Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju.“ Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti. Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.
Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. (Lk 9, 18–24)
Šio sekmadienio Evangelijoje keliamas svarbus klausimas dėl Jėzaus tapatybės, nes nuo atsakymo priklauso mūsų gyvenimo kokybė ir amžinasis likimas. To meto žmonės kaip ir dauguma šiandien mano, kad Jėzus yra vienas iš daugelio pranašų. Mokiniai, priešingai, tiki, kad Jėzus yra Dievo Mesijas.
Jėzus pripažįsta jų tapatinimą, bet griežtai įsako jiems neskelbti jo mesijinės misijos, kad ji nebūtų sujaukta su anuomet laukto politinio Mesijo samprata. Jėzaus Kristaus veidas iki galo atsiskleis ant kryžiaus, Velykų slėpinyje. Tik tada bus galima garsiai kalbėti apie jį kaip Mesiją, kai bus aišku, jog Kristus yra Nukryžiuotasis.
Mirties priežastį rodantis užrašas ant kryžiaus (Jn 19, 19–22) paradoksaliai tapo išpažinimu, Jėzų laikančiu karaliumi (Mesiju, Kristumi), krikščioniškojo tikėjimo pradžios tašku. Jo kelias visose kartose – ne žemiškos valdžios ir šlovės kelias, bet kryžiaus kelias.
Nusigręžus nuo šio kelio, nutolstama nuo Dievo ir užmirštama, jog būti žmogumi iš esmės – tai pereiti iš būties dėl savęs paties į būtį dėl kito: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23–24).
Nepakanka tikėti, kad Jėzus Kristus yra Dievas, bet, paraginti meilės, turime jį sekti jo paties keliu. Jėzus atėjo mūsų mokyti ne filosofijos, bet parodyti kelią, kuris veda į gyvenimą. Šis kelias – nesavanaudiška meilė, kuri yra tikro tikėjimo išraiška.
