Prieš keletą dienų Ščastioje ir vėl įvyko sprogimas – iš separatistų kontroliuojamos teritorijos atskriejo galingas sprogmuo.
Šio miesto gyventojams netikėti apšaudymai – ne naujiena. Paprastai apšaudymai vykdomi vakarais, kai sutemsta. Po 17 val. dauguma vietinių stengiasi iš namų niekur neiti. Atrodo, kad taip yra saugiau. Anksčiau šiame mieste gyveno 15 tūkst. žmonių, dabar jų čia likę dvigubai mažiau.
Daugelis dėl viso pikto namuose net nejungia šviesos. Buvo ir snaiperių šaudymo atvejų. Gruodžio 12 d. buvo itin „karšta“ – per vieną dieną miesto teritorijoje nukrito septyni sviediniai.
Kaip DELFI pasakojo miesto sporto centro vadovas Aleksandras Kolesnikovas, separatistus itin dominantis taikinys – Luhansko šiluminės jėgainės energijos tiekimo sistema. Iš viso per vykstantį karą Ščastios miestas rimtai apšaudytas buvo keturis kartus. Prieš dvi savaites sviediniai pataikė į šilumos tiekimo vamzdyną, šilumos tiekimą pavyko atnaujinti per vieną dieną.
Ščastia ir šiluminės jėgainės sargai
Miesto šiluminę jėgainę nuo separatistų kontroliuojamos teritorijos skiria du kilometrai. Jėgainę saugo bataliono „Ajdar“ kovotojai ir Ukrainos desantininkai.
Pavasarį ir vasarą daugelis „Ajdar“ kovotojų dalyvavo rimtuose susirėmimuose. Nemažai jų žuvo. Buvęs Luhansko gyventojas Vadimas rugpjūčio mėn. buvo netoli šio miesto. Devynias dienas vyko didelės kovos – Rusijos kariuomenė vykdė puolimą. Kai buvo gautas įsakymas atsitraukti, horizonte jau buvo pasirodžiusi Pskovo oro desantininkų divizija.
„Asmeniniai mano daiktai buvo UAZ autobusiuke, kuriuo turėjau važiuoti ir aš, bet pažįstamas tankistas pasakė, kad sėsčiau į tanką. Taip ir padariau. Išvažiavome, o UAZ apšaudė. Kare prireikia sėkmės“, - pasakojo kultūrizmu besidomintis Vadimas.
Betoniniame rūsyje už masyvių geležinių durų – „Ajdar“ kovotojų teritorija. Ant miegmaišių guli trys kariai. Visiems jiems – apie 30 metų. Vienas iš jų – studentas iš Kijevo Michailas. Kaip ir daugelis kitų, praėjusią žiemą jis leido Maidane.
„Kai čia atvykome, nieko nežinojome apie karą. Kiek laiko buvome ruošiami? Juokingai – vos keturias dienas, bet dabar jau šį bei tą mokame“, - pasakojo Michailas. Jo teigimu, itin gerai kovoja jų kaimynai – Ukrainos desantininkai.
Stanyčno Luhanskė
Į šią vos pusantro kilometro nuo separatistų pozicijų nutolusią gyvenvietę vykstantį DELFI reporterį lydi 58-erių vyr. leitenantas iš „Ajdar“ Ivanas Makaras – buvęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys. I. Makaro tėvas Antrajame pasauliniame kare kovojo Ukrainos sukilėlių, o senelis 1918 m. – Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenėje.
Priešais gyvenvietę ties sankryža – didelis blokavimo postas. Vaizdas primena filmus apie karą – sudegęs šarvuotis, tankas nugriautu bokšteliu, lyg dalgiu nukirstos medžių viršūnės. Čia įsikūręs Ukrainos kariuomenės dalinys. Vadas kategoriškai draudžia filmuoti blokavimo postą. Vis dėlto patikrinęs mano ir I. Makaro dokumentus, jis tapo geranoriškesnis.
Nuo gruodžio 9 d. apšaudymai gyventojų „nevargina“, tačiau anksčiau jie buvo vykdomi reguliariai. Naktį buvo šaudoma iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ ir kitų ginklų. Kokie ginklai pavojingiausi? Jei nespėjai pasislėpti, visi jie pavojingi. „Grad“ skeveldros dengia didelę teritoriją, o haubicos šūvis gali būti mirtinas, jei pataiko tiksliai.
Daugelis gyvenvietės pastatų sugriauti dar vasarą, kai Stanyčno Luhanskę užpuolė Rusijos karinės oro pajėgos. Vienoje gyvenvietės gatvelėje įsikūrė Ukrainos kariuomenės dalinys.
Vadas – atsargos karininkas iš Dnepropetrovsko, buvęs tankistas. Prieš atvykdami į Stanyčno Luhanskę kariai dalyvavo du mėnesius trukusiuose mokymuose. Per tą laiką buvo sutvarkyta sena karinė technika, kuriai jau daugiau nei 30 metų – ji buvo sutepta, pavyko pakeisti patrankas, todėl dabar veikia gerai.
Paklausiu, ar ukrainiečiai į apšaudymus atsako tuo pačiu. Vadas patikina, kad taip. Kai Ukrainos pajėgos išeina į karo lauką su savo technika, separatistai nešaudo. Pastarąjį kartą šūviai aidėjo prieš tris dienas. Į pačią gyvenvietę nešaudoma. Pagrindinis taikinys – Ukrainos karių pozicijos. Vis dėlto vieną rytą, kai patikros punkte buvo daug mašinų ir mikroautobusų, pasigirdo šūvis. Tik per sėkmingą atsitiktinumą aukų pavyko išvengti.
Mano palydovas I. Makaras kalbasi su Stanyčno Luhanskės gyventoju Ivanu. Paaiškėja, kad bendros nuomonės dėl karo rasti nepavyks: vienas tikina, kad separatistų pusėje kovoja Rusijos kariuomenė, kitas tai aršiai neigia.
„Kodėl čia atėjai?“ – klausia vietinis. „Tam, kad tave išvaduočiau, nes tai – Ukraina. Čia turi būti Ukrainos kariuomenė“, - atsako I. Makaras. Paaiškėja, kad čia gyvenantis Ivanas vis dar žiūri tik Rusijos transliuojamus televizijos kanalus.
