LDDP į rinkimus vedė Algirdas Brazauskas. Pamatę, kuo baigėsi rinkimai, kur rimtos struktūros neturinčius kovotojus už Nepriklausomybę sutriuškino darni partijos rikiuotė, sąjūdiečiai suprato, jog padarė klaidą, laiku nesukūrę stiprių partinių gretų.
Savo įtaka ir reikšmingumu nebuvo figūros, lygios Vytautui Landsbergiui, todėl be jokių ginčų imta burtis aplink jį. Paskutinėmis V. Landsbergio dienomis AT pirmininko kabinete ten būrėsi pralaimėjusios stovyklos atstovai – lyg ieškantys gelbėjimo valties prieš atsivėrusį nežinios vandenyną. Visi suprato, kad iš tos valties reikia sulipdyti naują laivą, norint toliau keliauti. Kapitonas tegalėjo būti V. Landsbergis.
Gimstančios partijos branduolys elgėsi kaip tikri jūreiviai ir su kapitonu nesiginčijo. Kadangi buvau prie ištakų, mačiau tai savo akimis. Visi pasitarimai vyko taip: „Mes pasitarėme, ir aš nusprendžiau“. Visi kandidatai į būsimą partiją demonstravo neginčijamą lojalumą būsimajam pirmininkui ir pritarimą jo idėjoms. Konservatorių lopšys buvo ne vieta diskusijoms.
Pirmasis paveldėtojas
Tuo pačiu pagrindu iš pritarėjų vėliau kūrėsi partijos vadovybė. Po dešimtmečio V. Landsbergis padėjo ranką Andriui Kubiliui ant peties ir paskelbė jį savo įpėdiniu. Partijoje, kuri kūrėsi pagal jau minėtą elgesio modelį, toks monarchiškas gestas mažai ką nustebino. Tai nebuvo kažkas unikalaus: Lietuvos socialdemokratai lygiai taip pat žiūrėjo Algirdui Brazauskui į burną, o Rusijoje tokiu pat būdu Borisas Jelcinas paskelbė Vladimirą Putiną savo įpėdiniu prezidento poste.
V. Landsbergis dėliojo kombinacijas iš savo partiečių, ir jam neblogai sekėsi, nes figūros atlikdavo tą rolę, kuri joms buvo skirta, ir joks rikis nepretendavo eiti kaip bokštas. A. Kubilius įpėdiniu buvo pasirinktas neatsitiktinai: dar būdamas Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi jis labai dažnus vakarus leisdavo AT pirmininko sekretoriate, kad prireikus būtų čia pat. Matyt, V. Landsbergis šį atsidavimą įsidėmėjo.
Bet A. Kubilius netikėtai pėstininku perėjo visą žaidimų lauką ir virto figūra, galinčia vaikščioti kaip karalienė. Tik savarankiškumas galėjo leisti įgyvendinti idėjas, gimstančias jo protingoje galvoje. V. Landsbergis išleido iš akių, kad gamtoje yra kirminiukų, kurie išauga į skraidančius drugelius, o kiaušiniai būna ne tik patiekalas, bet ir savarankiškos gyvybės pradžia.
Vis norinčiam laikyti vadžias partijos garbės pirmininkui buvo įteiktas Politinio komiteto pirmininko vairas, kad tuose rėmuose save realizuotų. Tačiau ministras pirmininkas A. Kubilius dirbo savo darbą traukdamas šalį iš krizės ir nelabai kreipė dėmesio į komiteto patarimus.
Lygiai taip pat jis nekreipė dėmesio į krizės apkarpymų paliestus gyventojų sluoksnius, turbūt tikėdamas, jog visi privalo suvokti situaciją taip, kaip jis. O jei nesuvokia, tada turi tikėti jo sprendimų teisingumu. Juk taip buvo įprasta partijoje, kurioje jis išaugo iki premjerų. V. Landsbergis buvo pasirinkęs įpėdiniu savo daržo augintinį, bet jį regimai nustebino šalutiniai jo vykdytos selekcijos efektai.
Sugrįžimai
Verta atkreipti dėmesį, kad partijoje neliko asmenybių iš Sąjūdžio aukščiausiojo ešelono, – jos negalėjo nešti vaisių toje terpėje ir negebėjo mutuoti. Laisvės vėliavnešys nejučia tapo laisvės ribotoju. Viena valia ir viena nuomonė gerai per audrą ar mūšyje, bet kada ji metų metais dominuoja vakarietiškoje partijoje, pamažėl atsiveria kelias link nuosmukio. Pastarieji keli rinkimai rodo, kad procesas jau vyksta. Ilgametė selekcija beveik išnaikino tuos, kurie gali tapti antikūniais ligos atveju, tačiau padėtis nėra beviltiška.
Naujus vėjus žadantį, bet žmonėse nesuprantamą, todėl nepopuliarų A. Kubilių per partijos pirmininko rinkimus nesėkmingai kartą bandė pakeisti V. Landsbergis. Man tai priminė A. Brazausko sugrįžimą į politiką po to, kai jau buvo iškilmingai atsisveikinęs ir paskelbęs, kad užleidžia kelią jaunesnei kartai be sovietinio šleifo. Nesvarbu, kad vienam pavyko, o kitam – ne. Išvada ta pati: yra metas stovėti priešakyje, ir yra metas dalintis sukaupta patirtimi. Tai du skirtingi dalykai.
Dabar, kai A. Kubilius pasiūlė įpėdiniu V. Landsbergio anūką, senelio padėtis komplikavosi. Logiškai jis turėtų būti prieš savo buvusio oponento protežė ir turėtų palaikyti Ireną Degutienę. Tačiau giminystės ryšiai stabdo ir išjungia garbės pirmininką iš dalyvavimo politinėje diskusijoje apie kandidatus. Partiją kuriant pasėtas grūdas užaugo į medį, kuris prislėgė patį jo puoselėtoją. Valdžios aistra yra didesnė už rūpestį ateitimi.
Kovo 28 d. Įvykusiame TS-LKD tarybos posėdyje V. Landsbergis aiškiai pasisakė prieš karjerizmą ir ragino nepasiduoti „verslumui“ politikoje. Šitų pastabų adresatą matau tarp dviejų kandidatų su visa savo komanda, kuri kaip versle rūpinasi mažyčiu noru pralobti vienu postu. Garbės pirmininkas kvietė kalbėti ideologinėmis, moralinėmis, Lietuvos esmės ir išlikimo klausimais. Man susidaro įspūdis, kad jo anūkui su komanda tai per sudėtinga užduotis, nes visi pajėgumai apsiriboja skverbimusi valdžion.
Valdžia šiandien ar perspektyva rytoj?
Gabrielius Landsbergis yra jaunas protingas vyras, pasukęs į politiką. Tokių Lietuvai tikrai trūksta. Bet žirgas balnojamas ir rimtai jojamas nuo ketvirtų metų. O dvimečiai leidžiami į lygiąsias lenktynes su lengvais žokėjais, kad nugaros atlaikytų. Po metų hipodrome dauguma jų lieka fiziškai arba psichiškai sužaloti, todėl jų kaina būna nedidelė.
Jei partija turi potencialių lyderių, koks tikslas mesti juos neužaugintus į jiems nežinomas džiungles? Maža, kad jaunam atrodo, jog jis kalnus nuvers. Veržimasis į ten, kur nebūta, yra smalsaus proto būtinybė, tačiau negalima Lietuvos politinio gyvenimo versti jaunuoliškų ambicijų ekperimentiniu lauku. Priešininkai sakys: juk pamokymais valdys senelis; šalininkai atitars: visada galės apsvarstyti klausimą su patyrusiu seneliu.
Bet gal bus trečias variantas: duos seneliui Politikos komitetą ir pats tvarkysis. Kuklumo stoką rodo ne tik veržimasis į pirmininkus nepadirbėjus partijoje ir nekreipiant dėmesio į savo ne mažiau protingus bendraamžius su kelis kartus ilgesniais partiniais stažais, kuriems, sakyčiau, nusikalstamai išmušama motyvacija dirbti partijoje, grindžiamoje dinastiniais paveldėjimais. Jei jaunam žmogui reikia ne vienu darbu įrodyti savo naudingumą partijai, tai VIP anūkui privalu pereiti dvigubai ilgesnį kelią, kad dingtų bet kokios abejonės dėl jo kaip asmenybės.
G. Landsbergio rinkimų kampanija prasidėjo vos tik A. Kubilius paskelbė jį įpėdiniu partijos susirinkime. Kad nekiltų kokių netikėtų sprendimų iš diskusijų salėje, žinia buvo akimirksniu įpėdinio komandos paviešinta socialiniais tinklais, kad taptų neatšaukiamu faktu. Viskas pagal gerą seną tradiciją: jūs padiskutuokite, ar verta, o mes jau nusprendėme.
Kadangi labai kuo pasigirti kandidatas neturi, buvo pasibalnota antis. Skelbiama, jog G. Landsbergio siūlymu Europos parlamentas nubalsavo 1,8 mlrd. eurų pagalbą Ukrainai. Pats G. Landbergis to netvirtino, bet garbingas kandidatas rastų būdą paneigti nebūtus nuopelnus.
Mat idėja gimė G, bet ne G. Landsbergio galvoje, o G7 galvose, kurios ir pasiūlė ES apsvarstyti, kiek ši galėtų prisidėti prie tarptautinės pagalbos Ukrainai. Tada EK atliko paskaičiavimus ir nusprendė, kad 1,8 mlrd. eurų galima skirti. Po to EP turėjo šį sprendimą patvirtinti, ir G. Landsbergiui buvo paskirta pristatyti klausimą balsavimui. Ar tai galima vadinti nuopelnu? Veikiau suteikta garbe, ir tiek.
Kai konferansjė savinasi kompozitoriaus ar dirigento laurus, galima jam palinkėti sėkmingų studijų. Vargšės mūsų ausys, jei patiklūs geraširdžiai iškart nuneš jį ant pakylos. Teks viešai klausytis visas pamokas. Kuo tai baigsis partijai, priklausys nuo to, ar išmoks diriguoti iki tol, kol publika neišsilakstė.
Partija darbštiems ir sugebantiems
I. Degutienė turbūt irgi nėra idealas, – tik ne amžiaus prasme. Juk Hilari Clinton yra už ją vyresnė ir taikosi į JAV prezidentes, kur gerokai sudėtingesnis darbas nei vadovauti Tėvynės Sąjungai.
Ši dešinioji jėga apima įvairaus spektro politikus, ir sėkmingas I. Degutienės kelias politikoje sukuria prielaidas tikėti, kad ji pajėgi juos sujungti rinkimams. Ryžto jai užtenka – būdama premjere patyrė, ką reiškia prisiimti atsakomybę parašu, kai vyrai bėgo į krūmus.
Bet svarbiausias jos uždavinys, mano manymu, būtų paruošti partiją būsimiems pirmininko rinkimams. Kas nebuvo padaryta šįkart, anksčiau ar vėliau turės būti padaryta. Didysis Tėvynės Sąjungos atsinaujinimas įvyks, kai ji pradės vertinti savo žmones pagal sugebėjimus dirbti, o ne įsiteikti. Tokia partija tikės ir jos nariai, ir Lietuvos rinkėjai.
