Išties, projekto kūrėjų išmonė pavydėtina: pagrindiniu asmenvardžių rašybos dokumentuose (oficialiosios rašybos) principu jie pasirinko ... ICAO (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos) Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles, taikomas vardų ir pavardžių bei vietovardžių rašybai tarptautinio susisiekimo priemonių bilietuose. Neteko girdėti, kad kuri nors valstybė SAVO piliečių pavardžių ir vardų oficialiąją rašybą susietų su minėtomis taisyklėmis – atsisakytų nacionalinių kalbų abėcėlių.
Taigi cituoju projekto 4 str. 1-ą dalį: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.
Pirma, švelniai tariant, nesąmonė − lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Mat ICAO taisyklės parengtos remiantis anglų kalbos raidynu (senasis lotyniškasis neturi w). Juk tikslui pasiekti pakako ICAO taisyklių. Beje, apie tikslą. Ši įstatymo nuostata pirmiausia būtų taikoma tiems Lietuvos piliečiams, kurie gyvena užsienyje ir kurių asmens dokumentuose, išduotuose gyvenamojoje valstybėje, vardai ir pavardės rašomi be lietuviškų diakritikų (s vietoj š, e vietoj ė ir t. t.).
Juk tik mums, visuomenei, paslaptis, kad mūsų įstaigos jau seniai pripažįsta tokią Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybą, grindžiamą pagarbos kitų valstybių teisei principu. Ką gi, pagaliau susiprato įteisinti neginčijamą faktą. Šia nuostata (kad ir be lenkiškų diakritikų), be abejo, galės pasinaudoti ir Lietuvos lenkai, pateikę kokį nors Lenkijoje išduotą dokumento šaltinį, pavyzdžiui, Lenko kortą, o galbūt netgi kokį tarpukario Vilniaus krašto laikų dokumentą. Juoba įstatyme dokumento sąvoka sumaniai manipuliuojama: pavadinime nurodyti dokumentai (suprask, bet kokie), tekste – vienur asmens dokumentai, kitur oficialūs dokumentai.
V. Sinica teisus – Kalbos komisijos nuomonės, kuria vadovautis įpareigoja Konstitucinio Teismo nutartis, projekto rengėjai nepaisė. Ir nenuostabu – nuomonė ir yra tik nuomonė. Čia nebeiškęsiu patylėjusi dėl Konstitucinio Teismo. Jau esu DELFI rašiusi, kad Valstybinė kalbos komisija neįgalinta spręsti asmenvardžių oficialiosios rašybos klausimų, nes Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, kurio įgyvendinimu ši komisija rūpinasi, šios teisės nereglamentuoja. Todėl peradresuodamas atsakomybę už asmenvardžių teisinį reglamentavimą Kalbos komisijai Konstitucinis Teismas, regis, pranoko pats save. Paprasčiau tariant, išsisuko nuo atsakomybės. Kaip toj pasakoj – ir vilkas sotus, ir ožka sveika...
Tikras teisinis rebusas – projekto 4 str. 2 d. 2 punktas, pagal kurį užsieniečio vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniško arba nelotyniško pagrindo rašmenimis, į oficialius dokumentus perrašomi lietuvių kalbos rašmenimis. Dėl nelotyniškų rašmenų aišku, bet kaip suprasti, kad lietuviškais rašmenimis perrašomi ir lotyniško pagrindo rašmenimis parašyti užsieniečių asmenvardžiai? Juk tos pačios dalies 1 punktas skelbia, kad užsieniečio vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal ICAO taisykles, į oficialius dokumentus nurašomi paraidžiui.
Ką 2-asis punktas reikštų? Kiek suprantu, tą, kad užsieniečių asmenvardžiai lotyniško pagrindo rašmenimis priėmus įstatymą būtų rašomi be diakritikų, t. y. pagal ICAO taisykles. Bet juk tokia nuostata jau teikiama 1-ame punkte. Galima tik spėti, kad šis punktas skirtas tik tiems užsieniečiams, kurių pavardėse esama ne tik diakritikų, bet ir raidės w – ji virstų v. Matyt, projekto rengėjai vis dar apeliuoja į senąją lotynų kalbos abėcėlę, kurioje šios raidės nebuvo. Gal nežino, kad Tarptautinė standartizacijos organizacija baziniu yra pripažinusi 26 raidžių lotynų kalbos raidyną, kuriame yra ir w? Jeigu punkto atsiradimo priežastis kita, pasiduodu.
Dar viena tiesiog revoliucinga projekto autorių „inovacija“, išsamiau negvildenta V. Sinicos ir galinti turėti nenuspėjamų padarinių asmenvardžių rašybos raidai – lietuviškos vardo ir pavardės formos apibrėžtis: vardas ir pavardė, parašyti lietuviškais rašmenimis ir turintys lietuvių kalbos vardų ir pavardžių gramatinius požymius. Šiuo atveju gramatiniai požymiai – tai lietuviškos priesagos ir galūnės. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatinga, tiesa? Ogi net labai ypatinga.
Visuose ligi šiol galiojančiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose ir civilinės būklės aktuose, teikiama dvejopa formuluotė: 1) nelietuviški asmenvardžiai rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą sugramatinti arba ne, t. y. su lietuviškomis galūnėmis arba be jų (Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991-01-31 nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“); 2) asmenvardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles (Civilinio kodekso 3.282 straipsnis), kitaip sakant, vėlgi pagal tarimą (kas dar, be raidžių, turima galvoje kalbant apie lietuvių kalbos taisykles, jei ne tarimas?).
Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdžių: pagal abejas taisykles Schmidt rašytina Šmit. O pagal projekto apibrėžtį galima rašyti ir Schmidtė (-ienė), Rachinskene, Shatene, Ihnatavichene, Zhukaytene. Šokiruoja? Teks priprasti, nes tokių Lietuvos piliečių teisėtai importuojamų asmenvardžių labai sparčiai gausėja. Ši teisės norma tik pripažįsta seniai įvykusį faktą. Kam įdomu, gali pasiskaityti prezidento dekretus dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Taip ir nesupratau, kam projekto rengėjams prisireikė lįsti į lituanistikos džiungles – suvulgarinti asmenvardžių lietuviškumo sampratą iki rašmenų ir galūnių? Juk galėjo tiesiog numatyti piliečiams galimybę SUSILIETUVINTI vardo ir pavardės RAŠYBĄ – leisti juos rašyti lietuviškais rašmenimis, pagal tarimą, su lietuviškomis galūnėmis, su priesagomis arba be jų. Beje, tokia teisė vėlgi seniai galioja, tik ne įstatymų, o civilinės būklės aktus reglamentuojančių taisyklių pavidalu.
Keletas pastebėjimų dėl V Sinicos straipsnio teiginio, kad G. Kirkilas ir I. Šiaulienė pateikė ir Civilinio kodekso pataisą: „Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.“ Galima ginčytis (ir ginčijamasi net Strasbūre) dėl to, ar asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose – privatinės, ar viešosios teisės dalykas. Bet negalima nuginčyti, kad Lietuvos vietovardžiai yra, viena vertus, paveldas, antra vertus − ir valstybės teritorijos administravimo (pirmiausia ženklinimo) įrankis, taigi valstybės teisės dalykas. Ir reglamentuojami jie Valstybinės kalbos įstatymo, o ne Civilinio kodekso. Ir būtent Valstybinė kalbos komisija kompetentinga rūpintis jų teisine apsauga.
Tačiau jos, regis, įstatymų projekto rengėjai nė neketina atsiklausti. Atidėsiu politinio manipuliavimo vietovardžių rašyba aspektą, apie kurį DELFI jau esu rašiusi, pabaigai, o čia pridursiu tik tiek: tokia pataisa tik pagilina problemą, su kuria dažnai susiduria civilinės metrikacijos darbuotojai − kitų valstybių vietovardžių rašybos (perrašos lietuviškai) problema. Ji iš tiesų egzistuoja, bet tai – atskira tema.
Tiesą sakant, projekto rengėjų ėjimas išties gudrus. Juk Civilinis kodeksas nustato vietovardžių, ir ne vien Lietuvos, lietuvišką rašybą tik civilinės būklės aktų įrašuose. Pagal šiemet panaikintą Civilinio kodekso redakciją Lietuvos vietovardžiai juose turėjo būti rašomi lietuviškai. Kita vertus, formuluotė arba klastinga, arba diletantiška – kalbama apie lietuvių kalbos taisykles, o iš tiesų (negi netyčia?) kėsinamasi į Lietuvos vietovardžių oficialiąsias formas.
Lietuvos vietovardžius KOL KAS normina Valstybinė kalbos komisija. Taigi lyg ir pasikėsinta į jos kompetenciją – siūloma nuoroda į kitus, kol kas neegzistuojančius, teisės aktus, kurių įgyvendinimas nebebus Kalbos komisijos prižiūrima sritis. Vieną, o gal vienintelį tokį, įvardijo V. Sinica. Svarbu pats projekto autorių ketinimas atriboti oficialiąją Lietuvos vietovardžių rašybą nuo lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso apsaugos konteksto. Aišku tik, kad ir Lietuvos vietovardžių oficialiajai rašybai netrukus bus taikomos mašininio skaitymo taisyklės. Jeigu tik jos...
Dabar apie politinį manipuliavimą viešąja vietovardžių rašyba.
Sociolingvistai, tarp jų Landry and Bourhisas, jau seniai vartoja vieną Lietuvoje man kol kas negirdėtą terminą – kalbinis kraštovaizdis, arba peizažas (language landscape). Pasak dviejų minėtų autorių, kraštovaizdžio ženklai (viešai, pvz., kelio ženkluose, gatvių lentelėse, vartojami vietovardžiai priskirtini prie jų) atlieka ne tik informacinę funkciją – tas faktas, kad oficialusis kalbinis kraštovaizdis retai tiksliai atspindi tikrąją kalbinę visuomenės įvairovę, liudija, kad šis aspektas daug glaudžiau susijęs su antrąja to kraštovaizdžio funkcija – simboline funkcija.
Aktyvus kalbos vartojimas viešųjų ženklų srityje simbolizuoja tos kalbos jėgą, skatindamas subjektyvų etnolingvistinį jos gyvybingumą. Matyt, dėl tos simbolinės, tik intuityviai suvokiamos, mūsų kalbinio kraštovaizdžio funkcijos, kurią visokiais būdais mėgina slopinti kai kurie verslūs politikai, taip susirūpinusi Lietuvos visuomenė. Ji, kad ir apgaudinėjama, mato: lietuvių kalbos, sienoms atsivėrus tapusios Europos regioninės mažumos kalba, niekas negina taip, kaip, tarkim, V. Tomaševskis ir Co lenkų kalbos – Europos regioninės kalbinės daugumos kalbos.
