Kitaip tariant, jis mano, kad prezidentė – „pati kalta“, o A. Valinsko akibrokštas tokioje situacijoje – visai suprantamas ir beveik pateisinamas (jei ir galima jam ką prikišti, tai tik nepakankamą kūrybiškumą, subtilumo stoką, o tai juk iš esmės tėra smulkmena). Tai reiškia, kad, pasak politologo, šitą akibrokštą galima ir reikia svarstyti klausimo „Kokių trūkumų turi Daliai Grybauskaitė kaip prezidentė?“ fone.
Dalis kritikos (keisti politiniai sprendimai, visuomenei nepaaiškinta kadrų kaita, arogantiški atsiliepimai apie politines partijas ir pan.) yra gana pagrįsta, tačiau niekaip negalima pritarti pačiam bandymui taip aiškinti, teisinti, grįsti bet kokios civilizuotos politinės komunikacijos ribas peržengusius A. Valinsko veiksmus. Yra ar nėra už ką kritikuoti prezidentę, arogantiška jos komunikacija ar ne – visiškai atskira, kito lygmens tema, niekaip nesusijusi su mūsų nagrinėjama. Susieti jas, kaip tą daro L. Bielinis, reiškia faktiškai pakartoti (tiesa, šį kartą itin subtiliai, formos atžvilgiu nepriekaištingai) prasčiokišką A/ Valinsko dictum – pasakyti „Nieks kits čia nekalts... mergužėle, boba tu!“ (folklore „boba“ gi visada būna „kalta“ dėl visko, kas bloga nutinka jai pačiai ar kitiems).
Antra (greta „kaltės suvertimo“) strategija, viešoje erdvėje mėginanti tvarkytis su šiuo nutikimu, – visko suvedimas į asmeninių emocijų lygį. Svarstoma: įsižeidė ar neįsižeidė, supyko ar nesupyko, labai ar nelabai; norėjo įžeisti ar nenorėjo. Ir vėl lygiai taip pat pro šalį: tai, kas įvyko, yra ne konkretaus asmens, D. Grybauskaitės, į(si)žeidimas, ne jos ir A. Valinsko reikalas (kurį būtų galima „pataisyti“ asmeniniu „atsiprašymu“ ir asmeniniu „atleidimu“), o oficialus, brutalus prezidento institucijos ir, tuo pačiu, valstybės įžeidimas bei politinės komunikacijos ardymas perkeliant į ją patvorių leksiką.
Dar daugiau: tai buvo ne šiaip užgaulus atsiliepimas apie prezidento pareigas einančio asmens fizines ar psichologines individualias savybes, o diskriminacinis išpuolis. Frazė „įsižeidusi boba“ (su visomis vėlesnėmis jos plėtotėmis bei sinonimais, įskaitant „moteriškę“) galiausiai adresuota visoms Lietuvos gyventojoms (pranešimas „tarp eilučių“: nors ir prezidente tapusios, moterys visų pirma yra tik „bobos“, t.y. isteriški, alogiški, emocionaliai nestabilūs, politikoje nesigaudantys sutvėrimai, kurias šiuo epitetu dera „statyti į vietą“, kad neužsimirštų, kas čia IŠ TIESŲ valdo).
Grįžtant prie prezidentės, „bobos“ (ir bet kokių „švelnesnių“ lyties akcentavimo būdų politiniame kontekste) semantika labai aiški: „Moteriške, tau čia ne vieta. Ne todėl, kad darai x ar nedarai y, bet todėl, kad esi boba (na, gerai: moteriškė, moterėlė, moterytė)“. Vyras, kuris lygiai taip pat darytų x ar nedarytų y (pvz., nemotyvuotai atleidinėtų pareigūnus), būtų kritikuojamas, peikiamas, prieš jį būtų veikiama „švariais“ ar „nešvariais“ metodais, gal jis net būtų priverstas pasitraukti – dėl savo sprendimų, ryšių, nekompetencijos, individualių charakterio bruožų ar tiesiog nepalankios politinės situacijos, bet tikrai ne dėl to, kad yra šitos, o ne kitos lyties – ne dėl to, kad yra vyras (tarkime, „plikagalvis diedas“ - net jai kas ir ryžtųsi oficialios komunikacijos lygmenyje garsiai ištarti panašų epitetą, neigiamomis konotacijomis jis, deja, nė iš tolo neprilygtų „įsižeidusiai bobai“).
Svarstymai turi žodis „boba“ menkinamąją reikšmę ar neturi (pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, vis dėlto turi) iškalbingi jau patys savaime. Koks čia, girdi, menkinimas, jei kai kurios juo visai patenkintos – Žemaitijoje esą visi taip sako, o ten, iš kur kilęs Valinskas, kitas kreipinys į moterį apskritai nežinomas? – Kaip tai anekdotų mergaitei, kuriai apmėtymas arklio ekskrementais atrodo „kibinimu“...
Prasmė – ne „menkinama“, o atvirai, brutaliai užgauli. Ir kiekvienas tą kuo puikiausiai supranta (nedaug yra žodžių, kuriuos žmonės taip gerai suprastų): „boba – ne žmogus“ (cituoju „liaudies išmintį“). Vėlesni Valinsko primityvūs išvedžiojimai tik dar kartą patvirtina, kad jis pasakė tai, „ką, norėjo pasakyti“. „Įsižeisti galėtų tik vyras“? Kodėl (apsimeskime naivuoliais kartu su juo), jei „boba“ nereiškia nieko blogo, tik klaidingą identifikaciją? Niekas gi neįsižeidžia vien dėl klaidingos identifikacijos, vien todėl, kad jį/ją sumaišė su kažkuo kitu (gydytoją palaikė advokatu, lenkę – prancūze, mėlynakį - rudaakiu), bet tik tada, kai tą kitą, su kuria/uo per klaidą buvo supainiota/s, laiko žemesne/iu. Tada klaidinga identifikacija yra kartu ir pažeminimas – bet tik tada.
„Boba“ koncentruotai išreiškia visa tai, kuo „kaimo diedų“ kultūra laiko moterį – emocionalia, rėksminga, nemąstančia nevykėle, ištižėle, ne-žmogumi, kurio tikroji vieta – prekiauti turguje kiaušiniais, poteriauti bažnyčioje bei virti sriubą, bet tik ne imtis svarbių reikalų, tik ne savarankiškai veikti ir priiminėti atsakingus sprendimus. Su „bobomis“ nediskutuojama – „boboms“ įsakinėjama, iš „bobų“ tyčiojamasi, apie „bobas“ laidomi naftalininiai juokeliai („Mauči, boba, nes, bematai, gausi į snukį“, - cituoju Valinsko intelektualinį protėvį iš Vingių giminės).
Tad jeigu kas kenkia nepilnamečiams (kalbu apie garsųjį įstatymą), tai pirmiausia tokie viešoje erdvėje oficialių asmenų reiškiami samprotavimai apie „bobas“ – nes formuoja supratimą, jog taip vadinti moteris (nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, rango, pareigų) leistina, priimtina, normalu, netgi „sąmojinga“ ne vien Valinsko gimtinėje (ir „sąmojingojo“, „nuosaikiojo“ premjero, taip mėgstančio skųstis vietine politinės kultūros stoka: „Aš tokių frazių nebūčiau pasakęs, o jeigu būtų tokia frazė išsprūdusi, būčiau paprasčiausiai vyriškai atsiprašęs“ [tos bobos, kad negriežtų „pirmu smuiku“]). Keista, kaip jam „neišsprūdo“ mintis, kad toks bendravimas yra mūsų, t.y. jo, tradicinė šeimos vertybė.
