Taršiausios pakuotės portretas: tokias belieka sudeginti arba vežti į sąvartyną
JAV aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, atliekos nuo pakuočių sudaro apie 30 proc. visų Jungtinių Amerikos Valstijų metinių atliekų. Vis dėlto, pakuotė pakuotei nelygu, ir jų poveikis aplinkai – skiriasi. Tad kokias šiandieninėje komercijoje sutinkamas pakuotes galima išskirti kaip labiausiai ir mažiausiai kenkiančias aplinkai?
Kaip teigia VšĮ „Gamtos ateitis“ Viešinimo ir marketingo vadovė Diana Ramanauskaitė, negalima atsakyti, kad mažiausiai kenkia plastikas, popierius ar stiklas – kiekvienai pakuotei reikalingos skirtingos žaliavos, paimamos ir išgaunamos iš gamtos, tiek sunaudojami papildomi kaštai jų apdirbimui, gamybai, logistikai. Tačiau ji pažymi, jog mažiausiai aplinkai kenkia tos pakuotės, kurias galima perdirbti ir vėl įtraukti į tolimesnį panaudojimą gaminant naujas pakuotes.
„Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tvarumas priklauso ne tik nuo naudojamos medžiagos, bet ir nuo to, kieno ir kokiomis sąlygomis ji išgaunama, kokį atstumą transportuojama, kokiais dažais, lakais ar kitomis medžiagomis gamyboje padengiama ir, galiausiai, kaip ji likviduojama po panaudojimo. Jei atsakytume, turint omenyje tvarumą, tai mažiausiai aplinkai kenkia tos pakuotės, kurios gaminamos su minimaliu medžiagų kiekiu ir gali būti perdirbamos. Jeigu pakuotė sudaryta iš keleto skirtingų medžiagų sluoksnių ir neperdirbama, automatiškai tokia pakuotė kenkia aplinkai, nes turi būti arba sudeginama, arba nugulti sąvartyne“, – teigia D. Ramanauskaitė.
Šiuolaikiniai pirkėjai supranta, kokių pakuočių rinktis nederėtų
Pakuočių tvarumui įtakos turi ne tik gamintojų sprendimai, bet ir vartotojų įpročiai. Pernai tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vykdyta gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau nei trečdalis (36 proc.) Lietuvos gyventojų, rinkdamiesi ir pirkdami prekes, jau atkreipia dėmesį į žaliavą, iš kurios pagamintos pakuotės, domisi jos rūšiavimu ir perdirbimu. 29 proc. atliekas rūšiuojančių žmonių teigia dažnai atkreipiantys dėmesį į pakuotės žaliavą, 7 proc. – visada. Tai, jog vartotojai tampa sąmoningesni ir renkasi tvaresnes pakuotes, įpareigoja į tai atsižvelgti ir gamintojus.
Tyrimo duomenimis, ryškėja kelios Lietuvos gyventojų grupės, kurių pirkimo įpročiams įtakos turi pakuotės žaliava. Pirkdamos prekes į pakuočių žaliavos perdirbimą dažniau atsižvelgia moterys (41 proc.) nei vyrai (31 proc.), jauni 18–29 metų žmonės (40 proc.), gyvenantys didmiesčiuose (41 proc.), aukščiausias pajamas (virš 1400 eurų) gaunantys gyventojai (45 proc.).
„Rūšiavimu besirūpinančių Lietuvos gyventojų portretas atitinka tarptautines tendencijas: jaunajai kartai, kuriai tenka susidurti su plastiko taršos pasekmėmis, rūšiavimo ir perdirbimo problemos yra aktualesnės nei kitoms amžiaus grupėms. Jaunos kartos žmonės yra arba ilgainiui taps pagrindiniais prekių ir paslaugų pirkėjais, ir tai verčia gamintojus bei prekybininkus imtis realių pokyčių, tausojančių aplinką. Dabartinio vartotojo nebetenkina tik formalios socialinės atsakomybės deklaracijos“, – pastebi D. Ramanauskaitė.
Jos teigimu, išprusęs vartotojas jau tikrai žino ir supranta, kad daugiasluoksnė pakuotė nebus tvari. Atskirai metalas, stiklas, švarus popierius ir tam tikrų rūšių plastikas gali būti perdirbti, bet jei juos visus suklijuojame kartu, šių medžiagų standartiniame perdirbimo procese dažniausiai nebeįmanoma atskirti.
Taigi, šiuolaikinis išprusęs vartotojas nepasitikės tik užrašu „perdirbama ir/ar kompostuojama pakuotė“ / „ekologiška pakuotė“, „draugiška aplinkai“, „EKO sprendimas“, jei šalia nebus nurodyta, kaip tą pakuotę rūšiuoti po panaudojimo. Ant pakuotės pakaktų nurodyti „Perdirbama pakuotė, rūšiuoti kaip popierių, daugiau informacijos tinklapyje…”, o prekybos vietoje, socialinėje medijoje, įmonės tinklapyje ar kitais kanalais, kuriais verslas pasiekia savo klientus, jau galima ir plačiau nurodyti, kodėl, kas ir kaip buvo pagaminta.
Siekdami tvarumo, verslai neišvengia klaidų
Kodėl pakuotėse dar trūksta tvarumo – ar tiesa, kad tvarumas kainuoja daug brangiau? Anot D. Ramanauskaitės, pakuotės tvarumui įtakos turi daug faktorių, ir visų jų tobulinimu pasirūpinti iškart verslui nėra paprasta tiek gamybiškai, tiek finansiškai, Svarbu nepamiršti ir to, kad gamintojai turi laikytis daugybės griežtų maisto saugos reikalavimų, higienos normų ir kitų taisyklių, kurios įpareigoja rinktis tvirtą ir saugią pakuotę.
„Tikrai yra atvejų, kai, ieškant tvarumo, pridaroma ir daug klaidų. Norima pasigirti plonesne pakuote, o pasirodo, jog per silpna medžiaga negali tinkamai apsaugoti produkto, todėl transportuojant vėliau reikalingi papildomi paminkštinimai ar pakuotės, sugriaunančios visą tvarumo idėją. Norima pasigirti lengviau perdirbama pakuote, bet pasirodo, kad ją gaminantys žmonės dirbs prastomis sąlygomis už žemesnį negu pragyvenimo riba atlyginimą“, – pavyzdžius vardija D. Ramanauskaitė.
Taigi, ar minėtais atvejais bus galima sakyti, kad pakuotė pagerinta? O jei norime pakeisti plastiko pakuotę į kartono, ar galime būti tikri, kad jo gamybai naudojami medžiai bus vėliau atsodinti? Anot D. Ramanauskaitės, dalį šių klausimų galima išsiaiškinti su tam tikrais gaminių sertifikatais arba sekant bendrą tų šalių aplinkosauginę sistemą, tačiau tai gali būti painu.
„Naujos tvarios medžiagos dar tik kuriamos, o ir jų pritaikymas įrenginiams nėra trumpas ar pigus procesas. Bet kuriuo atveju, verslas neturi galimybės nesirinkti eiti tvarumo keliu, nes nuo šių metų Lietuvoje sugriežtėjo ir pasikeitė atliekų tvarkymo tarifai. Gamintojai ir importuotojai, kurie tiekia į rinką daugiasluoksnių arba kombinuotų neperdirbamų pakuočių, pagal išplėstinės gamintojo atsakomybės principą už jų sutvarkymą turi mokėti 5–6 kartus daugiau nei tie, kurie tiekia iš vienos medžiagos pagamintas, perdirbamas pakuotes. Tad tvarumo kelionė įsibėgėja – tiesiog vieni verslai jau važiuoja greitkeliu ta kryptimi, kiti – tuo tarpu – dar tik pajudėjo iš startinės stotelės, bet tai jau irgi pradžia“, – pastebi D. Ramanauskaitė.
Verslo pasaulyje – ir sektini, ir ne tokie džiuginantys pavyzdžiai
Tvaresnes pakuotes kaip vieną iš reikšmingiausių tvarumo kriterijų „Auga group“ įvardija ir savo kasmetinėje tvarumo ataskaitoje. Todėl tvarūs sprendimai priimami ne tik įmonės produktų gamyboje, bet ir jų įpakavime.
Pavyzdžiui, avižinės košės parduodamos pakuotėse, kurių 95 proc. sudėties yra augalinis pluoštas, o pienas išpilstytas į 100 proc. perdirbamas PET plastiko pakuotes. Sriubos išpilstomos į inovatyvias, aplinkai draugiškas pakuotes, kurių gamybos procese išskiriama mažiau CO2, nei gaminant analogiškos talpos stiklainį ar skardinę.
Tačiau pažvelgti į pakuočių įvairovę įdomu ir iš siuntų verslo perspektyvos, kuri, nors pati pakuočių ir negeneruoja, tačiau nuolat jas priima iš kitų verslų. Nors verslo logika sako, jog kuo mažiau pakuočių – tuo mažiau išlaidų, „DPD Lietuva“ atstovas Tomas Vaišvila pastebi, kad šia taisykle vadovaujasi ne visi verslai.
Anot jo, tarp siuntų verslą pereinančių pakuočių vyrauja kartono ir plastiko pakuotės, tačiau pastebima, kad kai kurioms prekėms pakuoti vis dar priimami taršesni sprendimai.
„Pakuotės pasirinkimo klausimas yra pardavėjų pusėje. Tarkime, mažas kvepalų buteliukas įsodinamas į tris dėžutes – būna, labai daug pakuočių pridaryta vienam produktui, kad jis būtų parduotas. Pardavėjams svarbu pasirūpinti kuo gražesne pakuote, kad jie galėtų parduoti brangesnį produktą“, – pastebi jis.
Komentuodamas, kaip keičiasi pardavėjų įpročiai renkantis prekių pakuotę, T. Vaišvila pažymi, kad tvarumo aspektas rūpi ne kiekvienam pardavėjui.
„Tvarumą dažniau deklaruoja nišiniai verslai. Tie, kurie labai akcentuoja tvarumą, renkasi ir tvaresnes pakuotes. Jei žiūrėtume vien į kainą – kuo pigesnė pakuotė, tuo vartotojui, kuriam svarbi tik kaina, yra geriau. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad pigesnė pakuotė yra taršesnė“, – sako T. Vaišvila.
