriose yra kolektyvinė sutartis – rodiklis yra didesnis – 25 proc. Kitais metais jie gali patikrinti mažiau tokių įmonių, todėl išeina, kad rodiklis bus tik 8 proc.“ – sako A. Černiauskas, pridėdamas, kad tikrasis rodiklis išaiškės 2019-aisiais, kada bus pradėta registruoti naujas kolektyvines sutartis.
Dabartinio rodiklio jis nesiėmė vertinti, tačiau sako, kad didesnis darbuotojų, dirbančių pagal kolektyvines sutartis, skaičius yra siektinas. Anot A. Černiausko, tokių dirbančiųjų turėtų būti bent 50-60 proc.
Sako, kad darbuotojai bijo, o darbdaviai nenori
Kyla klausimas – kodėl Prancūzijoje dirbančiųjų pagal kolektyvines sutartis procentas artėja prie šimto, o Lietuvoje tokių darbuotojų – tik ketvirtadalis. G. Gruzdienė tai aiškina lietuvių pasyvumu. Jos žodžiais, lietuviai vis dar bijo prašyti geresnių darbo sąlygų. Tokia darbuotojų baimė atėjo iš sovietmečio, samprotauja pašnekovė.
„Anais laikais viskas buvo sureguliuota. Tarkime, buvo parašyta, kad tam tikros kategorijos suvirintojas gauna fiksuotą sumą ir negali prašyti didesnio atlyginimo. Pastaruoju metu darbuotojai pradeda suprasti, kad galima derėtis, bet prieš kokius 7–erius metus visi vis dar mąstydavo, kad prieš darbdavį nepakovosi. Lietuviai tiesiog bijo derėtis. Žino, kad jeigu darbuotojas per aukštai pakels galvą, jam bus daug problemų“, – sako G. Gruzdienė.
Jeigu darbuotojai bijo, dalis darbdavių taip pat nerodo itin didelės iniciatyvos. Pašnekovė teigia, kad geresnė situacija yra užsienio kapitalo įmonėse, tuo metu lietuviškose – dalis darbdavių vis dar bando vengti dialogo su darbuotojais. Anot G. Gruzdienės, neretai derybų dėl kolektyvinių sutarčių procesas yra vilkinamas, mat nėra nustatytas konkretus laikas, kiek gali trukti derybos.
„Yra globalios įmonės, kurios atėjo į Lietuvą. Jos turi išlaikyti savo reputaciją, šios įmonės turi etikos kodeksus. Daugumoje jų yra ir kolektyvinės sutartys. Vietinio kapitalo įmonėse yra dvi darbdavių rūšys: vieni galvoja, kad gali diktuoti sąlygas profsąjungai, o kiti yra protingi darbdaviai, kurie supranta, kad įmonė yra komanda, reikia tartis ir kartu siekti rezultatų. Čia yra geriausias variantas, tačiau kiti, jeigu juos prispaudžia – pradeda derėtis, bet jeigu niekas nespaudžia...“ – kalba G. Gruzdienė.
Jos teigimu, problema ta, kad Darbo kodekse yra numatytas terminas, kada darbdavys, gavęs profsąjungos raštą, kuriame pageidaujama derybų dėl kolektyvinės sutarties, turi šias derybas ir pradėti. Tačiau nėra nustatyta datos, kada tokia sutartis turi būti pasirašyta. Tai reiškia, kad darbdaviams sudaroma galimybė vilkinti procesą ir galimai išvis nepatvirtinti kolektyvinės sutarties arba derėtis dėl jos metų metus, sako G. Gruzdienė.
Viešajame sektoriuje – paprasčiau
Pašnekovės teigimu, viešajame sektoriuje situacija kiek kitokia – kolektyvinių sutarčių yra daugiau. Leidinys „The Economist“ tai aiškina privataus verslo suinteresuotumu gauti kuo didesnį pelną. Papildomos socialinės garantijos, laisvadieniai, kuriuos dažnai garantuoja pasirašyta kolektyvinė sutartis, verslui kainuoja ir taip mažina uždirbamą pelną.
Tuo metu privatus sektorius ne tik, kad nėra suinteresuotas generuoti kuo didesnį pelną, bet dažnai ir neturi tam galimybių. Tarkime, jeigu vienoje vietovėje veikia stiprios profesinės sąjungos, kurios aktyviai derasi dėl geresnių sąlygų darbuotojams, privatus verslas yra mažiau linkęs ten kurtis – darbo jėga brangesnė, o tai reiškia mažesnį pelną. Tačiau, pavyzdžiui, mokyklų ar kitų vietos gyventojams skirtų įstaigų, įsikūrusių brangiame regione, kitur neiškelsi dėl visiems suprantamų priežasčių, aiškina „The Economist“.
Dėl šios priežasties valstybė tiesiog neturi kito pasirinkimo ir leidžia profesinėms sąjungoms laisviau veikti ir kovoti už darbuotojų teises. Lietuvoje kolektyvinės sutartys sudarytos visoje sveikatos apsaugos šakoje, policijoje, kai kuriose valstybinėse įmonėse, pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliuose“.
Įmonės Personalo skyriaus vadovė Irena Balkūnė teigia, kad kolektyvinė sutartis, kurioje numatytos naudos darbuotojams, pavyzdžiui, papildomos atostogos, veikia kaip motyvacinė priemonė.
„Žinoma, tokia motyvavimo priemonė neturi prasilenkti su rinkos realijomis. Tam tikrais atvejais tai gali suteikti darbdaviui konkurencinio pranašumo ieškant naujų darbuotojų. Pavyzdžiui, jeigu dvi įmonės specialistui siūlo tokį pat atlyginimą ir vienodas darbo sąlygas, tačiau pirmoje įmonėje yra sudaryta kolektyvinė sutartis, specialistas greičiausiai būtent ją ir pasirinks“, – sako I. Balkūnė.
Tiesa, pašnekovė, kalbėdama apie kolektyvines sutartis, neįžvelgia didelės skirties tarp viešojo ir privataus sektorių. „Kolektyvinių sutarčių pasirašymas pirmiausia priklauso ne nuo sektoriaus, o nuo darbuotojų aktyvumo. Jeigu darbuotojai kuriame nors sektoriuje yra aktyvesni, tikėtina, kad ir kolektyvinių sutarčių tame sektoriuje bus pasirašyta daugiau“, – dėsto skyriaus vadovė.
Darbdaviai: Prancūzijos su Lietuva lyginti negalima
Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas, kalbėdamas apie kolektyvines sutartis Prancūzijoje ir Lietuvoje, tarp šių šalių įžvelgia daug skirtumų. Esminis – Lietuvoje didžioji dalis įmonių yra smulkios arba vidutinės, taip pat gausu mažųjų verslų, kur dirba iki 10-ies darbuotojų. Jose, anot D. Arlausko, kurtis profsąjungoms praktiškai nėra galimybės. Prancūzijoje, kalba pašnekovas, stambaus verslo yra daugiau, todėl ir rodikliai – geresni.
„Kai lyginame, reikia lyginti palyginamus dalykus. Kolektyvinių sutarčių procentas smulkaus ir vidutinio verslo segmente Lietuvoje yra labai panašus kaip ir Prancūzijoje“, – sako D. Arlauskas.
Jis taip pat mini, kad problemas kelia ir darbdaviai. „Tik 20 proc. Lietuvos verslo yra asocijuotas. Čia galiu pažvelgti kritiškai – nemažai stambių verslų, kur tikrai galėtų kurtis profsąjungos, tame nenori dalyvauti, nes 20 metų jie labai sėkmingai spręsdavo klausimus veikdami valdžią – ieškoti dialogo su darbuotojais jiems visiškai nereikėjo“, – sako D. Arlauskas.
Tačiau jis sako besidžiaugiąs, kad pastaruoju metu vis daugiau darbdavių pradeda vesti dialogą su darbuotojais.
Žeria kritikos ir profsąjungoms
Darbdavių atstovas taip pat teigia, kad profsąjungos neretai labiau koncentruojasi ne į darbuotojų, o į asmeninę gerovę. „Būta labai daug skandalų apie profsąjungų komercinę veiklą. Aš visada atvirai sakau, kada profsąjungos pradės užsiiminėti ne verslu, o normalia profsąjungine veikla, tada atsiras ir kolektyvinių sutarčių. Kai gali gyventi iš komercinės veiklos, motyvacija atlikti tiesioginę funkciją tampa žymiai menkesnė“, – teigia pašnekovas.
D. Arlausko nuomone, šalyje veikiančių profesinių sąjungų požiūris nėra modernus, mat pastarosios bet kokia kaina siekia pagerinti darbuotojų padėtį, bet neatsižvelgia į verslo interesus. Idealiu atveju, sako D. Arlauskas, profsąjungos turėtų ne kovoti, o būti partnerėmis.
Čia jis mini darbo užmokesčio pavyzdį. D. Arlausko žodžiais, profsąjungos dažnai reikalauja, kad kolektyvinėse sutartyse algos būtų surištos su įmonės finansiniais rezultatais – kuo jie didesni, tuo didesnės ir algos. „Mes jų klausiam: „ar sutinkat, kad ekonominės krizės atveju labai nukritus įmonės apyvartai, jums mokėtumėme mažesnes algas, nei numatyta Darbo kodekse?“ Nesutinka“, – sako darbdavių konfederacijos generalinis direktorius.
„Profsąjungos labai nori, kad viskas būtų aiškiai įtvirtinta, sutarta. Mes sakom, kas atsitiks, jeigu staigiai pablogės ekonominė situacija? Tarkime, nustatom tokius atlyginimus, o kas, jeigu situacija pasauly pablogės? Mes taip pat norime lankstumo: kylant ekonominiams rodikliams didiname mėnesinę algą, leidžiantis – mažiname.
Turiu viešai pasakyti, kad profsąjungos turi modernizuoti savo požiūrį į kolektyvines sutartis. Jeigu jos bus modernizuotos, bus daugiau lankstumo – tuomet darbdaviai ir nebebijos. Tikslas visų yra bendras: kad didėtų atlyginimai, kad žmonės būtų patenkinti ir neišvažiuotų“, – kalba D. Arlauskas.