Kiek daugiau nei metus už grotų niūrioje kameroje praleidęs prancūzas savo norą atlikti bausmę gimtinėje aiškino, kad jis nėra žmogus, kuris mėgsta skųstis gyvenimo sąlygomis. Tačiau kalinimo sąlygos Prancūzijoje esą yra humaniškesnės, kitokia socialinė aplinka, be to, savo šalies įkalinimo įstaigoje prancūzas nejaustų kalbos barjero.
Nuo to laiko Lietuvos įkalinimo įstaigose įvyko nemažai kardinalių pokyčių. Nuo sovietinio, lagerinio tipo kalėjimų pamažu pereinama prie pataisos namų, kuriuose iš tikrųjų tikimasi, kad nuteistieji pasitaisys.
Be to, patiems kaliniams siūloma vis daugiau galimybių pasitaisyti – įsibėgėja tiek įkalinimo įstaigų modernizavimo, tiek nuteistųjų integracijos procesai. Kas nuveikta per pastaruosius metus, ko dar trūksta ir ko galima laukti? Apie tai sutiko papasakoti Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktorius Algimantas Čepas.
Svarbi Norvegijos parama
Kalėjimas – koks jis bebūtų, ar modernus, ar senovinis, nėra ta vieta, kur daugelis norėtų atsidurti. Tačiau Lietuvoje jau kurį laiką paplitusi nuomonė, kad jeigu jau žmogus nuteisiamas laisvės atėmimo bausme, ją geriau atlikti ne Lietuvoje, o užsienio valstybėje, pavyzdžiui Norvegijoje, kur įkalinimo įstaigos primena viešbučius, o pareigūnai su nuteistaisiais bendrauja, tarsi su auklėtiniais.
Apie Lietuvos įkalinimo įstaigas daugelis ten pabuvusių žmonių tokiais gerais žodžiais neatsiliepia ir netgi pabrėžia, kad esą niekas per kelis dešimtmečius taip ir nepasikeitė – padėtis siaubinga, sąlygos žeminančios, o kameros perpildytos. Neguodžia ir statistika, pagal kurią Lietuva vis dar pirmauja visoje Europos Sąjungoje.
„Pirma, turiu pripažinti, kad pokyčių į gerą išties yra, neverta peikti, Kalėjimų departamente ir laisvės atėmimo vietose dirba daug savo darbą išmanančių, ir į darbą bei žmones nuoširdžiai žiūrinčių pareigūnų“, – pabrėžė A. Čepas.
Kalėjimų departamentas akcentuoja, kad per pastaruosius metus ypač išaugo Lietuvos ir Norvegijos bendradarbiavimas. Susidūrusi su nuteistųjų laisvės atėmimo bausmėmis skaičiaus augimu Norvegija, kurioje kali nemažai lietuvių, nusprendė šią problemą spręsti įvairiais būdais. Vienas jų – tiesioginė finansinė bei žmogiškoji parama kitoms šalims, tarp jų ir Lietuvai.
Būtent už 2009-2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo lėšas per pastaruosius kelerius metus į priekį pajudėjo keli svarbūs projektai, kurių paskirtis – sukurti humaniškesnes sąlygas nuteistiesiems bei suteikti jiems galimybę pasitaisyti. Be to, už šias lėšas rengiami mokymai Kalėjimų departamento pareigūnams, kurie mokomi visiškai kitokios bendravimo kultūros subtilybių.
Tokios priemonės turi neakivaizdų, bet jau pastebimą ryšį – jei nusikaltę asmenys rodo norą keistis, jiems suteikiamos galimybės, kurių anksčiau Lietuva tiesiog neturėjo.
Sąlygos – jau žmoniškesnės
Pavyzdžiui, kovo mėnesį Alytuje duris pagaliau atvėrė pirmieji pusiaukelės namai, kainavę 270 tūkst. eurų. Taip vadinamos patalpos, kuriose apgyvendinami lengvus ir apysunkius nusikaltimus padarę, gerai besielgiantys asmenys, kuriems iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos namų likę ne mažiau kaip 6 mėnesiai.
Pusiaukelės namais tapo iš privataus asmens nupirktas dviaukštis buvusio viešbučio su viešojo maitinimo įstaiga pastatas netoli Alytaus pataisos namų, čia įrengtos stebėjimo kameros.
Pirmame pastato aukšte yra laisvalaikio zona, virtuvės patalpos, o antrame – miegamieji. Pusiaukelės namuose gali gyventi iki 20 nuteistųjų. Darbui su bebaigiančiais bausmę asmenimis papildomai įdarbinta po keturis socialinius darbuotojus ir prižiūrėtojus.
Įvairių nuomonių, tarp jų ir vietos gyventojų priešiškumo sulaukęs projektas vadinamas savotišku eksperimentu, siekiant sugriauti įsišaknijusius mitus dėl itin neigiamo požiūrio į nuteistus asmenis.
Tokiu būdu taip pat mažinamas tiek pačių kalinių skaičius įkalinimo įstaigose, tiek bandoma sugrąžinti nuteistuosius į dorą gyvenimo kelią. Lietuvoje į laisvę kasmet iš įkalinimo įstaigų išeina maždaug 3,5 tūkstančio asmenų, o 90 proc. visų registruotų nusikaltimų asmenys padaro pirmą kartą.
Anot specialistų, statistika rodo, kad daugiau nei trejus metus kalėjime praleidęs asmuo gali ne tik prarasti laisvėje įprastus socialinius įgūdžius, bet ir įgauti naujų, neigiamų kalėjimo kultūros įgūdžių, kurie gali negrįžtamai nulemti tolimesnį jau į laisvę išleistų žmonių elgesį. Neradę darbo, nepritapę visuomenėje ir susidūrę su pastarosios išankstiniu neigiamu požiūriu buvę nuteistieji gali nebematyti kito kelio, tik vėl nusikalsti.
Pusiaukelės namai šiais metais duris dar turi atverti Marijampolėje, Pravieniškėse ir Vilniuje. Lietuvių ir norvegų tikslas yra aiškus: siekiama sukurti palankias sąlygas motyvuotiems nuteistiesiems gyventi laisvėje ir integruotis į visuomenę, taip pat sumažinti nuteistųjų skaičių laisvės atėmimo vietose. Tikimasi, jog sumažės ir pakartotinis nusikalstamumas.
„Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kalinių skaičius Lietuvos laisvės atėmimo vietose mažėja. Tačiau mažėjimą didele dalimi lemia tai, kad jau dešimtmetį sunkių nusikaltimų Lietuvoje padaroma vis mažiau (nors paskutiniais metais ši tendencija galbūt pradėjo kisti), todėl ir laisvės atėmimo bausmės skiriamos rečiau.
Be to, kalinių skaičius mažėjo ir todėl, kad teismai rečiau skiria trumpesnes nei 3 metai laisvės atėmimo bausmes (tiesa, vėlgi, ir čia situacija 2015 metais rodo tendenciją kisti). Todėl ir laisvės atėmimo vietose atliekamų bausmių vidurkiai šiurpina“, – teigė A. Čepas. Tiesa, jo nuomone, pokyčių galėtų būti ir daugiau.
Kas suvaldys kalėjimų subkultūrą?
„Esminės problemos, su kuriomis susiduriama, išlieka tos pačios. Europoje sunkiai suprantama kaip galima tik mažiau nei trečdalį visų kalinčiųjų išleisti iš laisvės atėmimo vietų lygtinai.
O pas mus taikomas dvigubas filtras – iš pradžių Lygtinio paleidimo komisijos vertina ar nuteistasis gali būti lygtinai paleistas, po to dar teismas sprendžia ar teigiamas Lygtinio paleidimo komisijos sprendimas gali būti patvirtintas. Ir panaikina labai daug tokių sprendimų – nusprendžia, kad asmuo turi likti kalėjime net nematydamas žmogaus – nuteistieji tokiuose teismo posėdžiuose nedalyvauja“, – pabrėžė ekspertas.
Jo nuomone, bėda yra ta, kad tik trečdalis nuteistųjų turi darbą, t.y. turi socialinę savo veiklos prasmę. Ir tai dar neaišku kokią dalį savo buvimo įstaigoje laiko nuteistieji realiai skiria darbui, ar jų darbas nėra reta epizodinė laiko panaudojimo forma.
„Aišku šiurpina subkultūra laisvės atėmimo vietose. Pernelyg gaji nuomonė, kad subkultūros dabartinėmis sąlygomis suvaldyti neįmanoma, bet ji savaime išnyks, kai pastačius naujas laisvės atėmimo vietas bausmės bus atliekamos ne „kalinimo bendrabučiuose“, bet vienutėse.
Vien tik vienučių sienų pastatymas subkultūros problemos neišspręs, todėl daug investuojama ir į tinkamą pareigūnų profesinį pasirengimą kokybiškam darbui su kaliniais. Pavyzdžiui, Lietuvos įkalinimo įstaigose pradėta diegti dinaminė apsauga, kuri sėkmingai taikoma Norvegijos įkalinimo įstaigose. Ši apsaugos rūšis yra orientuota į visapusišką kalinčiojo pažinimą ir jo elgesio korekciją teigiama linkme panaudojant būtent tam asmeniui veiksmingas priemones. Individualizuotos nuteistųjų korekcijos modelis taikomas ir nuo narkotikų ar alkoholio priklausomiems asmenims, specialiuose reabilitacijos centruose jiems padedant visų pirma atsikratyti priklausomybės ligų, kurios daugeliu atveju juos ir atvedė į įkalinimo įstaigas.
A. Čepas pažymi, jog būtina siekti, kad mažiau žmonių mūsų visuomenėje būtų laikomi „nereikalingais“, kad daugiau žmonių galėtų rasti savo buvimo visuomenėje prasmę per darbą, šeimą, dalyvavimą socialinėse, kūrybinėse ir kitose veiklose. Tačiau prie šio tikslo siekimo turi prisidėti ne tik veiksmingesnė pataisos sistema, bet pati visuomenė, į kurią nori sugrįžti išėjusieji iš įkalinimo įstaigų.