„(Prezidentės palaikymo) mes neturime, nuo pirmos dienos iš esmės jo neturėjome. Tai yra faktas ir tokia realybė. Matyt, tie išsprūdę žodžiai, kad ne tie laimi rinkimus, tokia realybė. Nieko nepadarysi“, – sako premjeras.
S. Skvernelis pasigedo konkretumo iš D. Grybauskaitės, nes jei ši būtų pateikusi konkrečius dalykus, jos netenkinančius, tuomet jie esą būtų galėję atsakyti argumentais. Nors šiaip, sako jis kitame interviu, jam nėra svarbi nei prezidentės nuomonė, nei kitų jam išsakomi argumentai. S. Skvernelį labiausiai domina, ką apie jį galvoja jo artimieji, draugai, bičiuliai, kaimynai.
„Man labai svarbi jų nuomonė, aš su jais turiu galimybę objektyviai kalbėti, jie žino, kas aš esu, kaip viskas vyksta. O visa kita (...) visuomet yra tokių, kurie nepatenkinti, turi asmenines simpatijas, antipatijas. Man tikrai ta nuomonė nėra svarbi.“
Nors iš pažiūros Ramūnas Karbauskis ir S. Skvernelis labai skirtingi, bet kerštinga ir neadekvati reakcija į kritiką juos vienija. Juk kaip malonu girdėti, koks tu nuostabus, kaip tu aukojiesi dėl Lietuvos, o visi kiti – juk kvailiai ar nesusipratėliai.
Tad ir toliau S. Skvernelis postringauja, kad gal ir yra, tiksliau, buvo administracinio darbo nepatirties, jo suburta Vyriausybė „yra profesionalų Vyriausybė. Ministrai, kurie darbuojasi, yra skirtingi, bet jie yra ir elgiasi kaip profesionalai, sprendimus mes priimame kaip kolegiali, profesionalų, techninė Vyriausybė“.
Tai jie politikai, po galais, šie ministrai, ar technikai?
Palikime šį definicijų konfūzą narplioti pačiam premjerui, bet pažiūrėkime giliau.
Nes valstiečių gretose, tarp vieno kito sąmoningesnio politiko, kalbama, kad viena didžiausių šios metus mininčios Vyriausybės nesėkmių ir yra „profesionalai“.
Šis valstietiškas naujadaras, be kurio greičiausiai nebūtų buvę galima laimėti rinkimų, buvo sukurptas iš A. M. Brazausko palikimo ir R. Karbauskio pinigų, tačiau vien tai juk negali nevyriausybininkų arba eilinių valdininkų padaryti rimtais Brazauskinio tipo aparato veikėjais – vadybininkais. Sovietmečio aparato veikėjai buvo puikūs vadybininkai, nes politika buvo viena – sovietinė.
Ir kaip šiais laikais be politikos demokratinėje valstybėje įgyvendinti reformas sunku įsivaizduoti.
Ir pats S. Skvernelis, vadovaujantis techninei Vyriausybei, yra pripažinęs, kad kai kuriuos jo ministrus „suvalgė“ biurokratai.
Atviresni ministrai ir patys tai pripažįsta – atėjus praktiškai iš niekur, be jokio supratimo apie politiką ir apie tokių struktūrų valdymą, buvo sunkiau ir sudėtingiau, nei jie kada nors galėjo įsivaizduoti. Vienus biurokratai tikrai uzurpavo, kitų gal ir nepavyko, bet tikrai sugebėjo sabotuoti bet kurį darbą, o dar kiti kažkaip išplaukė. Ir išplaukė būtent tie, kurie suprato, o gal ir žinojo, kad ministras – politinis postas.
Politinis, nes tam, kad kas nors pavyktų, turi sutelkti paramą Seime, tarp vienminčių ir oponuojančių, kai saviškių nepakanka.
Aurelijus Veryga vadovauja vienai sudėtingiausių ministerijų, bet jis vis dar dirba labai didele dalimi tik dėl to, kad turi palaikymą Seime, turi valstiečių lyderio petį ir jo vykdoma programa bei tikslai yra tie, su kuriais valstiečiai atėjo į rinkimus ir juos laimėjo.
Skirtumo tarp Seimo ir jo komandos užsibrėžtų tikslų nėra. Taip, klaidų pridaryta, bet A. Veryga bent nekartoja, kad jis – ne politikas, o tik profesionalas, atėjęs, nes jo labai labai prašęs S. Skvernelis ir R. Karbauskis.
Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, net jei ji gerai išmano patį sektorių, šios pamokos neišmoko. Ją trypia Seimas, ją nušvilpinėja visuomenė ir pedagogai, o net geranoriški ir suprantantys, kokioje sunkioje padėtyje yra ministrė, ekspertai praranda viltį, kad jai tik faktus konstatuojant ir vis dar kraupstant nuo negerovių už uždarų durų, kas nors iš esmės pajudės.
Jei Kultūros ar Vidaus reikalų ministrai vadovautų bent kiek reikšmingesnėms ministerijoms, greičiausiai jų seniai nebebūtų likę šiose pozicijose.
Kultūros ministrė visur, kur tik iškyla sudėtingesnis klausimas ir toks, kuriam reikia politikos, interesų derinimo ar „pastovėjimo“, siunčia savo viceministrus.
Gedimino kalnas, Lukiškių aikštė ir Nacionalinis operos ir baleto teatro direktoriaus konkursas. Ji bijo kalbėti, o netikėtai tarpdury atsiradus žurnalistei, ji bejėgiškai slepiasi ir kalba per tarpelį. O Eimutis Misiūnas taip per metus ir nesugebėjo išlįsti iš savo patrono S. Skvernelio bei nežinojimo, ką jis išvis čia veikia, šešėlio.
Finansų ministras dar keblesnėje padėtyje. Jis apskritai ne tik kad ne politikas, ne tik kad neturi išvis nieko bendra su valstiečiais, ir yra D. Grybauskaitės, o ne S. Skvernelio žmogus, tai ir žadėtoji mokesčių reforma tėra tik ... peržiūra.
Bet ar čia tik valstiečių ir S. Skvernelio bei jo ministrų problema?
Šie metai atskleidė labai daug šios Vyriausybės problemų, bet ši Vyriausybė atskleidė dar daugiau visos Lietuvos problemų. Kai veikė iš esmės stagnacinis Algirdo Butkevičiaus ministrų kabinetas, atrodė, tereikia tik gerų norų, užsidegimo, starto švilpuko ir viskas užsives.
O štai, pasimatė akivaizdžiai, Lietuvoje tikrai trūksta žmonių. Trūksta politikų. Trūksta jaunų, sąžiningų savo srities specialistų, kurie galėtų dirbti efektyviai patardami politikams.
S. Skvernelis greičiausiai surinko tikrai geriausius bent iš tų, kurie galėjo ir norėjo ateiti į tokius nei patogius, nei ilgalaikius postus. Neatrodo, kad nors vienas iš ministrų būtų nesąžiningas, kokių yra apsčiai buvę kitose Vyriausybėse.
Ar būtų kitoks vaizdelis, jei į ministrų postus būtų buvę deleguota daugiau valstiečių politikų? Neseniai Vyriausybė pasipildė dar vienu politiku – Virginijumi Sinkevičiumi.
Jis pakeitė labai simptomišką Lietuvos politinio veikimo pavyzdį – socdemą Mindaugą Sinkevičių. Juk štai, tarsi ir turėjome politiką Ūkio ministro poste, buvusį merą. Bet per beveik metus nei jis blizgėjo idėjomis, nei jis garsėjo iššūkiais. O galiausiai pasirodė tuo, kuo ir esąs – savivaldybės įmonės vadovas, o jo dabartinę darbo vietą jam „pasaugojo“ lojalūs Sinkevičių šeimai vietos veikėjai.
Štai tokia mūsų politika ir politikai, ir nereikėtų išskirti tik Socialdemokratų partijos.
Konservatoriai prieš ir per rinkimus atsinaujino, atsišviežino, Gabrielius Landsbergis spinduliavo ryžtą formuoti Vyriausybę tokią, kad Lietuvą esą tikrai būtų ištikusios permainos. Bet realiai, per šiuos metus, vienintelė tikrai angažuota permainoms šios frakcijos gretose, sistemingai į jas žiūrinti, yra Ingrida Šimonytė.
Dauguma kitų, jei kalbame apie jaunuosius, administracinio darbo patirties turi net mažiau nei dauguma dabartinių ministrų, jau nekalbant apie tai, kad jie net negalėtų vadintis kurios nors srities specialistais – profesionalais.
Sąžiningai pažiūrėkime – permainos partijose vėlyvos, žmonės dar nespėjo nei savęs patikrinti, nei įrodyti, ką gali, nei senoji, ne mažiau, nei kitose partijose susikompromitavusi ir net korumpuota, karta dar nepasitraukė. Urėdijų reforma juk taip viską gražiai perskrodė. Ir konservatoriai lygiai taip pat naudojasi telefonine teise ir privilegijomis kaip ir visi kiti. Ir sveikatos apsaugos sektorius – tikrai ne išimtis.
Sakote, būtų mažiau valstietiško fanatizmo? Na, aš tuomet jums į klausimą klausimu – ar dėl Vyčio Lukiškių aikštėje jūs girdėjote pasisakantį Gabrielių Landsbergį? Šiaip tai ne. Bet užtat Laurynas Kasčiūnas buvo vienas iniciatorių įstatymu įtvirtinti, kad Lukiškių aikštėje stovėtų tik Vytis. Taip, taip. Jie – politikai.
O liberalai?
Liberalus yra ištikusi didesnė krizė, nei galima buvo numanyti iškart po Seimo rinkimų. Kai partija pirmininku išsirinko Eugenijų Gentvilą, kuris mažai kuo siejasi su partijos išsivalymu, atsinaujinimu ar pokyčiais, durys užveriamos naujai, nekorumpuotai kartai politikų.
Tarkime, pora jaunų Seimo narių galbūt galėtų pretenduoti į ministrų postus, teoriškai turėtume dvi politikes ministres. Ir? Jas akimirksniu apliptų lengvos duonos ieškantys partijos kadrai, o jų liberalai, kaip ir visos kitos partijos, tikrai turi, ir jos kapstytųsi ne trumpiau tarp biurokratinių užkardų, nei tai daro bet kuris prieš metus dar žalias buvęs valstiečių ministras.
Kad ir kaip žiūrėtum, ar iš kairės, ar iš dešinės, dabar greičiausiai yra tai, ką galime padaryti šiandien. Prie didžiausių norų. Apmaudžiausia, kad tik tiek.
