Ji buvusi Panevėžio pataisos namų gyventoja. Už grotų Rūta praleido penkis mėnesius. Šiuo metu, kaip ji pati sako, jau metus laiko gyvena pilnavertį gyvenimą – leidžia laiką su šeima, vaikais, dirba. Tik pradėjus pokalbį Rūta suskuba patikinti, kad jos istorija nėra nei baisi, nei labai graudi.
„Tame nėra jokių graudžių istorijų nei apie alkoholį, nei apie šeimos smurtą, nei apie narkotikus, nes aš sėdėjau už finansinius nusikaltimus. Ir kadangi mano darbas yra labai slidus, vienas parašas ir... Pas mane gyvenime viskas gerai – butas, mašina, namai, darbas. Aš nepriklausau jokioms socialinėms rizikoms, negeriu, nerūkau, alkoholio nevartoju ir po tiltu nemiegu. Tai tiesiog darbiniai reikalai“,- greitai išpyškina pašnekovė.
Turi savo atskirą pasaulėlį
Su Rūta kalbamės ne tik kaip su buvusia Panevėžio pataisos namų gyventoja, bet ir kaip su mama. Nors moteriai pataisos namuose savo atžalų auginti neteko, Rūta pripažįsta, kad sunkiausia neturėti galimybės su vaikais pasimatyti ir bendrauti, kada tik nori.
Galimybę auginti savo vaikus Panevėžio pataisos namuose ir visada būti šalia jų turi tik tos moterys, kurių mažyliams ne daugiau kaip trys metai. Rūta pasakoja, kad bausmės atlikimo metu ji susipažino su keliomis savo vaikus už grotų auginančiomis mamomis.
„Man teko bendrauti su moterimis, kurios turi ilgus teistumus. Tai paprastai yra disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir dažniausiai tai yra jaunos moterys. Jos namie turi paliktus mažus, labai mažus, kūdikinio amžiaus vaikus. Jos nėra nei asocialios, nei kažką. Yra tekę bendrauti su moterimis, kurios iš to norėjo gyventi ir iš to norėjo užsidirbti. Tai vėlgi liečia tas pačias mūsų čigones mergaites. Aš nežinau, kur jūs Lietuvoje matėte dirbantį čigoną? Tai vat viena ta čigonytė man ir sako: „Gerai, ką man reikėjo daryti? Mamą uždarė, tėvą uždarė, brolį uždarė ir aš likau viena. Nieko nemoku, nieko nežinau, ką jie darė, tą ir aš darau“. Dabar ji turi dešimties metų teistumą“, - pasakoja Rūta.
Anot Rūtos, tuo metu, kai ji leido dienas pataisos namuose, minėtos merginos dukrelei buvo vos 8 mėnesiai. Ir nors, teigia Rūta, savo vaikus pataisos namuose auginančios moterys gyvena kiek kitokiomis sąlygomis – kambarėliuose gyvena po dvi, sektoriuje turi virtuvę, bendras buities patalpas, kiemą, du vaikų žaidimų kambarius – tokios sąlygos ir visiška atskirtis vis tiek nėra tinkama aplinka mažyliams augti.
„Tie vaikai yra uždaryti. Jos turi savo atskirą pastatą, jos praktiškai izoliuotos nuo bendrų pataisos namų. Jos turi savo atskirą pasaulėlį, kuris yra tik joms. Jos yra atitvertos. Jos nelabai gyvena bendro pataisos namų gyvenimo. Jos gyvena sau. Ir susitinki jas nebent medicinos punkte ir parduotuvėj. Daugiau jų gyvenimas yra visiškai atskiras, bet aš manau, kad tokia aplinka vis tiek yra netinkama vaikams augti“, - pasakoja Rūta.
Šiandien pašnekovė šiuose namuose praleistas dienas vadina „socialiniu vakuumu“. Anot jos, tokia atskirtis paliko labai stiprią psichologinę traumą ir būtent dėl šios priežasties Rūta teigia nesuprantanti, kodėl vaikai ir jų mamos turėtų augti tokioje aplinkoje. „Psichologiškai tai yra didelė trauma ir aš niekam nelinkiu ten atsidurti“.
Auga vaikai iki 3 metų
Šiuo metu, Teisingumo ministerijos duomenimis, Panevėžio pataisos namuose bausmę atlieka 6 nuteistosios auginančios savo atžalas. Nuteistoms moterims suteikta galimybė pataisos namuose savo atžalas auginti iki 3 metų. Po šio laikotarpio, jei bausmės laikas nesibaigęs, mamos turi priimti sprendimą – atiduoti vaiką artimiesiems ar globėjams arba perkelti jį gyventi į vaikų globos namus.
Atskirtis, baimė, negebėjimas bendrauti – tokie gilūs randai, vieningai sutaria įvairių sričių specialistai, gali likti be kaltės įkalintų vaikų galvose. Kita vertus, psichologai ir žmogaus teisių specialistai taip pat sutaria, kad mažamečiai vaikai turi turėti teisę augti šalia savo mamos ir užmegzti su ja ryšį. Tokia galimybė suteikta ir Panevėžio pataisos namų gyventojoms.
Būtent dėl tokių dviejų medalio pusių Lietuva bendradarbiaudama su Norvegija prieš kelias savaites Panevėžyje, Rožyno mikrorajone, atidarė Vaiko ir motinos namus.
Šiuo metu dviejų Panevėžio pataisos namų gyventojų vaikai, iki šiol buvę nuo visuomenės atskirti aukšta spygliuota tvora, jau auga namuose. Dvi iš naujųjų šio namo gyventojų – Agnė ir jos vos 7 mėnesių dukrytė. Moteris pasakoja, kad galimybe persikelti į gyvenamąjį namą džiaugiasi ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo mažylės, mat yra pastebėjusi, kad vaikai išėję iš įkalinimo įstaigos turi daug nepagrįstų baimių, jaučiasi nesaugiai būdami tarp žmonių.
„Labai džiaugiamės kad mus perkėlė iš pataisos namų čia. Atsirado galimybė gyventi namų sąlygomis, mano vaikui – augti šalia visuomenės. Turime pavyzdžių, kad kiek vyresni vaikai, išėję į miestą su sesutėm – nes mes pačios negalim jų išvesti – bijo žmonių, bijo vieni užeiti į parduotuvę“, – pasakojo moteris.
Anot Panevėžio pataisos namų psichologės Andros Kiškytės, vaikams galimybė augti neizoliuotoje, natūralioje aplinkoje labai svarbi, mat būtent pirmaisiais savo gyvenimo metais mažylis bando pažinti ir suvokti pasaulį.
„Pirmieji 3 vaiko metai yra skirti neurosensorinei sistemai formuotis. Tokio amžiaus vaikų intelektas yra sensorinis – pasaulį vaikas pažįsta per pojūčius: stebėdamas, liesdamas, ragaudamas, užuosdamas, girdėdamas. Vaikai, augantys su mamomis pataisos įstaigoje, iš esmės yra izoliuoti nuo išorinio pasaulio.
Kiekvieno mūsų prisiminimuose paprastai išlieka patirtos emocijos, pavyzdžiui, išgąstis, džiaugsmas arba į atmintį įstrigę pojūčiai, pavyzdžiui, saulėje džiūstančių skalbinių kvapas, saugumo jausmas ir pan. Tačiau, ką gali atsiminti vaikas, pirmuosius trejus gyvenimo metus augdamas izoliuotoje aplinkoje, pro langą matydamas grotas, mūrinę tvorą, nematydamas gatve važiuojančių automobilių, gyvūnų, galėdamas ribotai tyrinėti jį supančią aplinką“, - aiškina specialistė.
Gyventojai: darbai yra atliekami virš žmogiškumo
Tačiau vietiniams Rožyno mikrorajono gyventojams neatrodo, kad į Panevėžio pataisos namus pakliuvusioms moterims turėtų būti suteikta galimybė gyventi, dirbti ir savo vaikus auginti gyvenamųjų namų kvartale.
Dar spalį gyventojams sužinojus, kad Pelkių gatvėje bus atidaryti Vaiko ir motinos namai, vietiniai gyventojai kilo į kovą. Nors į namus jau persikėlė pirmosios moterys su savo vaikais, anot Rožyno seniūnaitės Romualdos Šerpienės, gyventojų nerimas ir nepasitenkinimas neatslūgsta.
„Nuomonė nėra pasikeitusi. Galbūt vieno kito asmens. Nežinau, aš už tuos asmenis negaliu kalbėti. Apie atidarymą aš nieko nežinau, nes neturėjau jokios informacijos. Iš viso darbai yra atliekami virš elementaraus žmogiškumo. Aš neturiu supratimo, kaip galima tokioje tankiai apgyvendintoje teritorijoje šitaip elgtis ir apgyvendinti tokius žmones“, - piktinosi R. Šerpienė.
Anot jos, gyventojai buvo mažai informuoti tiek iki atidarymo, tiek po jo. Seniūnaitės teigimu, gyventojams neramu ir kas atvažiuos nuteistųjų aplankyti esą neaišku, kaip tai bus kontroliuojama.
„Aš iš aplinkinių žmonių nesu girdėjusi, kad su jais buvo kalbėtasi. Aš matau didžiulius pažeidimus. Nepakeista net žemės objekto paskirtis. Čia yra gyvenamas namas ir jame turi gyventi šeimos, čia yra kalėjimo padalinys, gyvena kalinės.
Iš viso aš esu kategoriškai prieš. Jeigu mes norime žmones integruoti į normalų gyvenimą, į normalią rinką, tai jie turi mokytis, turi dirbti, turi mokyti savo vaikus dirbti. Jie turi vertinti ir mokėti uždirbti pinigus. O čia viskas yra apmokama iš mokesčių mokėtojų kišenės, viskas išlaikoma mūsų sąskaita. Aš net neįsivaizduoju, kaip iš tokio prabangaus namo išėjusi moteris, kurio aš visą gyvenimą dirbdama negaliu sau leisti, galės dirbti, prisitaikyti ir norėti auginti tuos vaikus“, - piktinosi seniūnaitė.
Patikinus, kad viena priežasčių, kodėl bausmę atliekančios Panevėžio pataisos namų gyventojos perkeliamos į Motinos ir vaiko namus, galimybė susirasti darbą ir lengviau integruotis, kad išėjus iš įkalinimo įstaigos būtų lengviau sugrįžti į gyvenimą. Tačiau, R. Šerpienės įsitikinimu, tokiomis, kaip ji sako, prabangiomis sąlygomis gyvenančios moterys tikrai nenorės nei ieškotis darbo, nei dirbti.
Kalėjimų departamentas: artimiausi gyventojai buvo informuoti
Kaip DELFI patikino Kalėjimo departamento atstovė spaudai Karolina Frolovienė, informavimas apie Vaiko ir motinos namų atidarymą vyko visoje Lietuvoje dar nuo 2014 metų pradžios. Kadangi namas, į kurį galėtų persikelti nuteistosios su savo vaikais, turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus, aiškina Kalėjimų departamento atstovė, buvo paskelbti net trys pirkimai, tačiau per pirmuosius du, tikina ji, tinkamo objekto neatsirado.
„Pagal projekto įgyvendinimo reikalavimus, namas, į kurį perkeliamos moterys su vaikais, turėjo atitikti tam tikrus kriterijus, pvz.: turi būti ne mažiau kaip penki atskiri gyvenamieji kambariai, vienas ne mažesnis kaip 20 kvadratinių metrų kambarys vaikams žaisti, du sanitariniai mazgai (arba galimybė įrengti antrąjį sanitarinį mazgą); namo laikančiosios konstrukcijos turi būti ne medinės; statyba turi būti 100 proc. baigta (registruota Registrų centre); lokalizacija – Panevėžio mieste arba priemiestyje (su sąlyga, kad yra susisiekimas visuomeniniu transportu), nes gyvenamos patalpos toli nuo miesto apribotų nuteistoms moterims resocializacijos galimybes ir panašiai“, - kriterijus vardijo K. Frolovienė.
Anot jos, tinkamas pastatas Vaiko ir motinos namams atsirado tik 2015 liepą, tačiau dar iki spalio vyko derybos ir tik lapkričio mėnesį Centrinė projektų valdymo agentūra davė leidimą sudaryti pirkimo sutartį. Būtent spalį, pastebi K. Frolovienė, ir kilo gyventojų pasipiktinimas, tačiau, teigia ji, nurodyti tikslaus namo, į kurį kraustysis gyventi bausmę atliekančios moterys, vietiniams gyventojams nebuvo galima dėl konfidencialumo.
„Svarbu paminėti, kad apie namo adresą ir konkretų objektą nebuvo galima kalbėti dėl konfidencialumo. Su artimiausiais gyventojais buvo rengiami susitikimai, kuriuose dalyvavo projekto vadovai, Panevėžio pataisos namų, Kalėjimų departamento ir savivaldybės atstovai. Susitikimų metu buvo aptariamos saugios kaimynystės ir glaudaus bendradarbiavimo galimybės. Apie namo atidarymą gyventojai buvo informuoti“, - teigė K. Frolovienė.
Be to, pastebi pašnekovė, pastato paskirties keisti nereikia, mat „bausmių vykdymo kodekse yra numatyta galimybė nuteistoms moterims, kurios yra nėščios ar augina vaiką iki 3 metų, būti perkeliamoms į kitą gyvenamąją vietą už įkalinimo įstaigos teritorijos ribų“.
Kunigas: ne nuteistieji yra patys blogiausi ir pavojingiausi
Kilusią sumaištį ir vietinių gyventojų pasipriešinimą bandė nuraminti ir kunigas Rimantas Kaunietis. Jis buvo susitikęs su Rožyno bendruomene ir prieš atidarymą, bendravo ir Vaiko ir motinos namų atidarymo metu. DELFI R. Kaunietis teigė suprantantis gyventojų baimes, tačiau, svarstė jis, dažnai jos yra nepagrįstos.
„Ne nuteistieji yra patys blogiausi ir pavojingiausi. Aš tai bandžiau ir pačioje bendruomenėje pasakyti, kad šalia mūsų gali gyventi daug pavojingesni žmonės, bet kadangi jie nepagauti, nenuteisti, tai mes į juos nekreipiame dėmesio. O tie, kurie nuteisti, tarsi visą kaltę turi nešti už visą blogybę, kuri vyksta Lietuvoje ar pasaulyje“, - teigė R. Kaunietis.
Kunigas tikino, jog bandė gyventojams paaiškinti, kad tai kiekvienam puiki proga prisidėti prie mažylių pasaulėžiūros, kurie iki šiol augo už grotų. Kunigas įsitikinęs, kad toks žingsnis – gyvenimas bendruomenėje – gali užkirsti kelią motinų klaidų kartojimui ir esą labai svarbu, kad prie to prisidėtų aplinkiniai gyventojai.
„Kai buvom susitikime su Rožyno bendruomene aš kaip tik sakiau, kad jūs dabar gaunate puikų šansą prisidėti prie tų vaikų skleidimosi, parodyti jiems šilumą, nuoširdumą, nes vaikystėje patirtas gerumas auga ir duoda rezultatus vėliau. Tie geri kaimynai jiems bus labai didelė atsvara ir pavyzdys, nes daugelis moterų, kurios ten kali, arba kiti nusikaltėliai nuo pat vaikystės nesulaukė meilės ir dėmesio. Ne dėl to, kad jie blogesni už kitus, bet dėl to, kad jais kažkas nesirūpino, jie buvo atstumti, niekam nereikalingi, todėl jų gyvenimas taip ir pasisuko“, - teigia R. Kaunietis.
Tuo tarpu Rūta įsitikinusi, kad tokie namai – Lietuvos žingsnis į priekį: esą socialinė atskirtis, kurią tenka patirti būnant pataisos namuose ir net išėjus iš jų, žmogų žlugdo psichologiškai, o vaikams, mano ji, neleidžia turėti pilnavertės vaikystės. Tačiau gyventojų pasipriešinimas, pripažįsta Rūta, jos nė kiek nestebina, mat ir ji pati iki tol, kol pateko į Panevėžio pataisos namus, laikėsi panašios nuomonės.
„Dėl ko mūsų vietiniai gyventojai nereiškia pasipiktinimo? Baisiausias pasipiktinimas yra dėl pusiaukelės namų. Pabandykite bent kurioje vietoje atidaryti pusiaukelės namus ir pasižiūrėkite, koks yra pasipiktinimas, pasipriešinimas, koks pasišiaušimas. Atrodo, kad tie žmonės, kurie išeina iš įkalinimo įstaigos, yra raupsuoti ir lašeliniu būdu perduoda visas baisiausias ligas. Tai yra tie patys žmonės. Bet kuris iš mūsų gali atsidurti ten. Bet kada. Nuo to niekas neapdraustas.
Aš irgi visada galvodavau – kalėjimas, tie pataisos namai yra kažkas tokio. Nuvažiuoji, o ten yra tokios pat moterys. Jos taip pat valgo, taip pat miega, taip pat gyvena, liūdi, verkia. Aišku, ten yra visokių dalykų, tačiau bet ką uždarius į tokią mažą izoliuotą erdvę, gali negerai su galva pasidaryti“, - atviravo moteris.
Galės gyventi iki 5 moterų
Nors kol kas į Vaiko ir motinos namus įsikėlė tik dvi naujos gyventojos su savo vaikais. Skelbiama, kad iš viso juose galės gyventi iki 5 moterų. Kaip anksčiau skelbė Teisingumo ministerija, vienai šio namo gyventojų su Panevėžio pataisos namų darbuotojų pagalba jau pavyko susirasti darbą.
Vaiko ir motinos namuose gyvenančios moterys galės eiti į darbą, gydymo įstaigas, vesti vaikus į darželį. Kaip DELFI teigė Panevėžio pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė, baigtinio sąrašo vietų, kuriose galės lankytis bausmę atliekančios moterys, nėra. Anot jos, nebus ribojamas ir išėjimų skaičius.
„Nėra baigtinio sąrašo vietų, kuriose galės lankytis mamos su vaikais – tai ir medicinos įstaigos, bažnyčia, parduotuvės, turgus, poilsio aikštelės, vaikų žaidimų aikštelės, parkas. Išėjimų skaičius ribojamas nebus, tačiau vaiko interesų turės būti paisoma“, - teigė R. Stankuvienė.
Vis dėlto, tikina ji, gyventojams pagrindo nerimauti tikrai nėra, nes namuose visą laiką bus prižiūrėtojas, teritorija bus stebima ir nuotoliniu būdu iš Panevėžio pataisos namų. Be to, primena Panevėžio pataisos namų atstovė, į Vaiko ir motinos namus galės būti perkeliamos tik tos motinos, kurių elgesys pataisos namuose buvo nepriekaištingas.
Norinčios į šiuos namus patekti turės pateikti motyvuotą prašymą pataisos namų direktoriui, kurį vėliau svarstys iš įvairių specialistų sudaryta drausmės komisija.
„Tai žmonės, kurie kiekvienas pagal savo kompetenciją bei darbo pobūdį nuteistąją pažįsta. Drausmės komisija, nagrinėdama nuteistosios prašymą perkelti gyventi į Vaiko ir motinos namus, įvertina Socialinės reabilitacijos skyriaus pateiktą informaciją apie nuteistosios elgesį bausmės atlikimo metu, jai taikytas socialinės reabilitacijos priemones ir jų vykdymo rezultatus, nuteistosios bausmės atlikimo terminus, teisinę padėtį, nusikalstamo elgesio riziką, taip pat vaiko interesus ir kitą informaciją, kuri gali turėti įtakos sprendimui dėl leidimo nuteistajai gyventi Vaiko ir motinos namuose tikslingumo“, - aiškina R. Stankuvienė.
Norvegijoje tokios galimybės nėra
Namo Rožyno kvartale įsigijimas finansuotas pagal Norvegijos finansinio mechanizmo programą „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“.
Kaip DELFI teigė Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Dagas Malmeras Halvorsenas, iki šiol Lietuvoje veikianti sistema, kai motinos įkalinimo įstaigose augina savo vaikus, atima iš mažylių teisę vystyti tiek socialinius, tiek psichologinius savo įgūdžius. Nors tiek įkalinimo įstaigos, tiek kalinių integravimo sistema Lietuvoje kardinaliai skiriasi nuo norvegiškos, D. Malmeras Halvorsenas pabrėžia, kad abi šalys yra priėmusius tuos pačius tarptautinius įsipareigojimus.
„Norvegijos pataisos įstaigos privalo dirbti pagal Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją. Ši konvencija užtikrina lygias teises visiems vaikams ir užkerta kelią bet kokioms diskriminacijos rūšims, įskaitant diskriminaciją dėl jų tėvų statuso ar veiklų. Šią konvenciją pasirašė ir Lietuva, ir Norvegija.
Demokratinėje visuomenėje itin svarbu, kad viešos institucijos veiktų paisydamos žmogaus teisių. Vaiko teisės – neatsiejama žmogaus teisių dalis. Kalinčių moterų vaikai neįvykdė jokio nusikaltimo, todėl turi teisę į tokią pat priežiūrą ir apsaugą kaip ir kiti vaikai. Šie vaikai turi teisę į saugią ir tinkamą aplinką, sveiką socialinę ir psichologinę raidą, o izoliacija gali neigiamai paveikti vaiko raidą“, - argumentus dėstė pašnekovas.
Norvegijoje, pasakoja D. Malmeras Halvorsenas, vaikais, kol jų motinos kali, rūpinasi šeimos nariai, kiti globėjai ar vaikų teisių apsaugos tarnybos. „Kontaktas su motinomis užtikrinamas rengiant dažnus susitikimus“, - tikina jis.
