Taigi ar Darbo partija yra iš tiesų tokia partija, kokiomis yra konservatoriai, liberalai ar socialdemokratai, ar tai būrys vienminčių, kurių vienintelė mintis ir tikslas nesiskaitant su priemonėmis prisibrauti prie valdžios lovio? O toliau nors ir tvanas.
Tokio tipo partijų jau turėjome praeityje. Turėjome Tautos pažangos, Tautininkų, Krikščionių demokratų, Tautos prisikėlimo, Socialliberalų ir kitas partijas. Jų nebeliko. Vienos iš jų (Tautos pažangos, Tautininkų, Socialliberalų ir Tautos prisikėlimo partijos) arba nesulaukė visuomenės paramos, o be jos jokia partija negali ilgai egzistuoti arba subyrėjo pačios.
Kitaip atsitiko su krikščionimis demokratais. Jie skaldėsi ir vėl jungėsi, kol visiškai prarado savo identitetą ir 2008-04-17 susijungė su Tėvynės sąjunga pasivadinusiais konservatoriais. Taip iš šios praeityje labai įtakingos ir garbingos partijos teliko tik trys raidės prie eilinį kartą pakeisto konservatorių partijos pavadinimo.
Jeigu kas nors norėtų ieškoti analogijos tarp LKD ir LSDP istorinės raidos, tai jos nesurastų, nes po LSDP susijungimo su LDDP šios jungtinės partijos programinės nuostatos ir toliau išliko tokios, kurios būdingos viso pasaulio socialdemokratams, o ne komunistams. Pastarieji pradžioje buvo susitelkę po LDDP vėliava, o vėliau išsisklaidė po visas kitas partijas. Tuo tarpu kas girdėjo apie Lietuvos krikdemų kokias nors nuostatas? Jų nėra ir negali būti, nes nebeliko pačios krikščionių demokratų partijos. Apie kitų aukščiau minėtų proginių partijų nuostatas neverta ir kalbėti.
Panašų vaizdą matome ir dabar. Susikūrė Drąsos kelio partija, kuri turi savo atstovų Seime, mėgina sužibėti Kristinos Brazauskienės, Algirdo Paleckio ir kitos panašaus plauko partijos. Tai partijos, kurių programos net nepanašios į programas. Visų šių partijų ateities perspektyva-politinė mirtis. Galima jau šiandien joms sakyti „requiem aeternam dona eis Domine et lux perpetua non luceat eis“.
Visiškai kitokia situacija su Darbo partija. Visų pirma atsakykime į klausimą, ar tai klasikinė partija, ar vieno žmogaus valdomas klanas.
Dar visiškai neseniai buvau įsitikinęs, kad tai klanas, kurį kietai valdo charizmatinių savybių pertekęs Viktoras. Bet dabar pradėjau rimtai abejoti. Pasirodo, kad į Seimą išrinkti darbiečiai ne taip jau paiso Viktoro interesų. Štai, girdėjome įspėjimus, kad darbiečiai suardys koaliciją nepritardami Vyriausybės programai, jei Viktoro teisinę neliečiamybę svarstančios komisijos sprendimas bus jam nepalankus.
Jis buvo nepalankus, bet nieko neatsitiko.
Girdėjome ir grasinimus, kad darbiečiai nepritars biudžeto projektui, jei bus anuliuota Viktoro teisinė neliečiamybė. Ji buvo anuliuota, o biudžetui pritarė tie patys darbiečiai.
Tokie simptomai rodo, kad klanas pradeda tapti partija. Bet kad klanas ja taptų iš tiesų, partija privalo turėti savo programą, kuri nebūtų identiška LSDP, TS-LKD ar liberalų programoms ir nebūtų visų jų eklektiška samplaika. Tokios partijos programa turi skirtis nuo kitų partijų programų savo pagrindine linija. Kaip tik tokios programos darbiečiai dar neparodė.
Ar pavyks jiems sukurti tokį programinį produktą, kurio nesugebėjo sukurti kitos ES valstybės, pamatysime. O greičiausiai jo nepamatysime. Nes tos programos, kuriose nėra vieningos sistemos, o tik nuolat kartojami žodžiai: kelsime, didinsime, užtikrinsime, vystysime ir tt., tėra tik masalas politikoje nesusigaudančiam rinkėjui užkibti ant partijos mesto kabliuko. Deja, tai neretas reiškinys ir dabar.
Jeigu darbiečiams nepavyktų sukurti originalios programos, o tokia tikimybė pakankamai didelė, tai partija ilgainiui turėtų subyrėti, tada jos nariai papildytų kitų partijų gretas. Tačiau Darbo partija dar turi unikalią galimybę tapti europine partija. Priminsiu, kad Lietuvos politinėje padangėje nebeliko krikščionių demokratų partijos, taigi ši politinė niša dabar laisva. Jei Darbo partija norėtų ją užimti, tai jai reikėtų tik pakeisti savo pavadinimą pasivadinant Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuriai nereikėtų kurti naujos programos, nes Europos krikdemų programinės nuostatos gerai žinomos. Beliktų tik jas išversti į lietuvių kalbą ir adaptuoti Lietuvos sąlygoms.
Jei taip atsitiktų, tai Lietuvoje būtų keturios sisteminės partijos: konservatoriai, liberalai, socialdemokratai ir krikščionys demokratai. Visos kitos partijos skirtųsi viena nuo kitos tik vadais ir rinkimų pažadų įvairove. Jų įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui būtų minimalios.
Bet Darbo partijos laukia dar vienas sunkus išbandymas - teismo procesas. Kuo jis baigsis - galima tik spėlioti. Jei teismas uždraustų tokią partiją, tai partijos nariams tektų rinktis kitą arba (kas būtų sveikintina) patiems tapti europine partija.
Tačiau tikėtina, kad dauguma šios partijos Seimo narių nenorės atsisakyti turimos valdžios ir išprovokuoti naujų rinkimų, kurių rezultatai vargu ar būtų jiems palankūs. O Darbo partijai tapti europine partija pasivadinant krikščionimis demokratais nebūtų jokių kliūčių.
Nebūtų pokyčių ir Seime, nes išrinkti į Seimą Darbo partijos atstovai jau tapo tautos atstovais ir gali pasirinkti nauju pavadinimu pasipuošusią tą pačią partiją. Vargu ar jie pasirinks TS-LKD, nors pastaroji ir lauktų jų išskėstomis rankomis, nes tai reikštų kelių mėnesių netvarką su tikimybe netekti dalies turimų postų. Labiausiai tikėtina, kad Darbo partijos nariai Seime pasirinks status quo ir liks valdančioje koalicijoje kaip atskira pakeitusios savo pavadinimą Darbo partijos frakcija ar net įsilies į LSDP frakciją.
Jei teismas nubaustų partijos vadovus, tada partijai tektų spręsti uždavinį, ar gali vadovauti partijai kriminaliniais nusikaltimais apkaltintas pilietis. Jei nuspręstų, kad gali, tai nuo tokios partijos gali nusisukti dalis jos gerbėjų. Jei partija nuspręstų keisti partijos vadovybę, tai nesukeltų jai didelių problemų, nes šioje partijoje yra ne vienas iškilus ir garbingas narys, kuris nori ir gali vadovauti partijai. Tada partija atsikratytų „otkatų“ ir kriminalinių operacijų šleifo. Partija taptų kaip ir kitos sisteminės partijos su vienu „jeigu“. O tas „jeigu“- tai originali Darbo partijos programa. Arba persikrikštijimas į krikščionis demokratus adaptuojant jų programines nuostatas.
O jei teismas išteisintų partijos vadovus, tai nenustebkime pamatę jos ir Viktoro reitingų šuolį, bet ne į bedugnę, o į dangaus mėlynę.
