Po to, kai priešas išžudo per šimtą civilių tavo šalies sostinėje, žadėti, kad jį sunaikinsi, ir nė nepradėti tesėti pažado yra niekinga ir apgailėtina. Tačiau net praėjus trims mėnesiams po Paryžiaus skerdynių „Islamo valstybė“ yra labiau pažeidžiama paukščių gripo ir Zika viruso nei porą simbolinių antskrydžių surengusios prancūzų kariuomenės.
Liūdniausia šioje situacijoje yra net ne tai, kad didžiosios ES valstybės aiškėja esančios visiškai bejėgės, kai reikia smogti atgal agresoriui. Liūdniau yra tai, kad jose beveik nematyti rimtų atsitokėjimo ženklų. Net Rusijos ekspansionizmo akivaizdoje senosioms Europos demokratijoms trūksta valios adekvačiai stiprinti gynybos pajėgumus.
Prieš 14 metų JAV senatorius Richardas Lugaras per NATO ambasadorių ir saugumo ekspertų konferenciją Briuselyje rėžė be užuolankų, kad Amerikai nereikalingas toks Aljansas, kurio partneriai, apleidę gynybos sritį, nebesugeba deramai atsakyti į iššūkius Vakarų saugumui. Šiandien senieji JAV partneriai yra dar labiau išgvėrę, nei R. Lugaro kalbos laikais. Tada žurnalistai klausė – ar Europai pažadinti neprireiks tokio šoko, kokį patyrė JAV prieš įsitraukdamos į Antrąjį pasaulinį karą? Šį klausimą vis dar stelbia ES crescendo knarkimas ir pacifistinis veblenimas pro miegus.
Jei Prancūzijos karinė galia prilygtų jos politinėms ambicijoms, diplomatinei arogancijai ir įtakai ES, tai islamistams buvusiame savo protektorate – Sirijoje, ji viena, nelaukdama sąjungininkų, turėtų gebėti pridaryti nemažų nuostolių. Šiuo atveju labai svarbu buvo pademonstruoti visam pasauliui, kuo gresia taikių prancūzų žudymas.
Bet – kur tau: nei savo piliečių apsaugoti nuo islamo ekstremistų, nei savarankiškai rengti efektyvių oro antskrydžių ji nesugeba. Ką ir kalbėti apie sausumos operaciją, be kurios nei sėkmingas puolimas, nei juolab pergalė Sirijoje tiesiog neįsivaizduojami. Ar apskritai prancūzai dar pamena, ką reiškia įveikti priešą, laimėti karą? Na, ko norėti iš šalies, kurios didžiajai visuomenės daliai pergalė Eurovizijoje ar futbolo čempionate, ko gero, svarbesnė nei prezidento žadėta pergalė prieš ISIS.
Vis dėlto liūdniausia – net ne karinės galios stoka ir pacifistinis ėriukų tylėjimas, sklindantis iš nebaudžiamai skerdžiamos visuomenės, o tai, kad F. Hollande‘o melas ir Prancūziją, ir visą ES daro patraukliu taikiniu. Nes su tokiais, kurie leidžiasi skerdžiami, paskui garsiai pažada nugalėti skriaudikus, bet nė nebando to padaryti, paprasčiausiai nebesiskaitoma. Tokių niekas nebijo ir negerbia.
Veidas, kuris pats prašosi šlapio skuduro, visada bus su pamušta akimi, atvipusia lūpa ir suknežinta nosimi. Jis visada bus minios gerbėjų, matančių jame bokso kriaušę, apsuptyje ir dėmesio centre.
Toks veidas tarptautinėse tribūnose galės kiek tik nori kartoti, jog smerkia smurto protrūkį Artimuosiuose Rytuose arba reiškia didelį susirūpinimą dėl eilinės Rusijos agresijos – jo klausysis kaip musės zvimbesio. Kaskart, prasižiojęs reikšti susirūpinimą ar užuojautą, jis žandu pasitiks savo artimo kumštį. O kai tradiciškai atsuks antrą žandą, tai galės džiaugtis gavęs į snukį iš abiejų pusių ir savo noru.
Prancūzija sukūrė labai pavojingą precedentą, kai į „karo veiksmais“ aukščiausiu lygiu pavadintą teroro išpuolį atsakoma bejėgišku neveiklumu, viešai pažadėjus, jog priešas bus sunaikintas. Šitaip visokio plauko agresoriai raginami ateiti ir nusivalyti kojas į nutryptą durų kilimėlį su daug geltonų žvaigždžių mėlyname fone.
Apie ES garvežį – Vokietiją – šiuo atžvilgiu apskritai geriau nieko nebesakyti. Valdžios palaikoma melo politika, apie kurią tik neseniai prabilta po to, kai Vokietijos ir Švedijos valdymo aparatai, policija ir žiniasklaida dangstė migrantų nusikaltimus ir chuliganizmą, kaip matome, ES yra neblogai sukerojusi. Niekuo ne geresnis melas dumia akis ir gynybos bei užsienio politikos srityje.
Žinoma, atsakomybę už Europos saugumą lengva ir patogu kaskart sukrauti ant JAV pečių. Tai ir daroma – frazė „mus gina NATO“, išvertus iš ėriukų į žmonių kalbą, reiškia, kad europiečiai susimovė, bet nieko nekeis, nes neapsimoka. Mat senajame žemyne Nietzsche‘s paskutinysis žmogus išrado laimę ir Euroviziją, netrukdykite jam mėgautis gyvenimu, o Amerika jį vis tiek apgins.
Reikia nebeturėti pilietinės savigarbos ir orumo, maža to, turi būti sužlugdęs savo valstybingumą ir virsti tuo, kas vadinama failed state, kad net apginti valstybės sienų nuo kontrabandos nebegalėtum be NATO pagalbos. Bet štai Berlynas, Atėnai ir Ankara prašo NATO siųsti pajėgas į Egėjo jūrą kovoti su nelegalia migracija. Ar tai tikrai NATO funkcija? Ar Europa tokia nuskurdusi, kad jos mokesčių mokėtojai nebeišlaiko net svarbiausių valstybingumo atributų, tarp kurių yra išorės sienų saugumas ir kova su bet kokia kontrabanda?
Jei taip ir toliau, netruks išaušti diena, kai NATO pajėgos bus kviečiamos patruliuoti Europos gatves vietoje nebesusitvarkančios policijos, saugoti įkalinimo įstaigas, reguliuoti eismą. Karas keliuose bus laimėtas, kelių ereliai virs nupešiotais broileriais, kai į gatves išvažiuos JAV kavalerijos pulkų „Strykeriai“. O kaip nustebs grobį tįsiantys brakonieriai, kai vietoje gamtos apsaugos inspektorių juos pričiups amerikiečių desantas!
Savo saugumo problemų nesugebanti spręsti Europa virsta ir valstybingumo, ir politikos, ir religijos netekusiu, grynai ekonominį ir biurokratinį gyvenimą gyvenančiu parazitu, prisisiurbusiu prie Amerikos galios. Deja, užuot atsipeikėję ir skubiai ėmę didinti gynybos išlaidas bei aktyviai, pasiremdami realia jėga, o ne amžinu „susirūpinimu“, dalyvavę geopolitiniuose žaidimuose, ES politikai (geriausiu atveju) garsiai rėkia, kad JAV turi skirti daugiau savo dėmesio ir amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigų Europai, siųsti jai karių ir ginkluotės. O ką tokio labai svarbaus ir dvasingo veikia didelės ir turtingos ES valstybės, kad raumenys šitaip atrofavosi ir net pinigų jiems atstatyti neliko? Gal po šaltojo karo pasiėmė nedarbingumo lapelį?
Tai, kas vyksta Sirijoje, Irake, Libijoje kelia tiesioginę grėsmę Europos saugumui ir gerovei. Spręsti šių regionų problemas Europa turėtų ne tarp savo namų židinių ir aukurų, ne savo virtuvėse, miegamuosiuose ir svetainėse, gatvėse ir aikštėse, o ten, iš kur jos kyla – Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose. Tam reikia žemiškais interesais, o ne humanitarinėmis svajonėmis grįstos, daug aktyvesnės ir efektyvesnės politikos ir daug stipresnių kariuomenių, specialiųjų tarnybų.
Šiuo atžvilgiu Europos izoliacionizmo šalininkai klysta nė kiek ne mažiau nei jų bendraminčiai JAV, vykdžiusiose atsiribojimo politiką ir prieš Pirmąjį, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, kol suvokė, kad tokia politika – pražūtinga Vakarams. Taip, reikia pripažinti, kad karas Irake buvo JAV klaida. Nei šis, nei tas nuveikta ir Libijoje. Taip, rytietiškos diktatūros yra blogis – bet ne didesnis, nei tai, kuo jos virsta, kai ten ateinama pakariauti už demokratiją. Geriau išvis nelįsti į arabų pasaulį su savo vakarietiškais idealais.
Tačiau jei tas pasaulis ateina į Europą su savo teroristais ir šariatu, vadinasi, Europai pats laikas jį aplankyti su savo specialiosiomis pajėgomis ar visa karine galia. Ne tam, kad ten pasodintų ir užaugintų žmogaus teises, laisvę ir demokratiją, o tam, kad bet koks politinis darinys, šiandien pakėlęs ranką prieš Europą ir Vakarus, rytoj nebeturėtų ką pakelti.
Šiuo požiūriu F. Hollande‘o pažadas sunaikinti ISIS būtų buvęs teisingas ir sveikintinas, jei tik Prancūzija būtų ta valstybė, kuri gebėtų jį bent iš dalies ištesėti. Susigrąžinti šį gebėjimą yra neatidėliotina būtinybė ne tik Prancūzijai, bet ir kitoms didžiosioms NATO sąjungininkėms Europoje.
