Didelė grąža valstybei

Skandinavijos šalys garsėja savo viešojo sektoriaus dydžiu. OECD (Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) duomenimis, pagal darbuotojų, dirbančių viešajame sektoriuje dalį, pasaulyje pirmauja Danija – valstybės sektoriuje ten dirba beveik 35 proc. darbuotojų. Toliau rikiuojasi Norvegija ir Čekija. Į pirmąjį dešimtuką patenka ir Švedija – ten viešajame sektoriuje dirba 28 proc. visų dirbančiųjų.

Lietuva nėra OECD narė, bet Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) duomenimis, mūsų šalyje viešajame sektoriuje 2013-aisiais dirbo 28,6 proc. visų dirbančiųjų.

Ne išimtis ir valstybės valdomos įmonės, kurių Švedijoje yra 48, o jose dirba 137 tūkst. darbuotojų. Pernai šios įmonės Švedijai sumokėjo 13,6 mlrd. eurų dividendų. Lietuvoje 2017-ųjų I ketv. buvo priskaičiuojama tokių 118 įmonių, kuriose dirbo daugiau nei 38 tūkst. žmonių. Jos 2016-aisiais į valstybės biudžetą paskyrė kur kas mažesnę – 149 mln. eurų – sumą nei Švedijos įmonės.

Tiesa, šių skaičių be konteksto lyginti negalima – Švedijos bendrasis vidaus produktas (BVP) yra beveik 12 kartų didesnis nei Lietuvos. Tačiau mūsų šalies valdomos įmonės valstybei atiduoda net 91 kartą mažiau pinigų nei tokios įmonės Švedijoje. M. Zalatorius taip pat atkreipia dėmesį ir į valstybės valdomų įmonių kiekio skirtumą – Lietuvoje egzistuoja 70-čia daugiau įmonių nei Švedijoje.

Ekspertas: paslaptis – depolitizuotas valdymas

Kur yra šios Skandinavijos valstybės valdomų įmonių sėkmės paslaptis? Švedijos prekybos ir investicijų tarybos „Business Sweden“ buvęs ilgametis vadovas M. Zalatorius išskiria pagrindinę priežastį: valdymo depolitizavimas, kas įmonei leidžia koncentruotis ne į politinius žaidimus, o veiklos efektyvumą.

„Kitaip sakant, dalinai arba visiškai valstybei priklausanti įmonė yra traktuojama kaip komercinis subjektas, kuris turi profesionalią vadovybę, kuri yra atskaitinga profesionaliai valdybai. Valdybos lygiu įtaka iš politikų yra maksimaliai apribota“, – sako M. Zalatorius.

Taip pat, anot jo, Švedijoje dalis įmonių yra daliniai privatizuotos – jos priklauso ne tik valstybei. Kyla klausimas: kam tuomet išvis valstybei reikia turėti įmonių akcijų? „Valstybė gali būti pagrindinio akcijų paketo savininke, nes, pavyzdžiui, tai gali būti strategiškai svarbus sektorius. Tarkime, tokia įmonė kaip elektros perdavimo tinklai. Nelabai norėtųsi ją privatizuoti dėl to, nes yra įvairių geopolitinių rizikų“, – kalba jis.

Pašnekovo teigimu, tokia valdymo struktūra įneša kitokios valdymo kultūros, skaidrumo. M. Zalatorius tikina: kuo daugiau įmonių nėra vien tik valstybės, tuo geriau, mat pilnai valstybinėse įmonėse efektyvumo rodiklius dažnai užgožia politiniai tikslai.

Anot M. Zalatoriaus, tai atveria rankas ir plėsti veiklą ne tik vienos šalies viduje. Čia jis kalba pavyzdžiais: „Telia“. Joje tam tikrą akcijų paketą turi Švedijos vyriausybė. Bet ji veikia visiškai kaip privati bendrovė. Šios įmonės investuoja užsienyje, nuolat didina grąžą akcininkams. Čia kalba yra apie tai, koks yra mano, kaip valstybės ir akcininko, lūkestis. Jeigu tas lūkestis yra patenkinti tam tikrus politinius tikslus, tada, savaime suprantama, įmonės efektyvumas bus matuojamas kažkuo kitu, ne finansine grąža. Bet jeigu sakome, kad valstybė yra profesionalus turto valdytojas, tuomet ji nori grąžos.“

Lietuvoje geidžiamiausias darbdavys – Švedijai priklausanti įmonė

Švedijos vyriausybės puslapyje nurodyta, kad greta ekonominio efektyvumo ir patikimumo, šalies valdomos įmonės koncentruojasi ir į draugišką atmosferą darbe. Tai patvirtina ir faktas, kad pašnekovo įvardyta įmonė „Verslo žinių“ skaitytojų 2017-aisiais buvo išrinkta geidžiamiausiu darbdaviu Lietuvoje.

Tačiau M. Zalatorius tikina, kad tai, jog dalį įmonės valdo valstybė, su tuo neturi nieko bendra: panašius atmosferos darbe principus stengiasi palaikyti visi švedų darbdaviai. „Tai yra dalykas, kuris stipriai taikomas tiek įmonėse, kur valstybė turi akcijų, tiek tose, kuriose neturi. Bet tai nesusiję su įmonės efektyvumu – gali kelti lyčių lygybės klausimus, bet tai yra vertybinis dalykas“, – sako jis.

Lietuvoje, anot jo, reiktų keisti požiūrį į įmones, kuriose valstybė turi dalį akcijų. „Mes turėtumėme pamąstyti apie sąvoką „valstybės valdoma įmonė“. Ar įmonę valdo valstybė, ar valstybė yra įmonių savininkė. Kada mes kalbame apie didelę įmonę, savininko mandatas yra visiškai kitoks. Savininkas nustato tikslus ir politiką. Vienas iš būdų yra nekalbėti apie valstybės valdomas įmones, o kalbėti apie valstybę kaip apie profesionalų akcininką.

Akcininkas, savaime suprantama, tikisi grąžos. Kai jis tikisi grąžos, tada įmonė pradeda galvoti apie tokius rodiklius kaip efektyvumas, pelningumas. Jeigu mes kalbame, kad valstybės valdomos įmonės turi atlikti tam tikrą socialinę funkciją, tada socialinės funkcijos atlikimas galbūt ir nebus tiesiogiai susijęs su grąžos maksimizavimu. Klausimas – ką mes norime pasiekti?“ – retoriškai klausia M. Zalatorius.

Ekonomistė: Lietuvoje tokio valdymo būtų sunku tikėtis

Ekonomistė R. Vainienė savo ruožtu svarsto, kad Lietuvoje tokio veiklos modelio tikėtis būtų sunku. Ji vardija pavyzdžius, kada valstybė kišosi į savo valdomų įmonių vidinius procesus.

„Jeigu iškeltumėme klausimą, ar nebuvo kištasi į „Lietuvos pašto“ veiklą, kada buvo numatyta pašto reforma. Buvo strategijų svarstymai Seime, kiek pašto planai kertasi su regionine jų politika. Kur tik pažiūri, ten yra įsikišimas į vidinius reikalus. Ne stebėtojų tarybos, ne valdybos lygmenyje, o procesuose“, – sako R. Vainienė.

Tačiau ji teigia, kad dėl valstybinių įmonių apskritai yra nusiteikusi skeptiškai, o Švedijoje, pasak ekonomistės, viskas taip pat nėra idealu. „Švedijoje, manot, kad viskas yra idealu ir nėra korupcijos? Pas mus yra daug mažmeninės korupcijos, ten – didmeninė korupcija. Tai ir yra atsakymas: per daug politizuotas valdymas, per daug išpūstas aparatas, per mažai fokusavimosi į rezultatą, per daug apipinta funkcijomis, įsipareigojimais. Išeina toks spagečių bliūdas, kad mes net nežinome, kiek visa tai mums kainuoja, ar pelningai veikia, ar nepelningai. Galų gale, atimame rinkos dalį iš privataus sektoriaus“, – sako R. Vainienė.

Sako, kad kaltas nebrandumas

Tiesa, ji priduria, kad gerųjų pavyzdžių galima rasti visuose sektoriuose, įskaitant ir valstybinį. Tačiau Lietuvoje, anot R. Vainienės, tokių pavyzdžių yra mažiau, mat „vis dar esame nebrandūs“.

„Švedai tokį lygį pasiekė per ilgą laiką. Mes jo, akivaizdu, nepasiekėme. Aš negaliu pasakyti, kaip bus ateityje, bet iki šiol kultūra nepasikeitusi. Tai yra akivaizdu. Visiems kitoks valdymas yra nepalankus. Kai politikai nebematys, kaip gali kištis, jie tikrai privatizuos. Manau, kad Lietuvoje politikai yra nebrandūs“, – sako ji.

Anot pašnekovės, daugumą problemų išspręstų dalinė arba visiška šių įmonių privatizacija ir naujųjų savininkų įsipareigojimas teikti socialines paslaugas gyventojams.

„Yra patikimas sprendimas – privatizavimas. Galbūt privatizavus nebereikėtų laužyti galvų, kaip, pavyzdžiui, paštas turėtų atrodyti Lietuvoje. Mes nesikišame į tai, kaip atrodo „DPD“, kitos kurjerių tarnybos. Jos gyvena, veikia, paštą pristato, mums nereikia dėl to sukti galvos.

Rūta Vainienė

Kam patinka laukti, gali bandyti laukti. Mes po truputėlį valomės, bet, manau, kad mes dar ne skandinaviškos kultūros, iki jos dar šviesmečiai, savo gyvenimiškoje kadencijoje galime to ir nesulaukti. Aš pasisakyčiau bent už dalinį privatizavimą, kai išleidžia akcijas, padidina kapitalą, privatus kapitalas renovuoja, dalyvauja“, – sako R. Vainienė.

Privatizacijos idėja patinka ne visiems

Šių metų rugsėjo pradžioje DELFI išsiaiškino, kad Vyriausybėje veikianti speciali darbo grupė rengia pasiūlymus dėl kai kurių valstybės valdomų įmonių privatizacijos.

Buvo skelbta, kad ketinama parduoti po trečdalį strateginę reikšmę turinčių „Lietuvos energijos“, „Lietuvos geležinkelių“, „Lietuvos pašto“ akcijų, tačiau dėl to galutinai dar neapsispręsta.

Į šią idėją audringai sureagavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentūros spaudos tarnybos DELFI pateiktame atsakyme nurodoma, kad dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis strateginių energetikos, transporto ir ryšių įmonių privatizavimas yra ypač pavojingas, nes šių įmonių akcijų dalis gali atsidurti Lietuvai nedraugiškų valstybių rankose. Tai, anot prezidentės, pažeistų šalies nacionalinio saugumo interesus.

Dėl šių planų sunerimo ir kai kurie politikai, pavyzdžiui, Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Povilionis. Jie viešai kreipėsi į premjerą ir, greta prezidentės minėtų grėsmių nacionaliniam saugumui, pabrėžė, kad priimant tokius sprendimus negalima vadovautis vien rinkos, gerosios valdysenos praktikos ir panašiais principais.

Privatizacija gresia sunkesne kontrole

Greta grėsmių nacionaliniam saugumui yra ir kitų, pavyzdžiui, sunkesnė privataus verslo kontrolė. Taip sako profesorius ekonomistas Romas Lazutka. Jis atkreipia dėmesį, kad valstybei dažnai priklauso įmonės, kurios neturi konkurentų. Anot jo, privatizavus tokias įmones darosi sunkiau prižiūrėti, kad jos veiktų visuomenės interesui ir nesinaudotų monopoline padėtimi.

Romas Lazutka

„Kada valstybė ir jos valdžia bus efektyvi, tada bus efektyvios ir įmonės. Visa tai keičiasi, galime pastebėti, kad dabar nebėra tiek skandalų, kiek buvo prieš 15-20 metų. Daugelyje šalių tos valstybinės įmonės yra. Bankai, paštas, geležinkeliai – jos veikia, bet veikia efektyviau, ko gero, kaip ir pačios mokyklos, ministerijos“, – sako R. Lazutka.

R. Lazutka sako, kad visada yra sunkiau kontroliuoti įmones iš šalies, negu skiriant valstybės atstovus į valdybą ir vykdant kontrolę iš vidaus. Čia ekonomistas pateikia pavyzdį – visuomenės nepasitenkinimą prekybos centrais, esą jie turi kartelinius susitarimus dėl kainų. Anot jo, valstybės institucijos turėtų tai kontroliuoti, bet negali, mat labai sunku surinkti įrodymus, kad tokie dalykai vyksta.

„Valstybinėse įmonėse galima atleisti blogus vadovus, o privačioje įmonėje jų nei atleisi, nei sureguliuosi. Turi įrodyti, kad jie naudojasi monopoline padėtimi, o tai reikia daryti teismuose, bylinėtis, ką daryti valstybė nepajėgi“, – kalba profesorius.