- Kodėl pasirinkai Baltistikos studijas?
- Aš norėjau studijuoti skandinavistiką ir taip 2008 m. atradau Greifsvaldo universitetą. Kaip antrą dalyką pasirinkau baltistiką. Mane visada domino kalbos. Be to, buvau matęs keletą laidų apie Lietuvą, pavyzdžiui, apie Kuršių Neriją. Tai man taip patiko, kad užsinorėjau būtinai ten apsilankyti. O jeigu aš noriu į kokią nors šalį, tai noriu išmokti ir jos kalbą. Be to, aš labai romantiškos natūros, visą laiką ieškantis kažko pirmapradžio. Mane iš pradžių lietuvių kalba domino labiau nei latvių, nes sakoma, kad ji ypač archaiška. Taip pat galvojau, kad Lietuva yra šiek tiek pirmapradiškesnė už Vokietiją. Na, visiškai taip gal ir nėra. Man atrodo, aš tiesiog ieškojau namų.
- Kaip į tavo pasirinkimą reagavo artimieji? Ar nebandė atkalbėti, juk baltistika yra Vokietijoje vadinamas „orchidėjinis“ (mažai žinomas ir neperspektyvus) dalykas.
- Mano mamai tai visai patiko, nes ji taip pat domisi Rytų Europa, o mano tėčiui tai irgi buvo nesvarbu.
- Kokia veikla planuoji užsiimti po studijų?
- Būtų puiku, jei ateitį galėčiau susieti su baltistika. Mielai tapčiau vertėju, bet jie labai prastai uždirba. Taip pat galiu save įsivaizduoti šių kalbų mokytoju kvalifikacijos kėlimo ar kalbų institutuose. Džiaugsiuosi, jei pavyks susirasti darbą, kuris man patinka ir iš kurio galėčiau pragyventi.
- Bent jau lietuvių kalba garsėja kaip labai sudėtinga. Ar daug vargai? Ar nuo to nenukentėjo studentiško gyvenimo linksmybės?
- Man nuo pat pradžių tai patiko, ir būtent dėl to, kad reikėjo tiek daug mokytis. Mano mokytoja buvo labai reikli ir tai davė daug naudos. Pradžioje man sunkiai sekėsi išgirsti, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas. Tačiau, apskritai, mokytis užsienio kalbų – įdomu ir labai smagu.
- Kiek turi bendramokslių, kurie irgi studijuoja lietuviškai arba latviškai? Ar buvo tokių, kurie metė šias studijas?
- Viena bendramokslė studijas metė, nes jai jos pasirodė per sunkios. Du-trys kiti metė dėl kažkokių kitokių priežasčių. Iš viso pažįstu kokius 10–20 baltistų.
- Universitetuose įprasta, kad paskaitos vyksta didelėse, studentų pilnose auditorijose. Papasakok trumpai, o kaipgi atrodo lietuvių arba latvių kalbos paskaita?
- Kalbos pamokos - labai jaukios, nes grupės mažos ir mokytis visada įdomu, o dažnai ir linksma. Kartais mes geriame ir kavą arba arbatą. Ypač latvių kalbos turėjau daug individualių pamokų. Bet tai man patiko, nes tada aš galėjau daugiau kalbėti ir daugiau išmokti. Labai maloni atmosfera. Kalbotyros ir literatūros mokslai pagal atskiras kalbas nesuskirstyti. Čia jau būna šiek tiek daugiau žmonių.
- Kodėl pradėjęs mokytis lietuvių vėliau nutarei geriau mokytis latvių kalbos? Ir kodėl dabar vėl nori gilinti lietuvių kalbos žinias?
- Po trijų semestrų aš pagal ERASMUS programą išvykau į Latviją, todėl būtinai panorau išmokti latviškai. Tačiau aš nenoriu pamiršti to, ką jau moku lietuviškai. Maloniausia mokėti abi kalbas. Man patinka įvairovė. Latvių kalba man skamba švelniau, minkščiau ir meiliau. Lietuvių kalba - aštresnė, tačiau taip pat ir ugningesnė bei tvirtesnė.
- Kaip vyksta bendradarbiavimas su Lietuvos ir Latvijos universitetais?
Manau, kad bendradarbiauti sekasi neypatingai gerai. Studentai pagal ERASMUS programą gali vykti į Latviją ir Lietuvą, tačiau sunku pasiekti, kad kursai būtų užskaityti. Yra tokia magistrantūros studijų programa, kurioje pusę laiko studijuojama Greifsvalde, o kitą pusę – Vilniuje. Kiek man teko girdėti iš kitų studentų, studijų programa nėra gerai organizuota, o komunikacija tarp Greifsvaldo ir Vilniaus - labai bloga. O juk studijuojant užsienyje pagalba ypač reikalinga, nes nieko nepažįsti. studijos vyksta kitaip, reikia susigaudyti universitete, svetimoje aplinkoje.
- Metus tau teko studijuoti Rygoje. Kokius prisiminimus parsivežei? Kaip patiko kasdienis gyvenimas? Kaip apibūdintum latvius?
- Man labai patiko. Aš gyvenau bute kartu su studentais latviais, vėliau ten gyveno ir mano draugė iš Estijos. Svarbiau už studijas man buvo pažinti kraštą. Aš daug keliavau. Trečiadienius mes su draugais visada leisdavome folkloro klube, kur šokome, gėrėme alų ir valgėme keptą duoną. Aš dažnai lankydavausi savo draugo šeimos sodyboje ir pas kartu gyvenančios merginos mamą. Aš mielai svečiuodavausi pas juos namuose. Su savo drauge iš Estijos žygiavau iš Rygos į Tartu. Tai taip pat buvo labai smagu.
Kita vertus, ten sunku susipažinti su žmonėmis, jei neturi bendrų draugų. Bet dėl to kaltas ir aš pats. Aš dažnai būnu labai santūrus. Dažnai žmonės klausinėjo, kodėl aš tai studijuoju. Kažkada atėjo toks metas, kai visai nebenorėjau sakyti, kad aš vokietis, nes pokalbiai būdavo visada vienodi. Nusibosta visiems pasakoti tą patį. Nepaisant to, man malonu, kai žmonės džiaugiasi, kad aš kalbu jų kalba. Tai džiugina ir mane.
Man labai labai patinka, kad Baltijos šalyse dar ne viskas taip begalo modernu. Puiku, kad mažuose kaimeliuose dar yra nedidelių parduotuvių. Kaime Vokietijoje, kur gyvena mano močiutė, tėra tik viena kepyklėlė, kuri dirba šeštadienio ir trečiadienio rytą. Liūdna, kad Vokietijos kaime viskas išmiršta. Kaime Latvijoje, kur gyvena mano draugės močiutė, kartais man tekdavo išeiti į gatvę ir parnešti pieno, nes atvažiuodavo pienovežis. Tokių dalykų man Vokietijoje trūksta. Pas mus kaime praktiškai nieko nebėra ir apsipirkti reikia važiuoti į prekybos centrus mieste.
- O kokie įspūdžiai iš Lietuvos?
- Vieną kartą buvau pas draugę Kaune. Ten susipažinau ir su jos šeima, draugais. Buvau vaišinamas kugeliu. Buvau ir Vilniuje, Klaipėdoje bei Kuršių Nerijoje. Man labai patiko.
- Ar norėtum ir ar galėtum Latvijoje arba Lietuvoje nuolat gyventi?
- Mielai, tačiau ne visam laikui. Man gyvenimas ten patinka. Man patinka, kad ten nėra viskas tobula. Juk nuobodu, kai viskas tobula. Manau, kad ten susirasti darbą labai sunku, bet jeigu pavyktų, tai gyvenčiau. Aš ten gerai jaučiuosi ir turiu draugų. Kas man šiek tiek nemalonu, tai kad Baltijos šalyse vis dar egzistuoja labai aiškus skirstymas į tipiškai vyriškus ir tipiškai moteriškus dalykus. O aš tikrai nesu tas tipiškas vyras.
DELFI dalyvauja žurnalistinių mainų projekte „Iš arti“ („Nahaufnahme“), kurį organizuoja Goethe's institutas. Šio projekto metu žurnalistai iš Vokietijos ir kitų Europos šalių trumpam (2-4 savaitėms) pasikeičia savo darbo vietomis. Gruodį DELFI žurnalistė Vytenė Stašaitytė svečiavosi Vokietijos visuomeninio transliuotojo Deutsche Welle redakcijoje Bonoje. 2013 m. kovą DELFI į savo komandą priims Deutsche Welle žurnalistę Moniką Griebeler. Daugiau informacijos apie šį projektą galite rasti ČIA.
