Jei vaikystėje nusiskindavote pas močiutę kaime nuo medžio obuolį, neabejotinai šalia augo ir kriaušės. Šis vaisius yra artimas obuolio giminaitis, bet turi ir savo išskirtinių savybių. Kokios jos, kaip kriaušes laikyti, kuo jos naudingos sveikatai ir ką skanaus iš jų pagaminti, sužinosite čia.

Kriaušė – koks
tai vaisius?

Įsibėgėjęs kriaušių sezonas, vis labiau traukia į pirkinių krepšelį įsimesti ir šių žalsvų, geltonų ar raudonų vaisių. Kriaušes dėl jų itin saldaus skonio mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji, kurie derina jas ne tik prie sūrio, bet ir prie mėsos patiekalų. Kaip ir kiti vaisiai, jos gali padėti numesti svorio, sureguliuoti virškinimo sistemą bei apsaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio.

Istorija

Kriaušės istorija yra tiek labai sena, tiek labai įdomi. Manoma, kad pirmosios pradėjo augti šiandienio Afganistano teritorijoje. Pirmą kartą šis vaisius buvo paminėta Homero literatūroje IX amžiuje prieš Kristų. Kriaušių jau anuomet buvo išvesta daugybė rūšių ir veislių. Teofrastas mini tris veisles, Katonas – penkias–šešias, o Plinijus jau pamini mažiausiai 38 kriaušių veisles.

Anot įvairių šaltinių, kriaušės atsirado dviejose skirtingose pasaulio ​​vietose, sukurdamos du labai skirtingus jų tipus. Pirmasis kriaušių paminėjimas komerciniais tikslais datuojamas maždaug 5000 m. Pr. Kr., kai Kinijos diplomatas, vardu Feng Li, tapo jų apsėstas, atsisakė valdžios ir ėmė auginti kriaušes pardavimams.

Azijoje augančios kriaušės gerokai skiriasi nuo europinių. Jų forma tokia, kaip obuolių, jų spalva tolygi. Kriaušė yra traški ir geriau tinkama ten, kur nereikia jos apdoroti šiluma. Europinės kriaušės turi kitokią formą ir skonį. Tokias kriaušes auginti Jungtinėse Valstijose pradėta 1621 m., kai pirmieji Europos naujakuriai nusileido Naujojoje Žemėje. Tiesa, skirtingai nei Europoje, čia pirmosios kriaušės buvo auginamos iš sėklų.

Kriaušių epicentru Europoje tapo Prancūzija. XVII – XVIII a. čia kūrėsi privatūs sodai, o kriaušės buvo vertinamos daug labiau nei visi kiti vaisiai. 1661 m. teisininkas ir botanikas, atsakingas už Versalio sodus, Jean-Baptiste de La Quintinie parašė:

„Reikia pripažinti, kad iš visų šioje vietoje esančių vaisių gamta neparodo nieko tokio gražaus ar tokio kilnaus kaip ši kriaušė. Kriaušės nusipelnė didžiausios garbės ant stalo...“ XVII a. Prancūzijoje buvo žinoma 300 jų veislių, o XIX a. jau išvesta apie 1000. Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama iki 5000 kriaušių rūšių ir veislių.

Kriaušių kultūra savo populiarumo piką pasiekė Viktorijos laikų Anglijoje, kur privačiuose soduose dažnai buvo auginama daugiau nei 50 veislių. Kodėl tiek daug? Todėl, kad nebuvo paprasto būdo visus metus išlaikyti vaisius nesupuvusius. Kadangi skirtingų rūšių derlių nuimdavo skirtingu laikotarpiu, tai leido kriaušėmis mėgautis visus metus.

Nuo kada kriaušės pradėtos auginti Lietuvoje, tikslių žinių nėra. Kultūrinės kriaušės pirmą kartą minimos 1678 m. Iki XIX a. pabaigos kriaušės daugiausia buvo auginamos dvarų bei vienuolynų soduose, kuriuose buvo auginamos ne tik vietinės, bet ir iš Vakarų Europos įvežtos kriaušių veislės. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje kriaušes jau pradėjo auginti valstiečiai savo soduose.

Profesorius Stukas: kodėl kriaušėmis nereikėtų piktnaudžiauti?

Vilniaus universiteto profesorius dr. Rimantas Stukas pasakojo, kad kriaušės, kaip ir obuoliai, yra naudingi sveikatai, turi vertingų maistinių medžiagų, todėl valgyti jas rekomenduojama.
Vis tik specialistas išskiria vieną kriaušių savybę, kuria šie vaisiai skiriasi nuo savo giminaičių – obuolių.

Kriaušėje yra daug angliavandenių. Jos yra saldžios. Lyginant su obuoliais, cukrų kriaušėse yra daugiau. Vertinant jų cheminę sudėtį, kriaušėse yra nemažai kalio. Dar vienas aspektas – kadangi jos dažniausiai nebūna itin raudonos, polifenolių yra mažiau.
Jei obuolių galime suvalgyti daug, kriaušių reikėtų vartoti saikingiau. R. Stukas Profesorius
TOP 10 šalių, kurios užaugina
daugiausiai kriaušių per metus

Kadangi kriaušės nereikalauja ypatingų oro sąlygų,
jos auga daugelyje pasaulio šalių ir yra vienas populiariausių vaisių.

Kriaušių rūšys

Kriaušių rūšių pasaulyje skaičiuojama tūkstančiais, bet Lietuvoje savaime auga vos kelios. Nepaisant to, parduotuvių lentynose – gausus pasirinkimas. Kaip nepasiklysti?

Konferencinė kriaušė
Tai viena iš populiariausių pasaulyje kriaušių veislių, skirta ilgesniam vartojimui. 2001 m. įrašyta į tinkamiausių auginti veislių sąrašą. Ši veislė sukurta Anglijoje. Šių kriaušių forma butelio formos. Odelė storoka, šiurkšti, skynimo brandoje žalsvai geltona, vartojimo – geltona. Minkštimas gelsvai baltas, su rausvu atspalviu, tirpstantis, saldus, labai sultingas, silpno aromato, be granulių.
Lukna
Šios kriaušės pasižymi puikiu skoniu ir pakankamai geru atsparumu šalčiams bei ligoms. Ši veislė sukurta Lietuvoje. Kriaušės būna puikaus skonio, stambios, apvalios formos. Odelė geltona. Minkštimas gelsvai baltas, tirpstantis, sultingas, saldus, aromatingas, su vos jaučiamu specifiniu kadagio prieskoniu.
Aleksander Lukas
Ši veislė kilusi iš Prancūzijos. Šios kriaušės yra stambesnės už vidutines, kai kurios užauga iki 300 g. Jos yra skanios, saldžios, dažniausiai netaisyklingos formos, lygiu paviršiumi. Odelė švelni, nestora, žalsvai geltona. Minkštimas gelsvai baltas, sultingas, pusiau tirpstantis.
Azijietiška kriaušė
Tai natūraliai susikryžminusių obels ir kriaušės hibridas. Šis sodo augalas labai įdomus – vaisiaus forma apvali kaip obuolio, o išvaizda primena kriaušę, nes odelė tvirta, nelygiu paviršiumi kaip kriaušės. Vaisiai prinoksta rugsėjo antroje pusėje, išsilaiko iki 2 mėnesių. Jie labai sultingi, saldūs, skanūs, vartojami švieži desertui. Azijietiška kriaušė įdomi sodininkams mėgėjams kaip egzotinis augalas dekoratyviais lapais ir neįprastais vaisiais.
Kriaušių
maistinės
savybės

Kriaušės vartojamos šviežios ir perdirbamos. Jose esantys vitaminai stiprina žmogaus organizmą, o organinės rūgštys bei aromatinės medžiagos žadina apetitą ir padeda geriau įsisavinti maistą.

100 g kriaušės yra: