Vienas jų – Pavelas Surininas, šiuo metu dirbantis JAVA programuotoju vienoje sostinės informacinių technologijų kompanijų. Tiesa, jis prieš tai baigė ekonomiką, dirbo banke, gavo finansų maklerio licenziją, o nepasitenkinęs pajamomis paragavo ir tinkuotojo duonos. Tačiau po kelerių metų darbo jis suprato, kad metas kibti atgal į mokslus ir įgyti naują specialybę.
Ekonomika aukso kalnų neatnešė
„Kas ten galvoj toj 12 klasėj… – pradeda P. Surininas. – Galbūt buvo toks įvaizdis, kad ekonomika, bankai – krūta, pinigai, prestižas. Studijos patiko, bet po jų nebuvo normalaus darbo. Įsidarbinau banke, o ten darbas ne koks – kasoj sėdėti.“
Jis pasakoja darbo vietą banke palikęs pakankamai greitai – po pusmečio, mat jam nepatiko darbo sąlygos ir atlyginimas. Tuomet P. Surininas žengė kitą žingsnį – gavo maklerio licenciją.
„Maklerio licenciją aš gavau todėl, nes man sekėsi pardavinėti investicinius produktus. Tarkime, yra kažkoks skyrius, susidedantis iš penkių padalinių, tai aš darydavau visų penkių padalinių pardavimus. Aš mokėdavau parduoti, paaiškinti žmonėms, suprasdavau tai, ko visi nesuprasdavo. Esmė ta, kad tai, kuo visi nesidomėdavo, man būdavo įdomu“, – to priežastis įvardija pašnekovas.
Tiesa, maklerio licencija padoraus darbo ir aukso kalnų neatnešė: „Man patiko, gavau tą maklerio licenciją ir galvojau, kad dabar bus laimė. Bet nebuvo. Aš neįsidarbinau.“ Anot P. Surinino, makleriams yra mažai darbo vietų bei keliami dideli reikalavimai – reikalinga darbo patirtis, kurios, būdamas jaunas, jis neturėjo sukaupęs. „Bet grįžti atgal į kasą nenorėjau“, – sako jis.
Iš banko – į statybas
Dėl šios priežasties pašnekovas nusprendė kardinaliai keisti profesiją: atsistojo nuo patogios banko kėdės ir ėmėsi tinkuotojo darbo. Kaip pats pasakoja, tai padaryti pastūmėjo studijų laikų draugas, kuris tuo metu jau dirbo šį darbą.
„Mano vienas studijų laikų kolega dirbo tinkuotoju, aš su juo pakalbėjau, jis pasakė, kad gerai uždirba – taip ir nusprendžiau. Ten išties galima gerai uždirbti. Galų gale tau vis tiek reikia pinigų. Gali svaigti, kaip patinka darbas, už kurį gauni 500 eurų, bet tau reikia pinigų. Profesija buvo sunki, bet pelninga“, – kalba P. Surininas.
Tik pradėjęs dirbti jis pasakoja pajutęs šoką – darbas fizinis, nelengvas. Tačiau, anot jo, teko susitvarkyti su padidėjusiu krūviu: „Nėra mamos, kuri padės. Tu turi susitvarkyti su visais dalykais, kad tau sunku. Turi daugiau miegoti, vitaminus gerti, ilsėtis, nes reikia.“
Tiesa, atlyginimas šioje darbovietėje buvo jau geresnis – per mėnesį tinkuotojai gali uždirbti ir 1,5 tūkst. eurų, sako P. Surininas. „Palyginus su banku, tai yra dideli pinigai. Nežinau, ar mano darbo sutartyje buvo nurodyta neatskleisti atlyginimo, bet galiu pasakyti, kad banke alga buvo šiek tiek didesnė už „minimumą“.
Dabar sėkmingai programuotoju dirbantis vyras sako didelės savigraužos nejautęs – suprato, kad universitete išmoko daug naudingų dalykų, todėl nesijautė blogai dirbdamas fizinį darbą.
„Gal šiek tiek graužiausi, bet vis tiek, ką išmoksti – ant pečių nenešioji. Esi išsilavinęs ir anksčiau ar vėliau panaudosi išmoktus dalykus. Taip, kažkas pasimirš, bet vis tiek. Be to, aš neplanavau ilgai būti tinkuotoju. Planas buvo padirbti, užsidirbti pinigų. Aš tai ir padariau, o tada nuėjau mokytis“, – sako jis.
Nusprendė tapti programuotoju
Tiesa, tinkuotojo darbas jam buvo tik trumpa stotelė – po metų metė darbą ir pradėjo mokytis programuotojo amato. P. Surininas pasakoja, kad dirbdamas tinkuotoju sukaupė pakankamai pinigų, kad galėtų save išsilaikyti iki tol, kol susiras pirmąjį JAVA programuotojo darbą. Tiesa, finansinę naštą lengvino ir tai, kad persikvalifikavimo studijos buvo nemokamos.
„Studijos yra per profesinę mokyklą, todėl jos nemokamos. Aš svarsčiau ir kitus variantus, pavyzdžiui, už vienas studijas būtų reikėję mokėti ir 2 tūkst. eurų už pusmetį, o čia, realiai, gavau nemokamai.
Buvo taip, kad tris mėnesius mokaisi, kitus tris mėnesius – praktinis darbas. Po to, jeigu gerai pasirodai, tave paima į mokamą praktiką. Grubiai, po pusės metų-septynių mėnesių aš jau atlikau pirmąją praktiką už minimalų darbo užmokestį“, – pasakoja P. Surininas.
Jis mena, kad pirmieji darbo mėnesiai buvo itin sunkūs – beveik visą žinių bagažą sukaupė besimokydamas, todėl priprasti prie programuotojo darbo tempo buvo nelengva.
„Sunkiai sekėsi, turi pastoviai daug mokytis. Mokaisi ir vakare, turi pastoviai klausti. Vienu žodžiu, turi norėti tai daryti – kitaip nesigaus“, – kalba P. Surininas.
Pašnekovo teigimu ne visi bendramoksliai buvo pakankamai motyvuoti – kai kurie, baigę studijas, nesusirado darbo IT srityje ir grįžo prie savo senų veiklų: „Tiems, kurie ateidavo ir nesistengdavo – buvo ir tokių – deja neišėjo.“
Kritikuoja valdžios planus
Trečiadienį spaudoje pasirodė informacija, skelbianti, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pateikė Seimui naują Profesinio mokymo įstatymo redakciją. Vienas jos punktų skelbia, kad pirminį profesinį finansavimą nemokamai moksleiviai galės įgyti tik du kartus, o ne tiek kartų, kiek nori, kaip yra dabar.
Tai reiškia, kad panorę mokytis profesinėje mokykloje trečiąkart nemokamai to padaryti nebegalės – už studijas teks mokėti, todėl profesinis mokslas bus mažiau prieinamas neturintiems pakankamai lėšų susimokėti už studijas.
P. Surininas sako, kad pats būtų ėjęs įgyti programuotojo amato net tokiu atveju, jeigu būtų reikėję už studijas mokėti.
„Aš būčiau ėjęs, man pinigai buvo ne problema. Bet žinau tokių atvejų, kas būtų pasakę „ne“. Jeigu ne finansavimas, tuomet jie nebūtų ėję ir dabar sėkmingai nedirbtų. Noriu pasakyti, kad valstybės finansavimas yra reikalingas.
Jeigu nori mokytis, tuo pat metu turi nedirbti. Tai iš ko gyventi? Tau reikia turėti santaupų mažiausiai pusei metų, o po to gausi „minimumą“, iš kurio nepragyvensi. Šalia tų santaupų tau reikia turėti eurų susimokėti už studijas. Jeigu reikėtų mokėti už studijas, mokyklos gautų mažiau studentų, kurie būtų tikrai motyvuoti studijoms. Dėl to praloštų visi“, – kritikos siūlomoms pataisoms žeria P. Surininas.
Tiesa, prezidentės vyr. patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Rūta Kačkutė trečiadienį žurnalistams teigė, kad tokiais siūlymais stengiasi sumažinti piktnaudžiavimo atvejų, kada į profesinę mokyklą įstojama tik dėl socialinių garantijų.
„Yra pastebėta atvejų, kai dėl socialinių garantijų ir kitų mums nežinomų priežasčių būdavo įstojama į profesines mokyklas, tačiau po dviejų metų baigiamieji egzaminai nelaikomi“, – nurodė R. Kačkutė.
Programuotojo profesija liko patenkintas
Šiandien P. Surininas džiaugiasi nauja profesija – darbas, nors ir sunkus, jam esą patinka. „Man labai patinka, kas retai būna. Priklauso, aišku, kokia yra darbovietė. Pas mane žiūri liberaliai, tarkime, kad būtinai turiu ateiti 8 ar 9 valandą. Aš galiu ateiti ir pusę 10. Žinoma, tuomet turiu ir ilgiau pasėdėti. Bet nėra taip, kad darbas yra griežtai nuo 8 iki 5, pietūs nuo 12 iki 1 ir viskas.
Čia juk daugiau kūryba. Jeigu esi pavargęs, šiandien galbūt kažką ir padarysi, bet padarysi tai blogai. Gal tau geriau pailsėti ir rytoj padaryti tai gerai“, – kalba pašnekovas.
Visuomenėje gaji nuomonė, kad įvairių sričių programuotojai neturi sunkiai dirbti, norėdami užsidirbti padorią algą, sako P. Surininas. Jo teigimu, realybė kiek kitokia: darbas, nors ir pelningas, ir patinkantis, yra sunkus ir varginantis.
„Reikia sunkiai dirbti. Visi galvoja, kad ten lengva, pasėdėsiu prie kompiuterio, paskrolinsiu feisbuką ir gausiu gerą algą. Gausi gerus pinigus tik tada, jei gerai dirbsi. Priešingu atveju niekas nekels algos. Yra žmonės, kurie sėdi ir viską vertina – dirbsi blogai – gausi mažiau, dirbsi gerai, bet lėtai – vėl tas pats. Tai yra verslas. Bet kadangi programuotojų yra trūkumas, darbdaviai stengiasi padaryti geras sąlygas.
Taip, aišku, aš galbūt geriau pradėčiau studijuoti iškart programavimą – jau dabar būčiau didelis specialistas. Kita vertus, man šis kelias davė daug svarbios patirties“, – aiškina P. Surininas.