Tai medžioklė, kuri tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip paikas vadovų pomėgis ir laiko švaistymas. Iš tiesų, medžioklėje glūdėjo politinės galios kodas. Omenyje turiu ne tik politinius susitarimus, sukalbėtus medžioklės metu. Nemažiau svarbu buvo įtvirtinti save kaip neformalų lyderį tarp savųjų, kuriam ne tik segami medaliai, bet ir sakomi tostai kaip taikliausiam šauliui ir medžioklės karaliui.
Ypač tai svarbu buvo po A. Sniečkaus (1903-1974) mirties, nes šio buvusi aplinka įdėmiai sekė naujojo sekretoriaus žingsnius. Maskvos valdžios ženklo – „jarlyko“ gavimas dar nereiškė, kad sovietinės respublikos vadovas čia yra visagalis ir nepajudinamas. Ne vienas toks sekretorius buvo nušalintas dėl vidinių nesutarimų nomenklatūroje. Nesantaika buvo puiki priežastis Maskvai įsikišti: atsiųsti SSKP CK brigadą, kad patikrintų, ar įkištų savo funkcionierių, kuris čia užimtų postą ir „sustiprintų vadovavimą“, kaip tais laikais buvo sakoma. Todėl gebėjimas pademonstruoti savo galią ir politinį veiksnumą yra svarbūs ne tik šiandienos, bet ir to meto, sovietmečio, lyderiams.
„Kas norėjo daryti karjerą, tas turėjo medžioti, ir ypač stengdavosi papulti į pirmąjį vadinamą ratelį. ..Medžiodami ir baliavodami daug klausimų išspręsdavo“, – interviu metu tvirtino buvęs ilgametis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius.
Nomenklatūros medžiojimui buvo sudaromos geros sąlygos. Nereikėjo mokėti jokių narystės mokesčių, rūpintis pašaru žvėrims ar lankyti medžioklės kursų. Jų būreliams buvo išskirti dideli plotai, kuriuos prižiūrėjo specialiai įkurti keturi valstybiniai medžioklės ūkiai – Širvintų, Šunskų, Gulbinų ir Naujamiesčio. Todėl kitaip nei eiliniai medžiotojai, elitiniai būreliai turėjo galimybę nuolat keisti vietas – nuo Šunskų ūkiui priklausiusių Dzūkijos ir Suvalkijos miškų, Pietryčių Lietuvoje esančių Širvintų ir Gulbinų ūkių plotų, iki Centrinėje, Šiaurės Lietuvoje bei Pajūryje plytėjusių Gulbinų ūkio barų.
Aktyvus nomenklatūros būrelio narys akademikas J. Požėla taip pasakojo apie draugišką atmosferą medžioklės metu: „Medžioklė buvo geras dalykas, tikrai pailsi. Visi gerai supranta vienas kitą, savo problemas išlieja. Ką po medžioklės reikia daryti? Vakarieniauti. Kai 15 kilometrų praeini, sušlapęs. Tai visi pila savo problemas. ..Sprendžiame savo problemas... Nereikia šaukti net partinio komiteto. Medžioklėje galima tet-a-tet labai lengvai: kaip tu galvoji, kadriniai klausimai.”
Karjera ir kolegų kompanija buvo svari priežastis tapti medžiotoju, todėl partinių ir tarybinių darbuotojų ilgai įkalbinėti nereikėdavo. Pasiūlymas įstoti į klubą neretai buvo palydimas dovanojant medžioklinį šautuvą, parenkant gerą medžioklės vietą bokštelyje ar eilėje varyminėje medžioklėje.
Tradicija dovanoti medžioklinį šautuvą vadovui siekia paties revoliucijos vado V. Lenino, kuris buvo aistringas medžiotojas, laikus. Jam medžioklinį šautuvą ir šovinių gaminimo įrenginį yra dovanoję Tūlos ginklų gamintojai. Diktatoriui J. Stalinui medžioklinis šautuvas buvo įteiktas 1934 m. VKP (b) XVII suvažiavimo metu jo 50-mečio proga. Lygiai po 40 metų, savo 50-mečio proga medžioklinį šautuvą dovanų gavo ir LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Ši dovana buvo labai simboliška, nes jubiliejų P. Griškevičius šventė 1974 m. liepą, praėjus vos keletui mėnesių po jo paskyrimo sovietinės Lietuvos vadovu. Šautuvo padovanojimas buvo lyg neformalus valdžios regalijų perdavimas ir pasiūlymas būti išrinktųjų grupės vadu.
Būrelių sudėtis ir medžioklės plotai
Sovietmečiu būta trijų aukščiausios valdžios medžioklės būrelių. Vienam jų, „žemiausiam“, vadovavo LKP CK skyriaus vedėjas Lionginas Maksimovas. Šio 2 A numerį turėjusio būrelio nariais buvo CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuolelis, akademikas J. Požėla, o daugumą narių sudarė LSSR pramoninių ministerijų vadovai. Vienas aktyviausių būrelio medžiotojų buvo LSSR Vietinės pramonės ministras Semionenka. Jo karjerai medžiojimas suvaidino labai svarbų vaidmenį. Amžininkų prisiminimu, A. Sniečkui pavedus surasti „normalų rusą“ į Vilniaus miesto antrojo sekretoriaus pareigas, CK darbuotojai prisiminė Semionenką, kuris „pašefuodavo“ Radviliškyje gyvenusias P. Griškevičiaus žmonos Sofijos seseris. Pateikus jo kandidatūrą A. Sniečkui, šis sureagavo –„a, tas plikas“: A. Sniečkus prisiminė Semionenką iš vienos medžioklės Radviliškio rajone.
Kito, Antrojo, būrelio, nariais buvo sovietinis pogrindininkas Feliksas Beliauskas, sąjunginės reikšmės pensininkas Jonas Vildžiūnas, LSSR buitinio aptarnavimo ministras K. Plechavičius, jo pavaduotojas ir Felikso Bieliausko brolis Vytautas, LSSR Valstybinio gamtos komiteto pirmininkas K. Giniūnas, žemės ūkio ministras Medardas Grigaliūnas, Žuvininkystės valdybos viršininkas J. Baravykas, Lengvosios pramonės ministras Ramanauskas, CK skyriaus vedėjas Aleksandras Builys, CK reikalų valdytojas B. Aliukonis, LSSR KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas Pavelas Vorošilovas. Iš pradžių, kol netapo CK sekretoriumi, Antrame būrelyje medžiojo ir tuometinis Plano komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Brazauskas. Būrelio įtakingiausiu medžiotoju buvo iš Maskvos atsiųstas LKP CK antrasis sekretorius Valerijus Charazovas.
Pažintis su V. Charazovu Antrojo būrelio medžioklėse buvo labai svarbi A. Brazausko tolesnei karjerai. V. Charazovas tiesiogiai kreipdavosi į A. Brazauską, o ne kaip pridera formaliai – į Plano komitetą ar jos vadovą Aleksandrą Drobnį. 1977 m. iškylus naujo LKP CK sekretoriaus pramonei ir statyboms skyrimo klausimui, V. Charazovas parėmė A. Brazausko kandidatūrą ir šis tapo CK sekretoriumi.
Paaukštintas į CK A. Brazauskas perėjo į Pirmąjį būrelį, kurį sudarė ne tiek aukščiausi, kiek artimi P. Griškevičiui vadovai. Būrelio nariu buvo P. Griškevičiaus sūnus Algirdas, kuris, tėvui spaudžiant LKP CK aparatą ir LSSR Sveikatos apsaugos ministrą, buvo paskirtas ministro pavaduotoju. LKP CK kadrus kuravęs Vytautas Astrauskas dar bandė prieštarauti P. Griškevičiui, sakydamas, kad „Algirdas geras vyras“, bet skirti jo ministro pavaduotoju nereikėtų, tačiau perkalbėti pirmojo sekretoriaus nepavyko. Algirdo Griškevičiaus paskyrimas ministro pavaduotoju buvo politinio nepotizmo momentas, respublikoje atkartojęs reiškinius Maskvoje. Centre L. Brežnevas taip pat nesibodėjo vadovais skirti savo pažįstamus iš Dnepropetrovsko ar Moldavijos, kur anksčiau dirbo bei savo giminaičius.
Be Petro ir Algirdo Griškevičių, A. Brazausko, Pirmajam būreliui priklausė LSSR plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys, KGB pirmininkas Juozas Petkevičius, LKP CK sekretorius Vytautas Astrauskas, Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas Antanas Barkauskas, Motiejus Šumauskas, Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Juozas Bernatavičius, kolūkio pirmininkas Kostas Glikas, Valstybinio radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis. Už medžioklių „techninę dalį“, jos organizavimą ir varovų surinkimą buvo atsakingas ne būrelio vadovas, o LSSR gamtos komiteto skyriaus viršininkas Gediminas Tursa.
Sudėtinga yra paaiškinti, kodėl būreliui priklausė skirtingo nomenklatūrinio lygio funkcionieriai. Jame buvo ir respublikos vadovai, skyriaus vedėjas, kai kurie ministrų lygio vadovai, kaip Valstybinio komiteto pirmininkas J. Januitis. Atrodytų, kad Pirmąjame būrelyje šalia pirmojo sekretoriaus turėjo medžioti ir LKP CK antrasis sekretorius. Antai sovietinės Latvijos antrasis sekretorius Vitalij Pavlovič Sobolev, medžiojo pirmajame latvių nomenklatūros būrelyje kartu su pirmuoju sekretoriumi Borisu Pugo, vėliau nusišovusiu nepavykus pučui Maskvoje.
Dalindamas prisiminimais, V. Sobolevas man pasakojo apie apie kuklias išgertuves su „sosiskų“ užkandžiais po medžioklės labai siaurame 5 asmenų rate. Kiti nebuvo priimami ir hierarchija čia buvo griežtai išlaikyta. Lietuvoje, atvirkščiai, antrasis sekretorius priklausė Antrajam būreliui. Matyt, lietuviškoji nomenklatūra nenorėjo įsileisti jo į savo medžioklės ratą. Antrasis galėjo varžyti bendravimą, o apie nugirstą žinią pranešti Maskvai.
Vis dėlto, ratelių sudėtį lėmė ne vien respublikos pirmųjų sekretorių A. Sniečkaus ir P. Griškevičiaus „tautinis“ tvirtumas, bet ir patys „Maskvos vietininkais“ vadinti antrieji sekretoriai. Vargu ar galios viršūnę po A. Sniečkaus mirties 1974 m. pasiekęs V. Charazovas (1918-2013) būtų ignoruojamas, jei užsinorėtų pamedžioti Pirmajame ratelyje. Čia matyti paties V. Charazovo pasirinkimas: užuot dalyvavęs pirmajame būrelyje ir konkuravęs su P. Griškevičiumi, jis pasirinko medžiojimą su savo pavaldiniais. Tai jam padėjo geriau juos pažinti, sužinoti CK aparate ir už jo ribų sklindančius gandus.
Man lankantis pas V. Charazovą Maskvos Kutuzovo prospekte, kur butą savo laiku turėjo ir gensekas L. Brežnevas, V. Charazovas parodė koridoriuje kabantį medžiotojų Lietuvoje dovanotą medžio raižinį. Jame atvaizduotas medyje miegantis medžiotojas ir medžio šaknis knisantys šernai. Tai paguodos prizas, padovanotas po nesėkmingos medžioklės Kaišiadorių Girelės miške. Tuomet medžiotojų vorelės priekyje ėjęs V. Charazovas pabaidė prie pelkės krūmuose besilsinčius šernus ir laimikis pabėgo. Šis epizodas ne tik paliudija būrelio narių santykius ir pagarbą V. Charazovui, bet ir jo lyderystę – jis pirmasis ėjo ir vedė vorelę medžiotojų. Medžioklės nuotraukose V. Charazovas dažniausiai yra įamžintas stovintis kolegų viduryje.
Kitaip nei V. Charazovas, naujasis „generalgubernatorius“ Nikolajus Dybenka su P. Griškevičiumi medžiojo ne kartą. Taurelės nevengęs Nikolajus Kirilovičius nebuvo uolus medžiotojas, labiau susitelkdavo į vakaronės dalį ir jos metu nuolat girdavo Petrą Petrovičių. P. Griškevičius, savo ruoštu, guodėsi Nikolajui Dybenkai, kad su šio pirmtaku V. Charazovu buvo neįmanoma dirbti – viena tarpusavyje susitariama, kita pranešama Maskvai. N. Dybenka garantavo P. Griškevičiui, kad jam esant Lietuvoje tokių dalykų nenutiks.
Pritraukdamas savo politinius klientus ar net gimines į Pirmąjį būrelį, P. Griškevičius kūrė situaciją, kai visi medžioklės dalyviai yra susiję su juo, bet nebūtinai – vienas su kitu. Tai leido P. Griškevičiui užimti svarbiausio politinio tarpininko poziciją. Jam prieštaraujantys lengvai buvo izoliuojami ar net išmesti iš klubo. P. Griškevičius sugebėjo įvesti medžioklėje savąją tvarką, reglamentavimą ir paskirti („išrinkti“) naująjį būrelio vadą.
Po vienos nesėkmingos medžioklės pirmojo būrelio vadovas KGB pirmininkas Juozas Petkevičius nevykusiai pajuokavo, kad laimikis prastas dėl moterų. Primindamas archaišką tikėjimą, kad moterims ne vieta medžioklėje, J. Petkevičius įgėlė P. Griškevičiui, kuris paklusdavo žmonos Sofijos nuomonei. Netrukus P. Griškevičius pareiškė, kad reikia keisti medžioklės vadą, pats juo „išrinkdamas“ LKP CK skyriaus vedėją Vytautą Astrauską.
Niekas iš susirinkusių neišdrįso nesutikti su P. Griškevičiaus siūlymu. Įdomu yra tai, kad naujam būrelio vadovui pradėjus rodyti iniciatyvą, ir jis buvo nubaustas. Tik paskyrus būrelio vadovu jis pradėjo dėstyti ateities medžioklės planus. Šie siūlymai buvo nutraukti P. Griškevičiaus žodžių – „tu praleidi kitą medžioklę“. Taip P. Griškevičius aiškiai parodė, kas šiame būrelyje yra tikrasis vadas. Dar daugiau, P. Griškevičius uždraudė būrelio nariams be jo žinios medžioti. V. Astrausko atsiminimu, į pajūrį vykęs įtakingasis Plano komiteto pirmininkas A. Drobnys prašęs jo, kaip būrelio pirmininko sutikimo leisti pamedžioti, tačiau šis patarė pačiam kreiptis į P. Griškevičių leidimo. Plano komiteto pirmininkas tuo metu pykęs – esą kaip būrelio vadovas V. Astrauskas galėtų drąsiau prisiimti daugiau atsakomybės.
P. Griškevičiaus discipliną teko A. Drobniui patirtį ne kartą. Į vieną medžioklę jis su LSSR KGB pirmininku J. Petkevičiumi atvyko neblaivūs, ir buvo pirmojo sekretoriaus „išprašyti“ atgal iš miško. Žinoma, čia galima matyti ir būtinos saugos reikalavimų laikymąsi, tačiau bausmės paskyrimas didino galią to, kas ją skiria – P. Griškevičiaus.
Medžiotojų pasakojimai atskleidžia, kaip svarbu buvo medžioklės dalyviams pasirodyti taikliais šauliais. Vienos medžioklės metu V. Astrausko stovėjo šalia P. Griškevičiaus. Jis pastebėjo iš miško išsliūkinusį seną vilką ir iššovė. Atsisukęs į P. Griškevičių jis paklausė: „kodėl nešovėte į vilką“, į ką šis teatsakė: „aš į šunis nešaudau“. Tačiau jėgeriams pranešus, kad rado gulintį vilką, nespėjęs pasidžiaugti V. Astrauskas netikėtai išgirdo P. Griškevičiaus „aš šoviau“.Nušauti vilką buvo laikoma didele garbe, nes šis gyvūnas yra gudrus ir retai patenka į medžiotojų pinkles. Todėl kitiems medžioklės dalyviams teko įkalbinėti nenorintį pripažinti tokios akivaizdžios netiesos V. Astrauską išmintingai nusileisti P. Griškevičiui.
Taigi, medžioklė, kuri buvo išskirtinė ir svarbiausia aukščiausios lietuviškosios nomenklatūros neformalia veikla tapo puikia platforma naujajam sekretoriui įtvirtinti savo autoritetą konsoliduojant klientūrą. Manipuliuodamas svarbiausio – Pirmojo – medžioklės būrelio sudėtimi, į kurią buvo įvesti jam artimi žmonės ir net sūnus Algirdas, kviesdamas pamedžioti jį remiančius funkcionierius (kaip, pvz., LKP CK antrąjį sekretorių N. Dybenką), bet ignoruodamas galimus pretendentus į neformalius lyderius (pvz., V. Charazovą), P. Griškevičius perėmė šio būrelio narių medžiojimo kontrolę. Jis pašalino iš būrelio pirmininko pareigų neformalų lyderį Juozą Petkevičių, paskirdamas į šias pareigas V. Astrauską bei šiam būrelio narių akivaizdoje pademonstruodamas, kas yra tikrasis vadas.
P. Griškevičius įvedė reglamentavimą, įtvirtindamas savo autoritetą. Tai yra, jis „privatizuoja“ vieną svarbiausių neformalių galios resursų – medžioklę. Nomenklatūrininkai ne tik kad turėjo paklusti P. Griškevičiui medžioklės metu, bet ir negalėjo atskirai, be jo žinios, medžioti. Nomenklatūros konsolidavimas pasitarnavo naujojo vadovo P. Griškevičiaus autoriteto ir galios įtvirtinimui, o kartu mažino Maskvos kišimąsi į respublikos valdymą.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė: neformaliųjų sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra“ (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-053), įgyvendinamą pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ įgyvendinimo priemonę VP1-3.1-ŠMM-07-K.
