Tai santykiuose su Rusija dažnai lėmė klaidingas prielaidas ir politines dėliones. Tarkime, įvykus rokiruotei tarp Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo 2008 m., didelė dalis ES valstybių narių tikėjosi, kad pastarasis yra pajėgus ir turi motyvų transformuoti Rusiją į modernią valstybę, veikiančią pagal vakarietiškas taisykles.
Tam, kad būtų sustiprintos D. Medvedevo pozicijos Rusijos politinėje sistemoje, ES netgi inicijavo Partnerystė vardan modernizacijos programą, imta intensyviau svarstyti bevizio režimo tarp ES ir Rusijos idėja, kuri irgi buvo neoficialiai įvardijama kaip savotiška paskata D. Medvedevui mainais už jo politines ir ekonomines reformas. Tačiau tai buvo klaidingas įsitikinimas, nes akivaizdu, jog D. Medvedevas atliko tik savotiškos Rusijos vizitinės kortelės Vakarams vaidmenį, taip ir liko statytiniu ir jokio savarankiško veikimo ar vizijos įgyvendinimo imtis negalėjo.
Rusijos politinio stabilumo šaltinis – verslo ir politikos suaugimas
Rusijos politinės sistemos stiprybė – galios personalizacija ir verslo bei politikos suaugimas, kuris būtent ir yra dabartinio Rusijos politinio režimo cementas, užtikrinantis „rentų-gavėjų“ ir „rentų-davėjų“ sąveiką. Putino Rusija žymi politikos ir verslo susiliejimo modelį, kai politinio elito grupės perėmė svarbiausių verslo struktūrų kontrolę ir taip stiprina politinės sistemos centralizaciją. Kitaip tariant, Rusijoje Boriso Jelcino laiku išsikerojusią oligarchiją pakeitė silovarchinė sankloda, kai valstybinės korporacijos ir energetinės kompanijos atlieka atskirų Rusijos politinio elito grupių maitinimosi šaltinių funkciją. Taip palaikomas stabilumas politinio elito – vadinamosios politinės vertikalės – viduje.
Svarbiausia Rusijos politikos ir verslo suaugimo platforma – energetikos sektorius. Dar 2006-2007 m. augant energetinių išteklių kainoms kai kurie su Kremliumi susiję Rusijos politikos apžvalgininkai skelbė, kad Maskvos atrasta ekonomikos formulė (centralizuotas energetikos sektorius) leis Rusijos rubliui tapti pasauline valiuta, o Maskva turėtų tapti vienu iš finansinių pasaulio centrų. Naftos ir dujų dolerių pajamos ne tik leido konsoliduoti vertikalę Rusijos politinėje sistemoje, bet ir atsirasti tokiam reiškiniui kaip „Putino konsensusas“ su visuomene, kai politinis vertikalės stabilumas užtikrinamas mainais į sąlyginę ekonomikos gerovę. „Putino konsensusas“ pirmiausia buvo orientuotas į viduriniąją Rusijos visuomenės klasę. Ji tapo režimo politine atrama visuomenėje.
Tuo pat metu Rusijos politinio elito vizijose stiprėjo „Rusijos kaip energetinės supergalios“ koncepcija, kurios svarbiausiais ramsčiais tapo Rusijos Vyriausybės perimta šalies energetikos sektoriaus kontrolė, apribotos tiesioginės užsienio investicijos į strateginius ūkio sektorius (pirmiausia – energetikoje), didelių valstybinių korporacijų, kurios turėtų kontroliuoti strategines ūkio šakas, sukūrimas.
Tačiau 2008 m., kaip ir visa Europa, Rusija patyrė ekonominį šoką. Retoriką apie energetinę supergalią ėmė keisti poreikis diversifikuoti ekonomiką ir pritraukti užsienio investicijų bei technologijų. Akivaizdu, jog viso to šaltinis gali būti vienintelis – Europos Sąjunga, o tai kartu reiškia, jog jeigu Rusija bus priversta diversifikuoti savo ekonomiką, ES įgis daugiau svertų Rusijos vidinių ekonominių ir politinių procesų atžvilgiu. Pridėkime dar ir tai, jog Rusijai gyvybiškai reikalinga nauja energetikos ir susisiekimo infrastruktūra, o naftos produkcijos pardavimai nebegalės būti tokia varomąja jėga, kokia buvo iki šiol. Naftos produkcijos pardavimai per pastarąjį dešimtmetį išgyveno pakilimą, tačiau per artimiausius 10 metų turėtų stagnuoti.
Persistumdymai Rusijos energetikos sektoriuje
Pastaruoju metu pastebimi pokyčiai ir vidinėje Rusijos energetikos piramidėje. Dar prieš keletą metų dujų gigantės „Gazprom“, kontroliuojančios 75 procentus Rusijos vidaus rinkos ir turinčios monopolinę žaliavų eksporto teisę, pozicijos atrodė nepajudinamos, tačiau naujausios rinkos tendencijos verčia tuo suabejoti.
Per pastaruosius ketverius-penkerius metus „Gazprom“ akcijų vertė rinkoje susitraukė beveik keturis kartus ir dabar vos peržengia 4 dolerių ribą. Pagrindinėmis to priežastimis įvardijama finansų krizė, o taip pat bendros ES energetinės politikos plėtra, suskystintų dujų terminalų tinklas bei skalūninių dujų bumas. Be to, vis mažiau didelių klientų, tokių kaip „Statoil“ ir kitos valstybinės ES valstybių narių kompanijos, atsisako pasirašyti ilgalaikes dujų tiekimo sutartis, kurios būtų susietos su naftos kaina.
V. Putino neatsisakymas svarstyti dujų eksporto monopolio, privilegijuotai suteikto „Gazprom“, panaikinimo galimybę įrodo, jog prie to prisidėjo auganti „Rosneft“, o kartu ir šią kompaniją valdančio Rusijos politinio elito grupių įtaka. Visos šios diskusijos apie eksporto monopolio skaldymą vyksta būtent įtakingo „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino iniciatyva. Auganti „Rosneft“, „Novatek“ ir kitų kompanijų įtaka bei vidinės rinkos dalis (nuo 15 procentų 2007 m. iki 25 procentų 2011 m.) verčia susimąstyti, kiek stipriai bus spaudžiamas „Gazprom“.
Visos šios tendencijos susijusios su klausimu, ar Rusijos valdžia tikslingai apsisprendė pakeisti politinės vertikalės stabilumą garantuojantį lokomotyvą („Rosneft“ vietoj „Gazprom) ar vis dėl to, šie persistumdymai yra prasidėjusios Rusijos politinio elito dezintegracijos rezultatas?
V. Putinas siekia išvengti nacionalistinės opozicijos susiformavimo
Silpnėjant „Putino konsensusui“, iškilus naujiems nekontroliuojamiems judėjimams Rusijos visuomenėje, politinis elitas ėmėsi naujos visuomenės sutelkimo taktikos, kuri grįsta posūkiu konservatyvios tapatybės stiprinimo link.
Dar didesnė Rusijos valdžios sąjunga su Stačiatikių bažnyčia ir orientacija į Rusijos kaip „savitos civilizacijos“ koncepciją gali būti aiškinama kaip siekis neleisti iškilti nacionalistinei opozicijai. Dabartinio Rusijos politinio elito požiūriu, opozicija Rusijoje gali būti tik komunistinė arba jos priešakinėse linijose būtų proamerikietiški liberalai. Tai a priori apriboja opozicijos poveikį Rusijos visuomenei, tuo tarpu nacionalistinis judėjimas gali išmušti režimo ideologinį pagrindą.
Tad jeigu šį dešimtmetį galima buvo stebėti fasadinę Rusijos integraciją su Vakarais (demokratijos kūrimo imitaciją), tai nuo šiol Rusija nori sukurti alternatyvą vakarietiškai vertybių sistemai. Ir tokia alternatyva tampa vis labiau įmanoma ir dėl to, kad patys Vakarai tolsta nuo savo šaknų, Europoje silpnėja kolektyvinės tapatybės saitai ir taip didėja jų pažeidžiamumas išorinėms kultūrinėms įtakoms.
ES santykiai su Rusija: įtakos svertų paieškos
Ekonominė krizė ir ES kryptinga politika, orientuota į energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimą, smogė „Gazprom“ pozicijoms Europoje. Net ir ilgalaikėmis sutartimis susaistytos Italijos, Vokietijos ir Nyderlandų valstybės ar jų kompanijos spaudė Rusijos energetikos gigantą sumažinti kainas arba rinktis kitą alternatyvą – tarptautinį arbitražą. Kartu alternatyva „Gazprom“ tiekiamoms dujoms tapo suskystintų dujų terminalų tinklo plėtra ir skalūninių dujų proveržis.
Skalūnų dujų revoliucija JAV ir šioje šalyje išplėtotų suskystintų dujų terminalų perorientavimas nuo importo link eksporto gali žymiai pakeisti ES dujų importo balansą ne „Gazprom“ naudai.
Didelę įtaką „Gazprom“ interesams Europos rinkose padarė ir ES inicijuotas Trečiasis dujų ir elektros sektorių liberalizavimo paketas, nes jis susilpnino „Gazprom“ kaip monopolininko pozicijas ES vidaus rinkoje. Visa tai smarkiai sumažino ES ir Rusijos santykių dujų sektoriuje asimetriją, nes įvedė saugiklius patekimui į ES vidaus rinką. Rusija tapo „politikos perėmėja“ ir yra priversta derėtis dėl šių nuostatų taikymo. Taip ES įgijo naujų svertų Rusijos atžvilgiu ir galbūt netgi paskatino suirutę Rusijos politinio elito viduje, kuri šiandien reiškiasi konkurencija tarp „Gazprom“ ir „Rosneft“.
Nepaisant to, analitikai pastebi, jog ES trūksta idėjų, kaip priversti Rusiją elgtis pagal europietiškas žaidimo taisykles, ES vis dar linkusi Rusiją įvardyti kaip strateginę partnerę, tačiau partnerystės turinys yra visiškai išplautas. Todėl, anot politikos analitikės Janos Kobzovos, ES turi rimtai apsvarstyti strateginės pauzės santykiuose su Rusija galimybę.
Strateginės pauzės santykiuose su Rusija metu ES turėtų susitelkti ties svarbiausiais namų darbais. Itin efektyvi priemonė galėtų būti Europinių antikorupcinių teisės aktų įdiegimas. Pritaikant Didžiosios Britanijos pavyzdį, kur nuo 2010 m. egzistuoja teisinė galimybė pritaikyti sankcijas kompanijoms, veikiančioms Didžioje Britanijoje, tačiau įsiveliančioms į korupcinius ryšius kitose valstybėse. Tai užkirstų kelią ES kompanijų korupciniams ryšiams Rusijoje. Tuo pačiu tikslinga skatinti ES verslo ir diplomatų struktūrų koordinaciją, siekiant, kad verslo ir politiniai interesai nebūtų vienas kitam prieštaraujantys, o papildytų vienas kitą.
Svarbiausiu santykių su Rusija dėmeniu ir toliau neišvengiamai bus energetika. Pastaraisiais metais arbitraže daugėja bylų, kuriose yra svarstomos „Gazprom“ klientams taikomų energetinių išteklių kainų formulės. Vienu ES prioritetų turėtų būti palankiausių kainų, kurios būtų priklausomos nuo konkurencinių sąlygų (suskystintų dujų terminalų, skalūnų dujų ir kitų alternatyvių šaltinių), o ne svyruojančių naftos kainų, užtikrinimas.
Be to, ES turi ir gali išlaukti palankios situacijos. Silpnėjant energetinės supergalios koncepcijai, stiprės Rusijos modernizacijos poreikis, kai ji neišvengiamai turės diversifikuoti savo ekonomiką. Šis procesas iš esmės yra neįmanomas be tiesioginių užsienio investicijų, perėjimo prie pažangių technologijų ir vadybinių praktikų. Tai reiškia, jog be ES Rusijos modernizacija būtų praktiškai neįmanoma. Tačiau kol kas Rusija nesiruošia keisti savo ekonominės sistemos. Nes tokio pobūdžio ūkio pertvarka turėtų poveikį ir Rusijos politinės sistemos funkcionavimui – patronažo ir klientelizmo sistemai elito viduje.
Kol Rusijos eksporto struktūroje dominuoja energetiniai ištekliai, Rusija neturi intereso plėtoti su ES laisvos prekybos erdvę, nes energetiniams ištekliams tarifiniai apribojimai įtakos neturi. Kita vertus, priverstinis poreikis reformuoti Rusijos ekonominės sistemos sanklodą tėra laiko klausimas. Ir tokiu atveju Rusiją bus priversta gręžtis ne į Kiniją ar Iraną, o Europos link.
