Apie tai, kodėl ši problema turėtų mums rūpėti ir kaip ją turėtume spręsti „Žinių radijuje“ DELFI iniciatyvos „Tvari Lietuva“ laidoje projekto vadovė Rugilė Matusevičiūtė kalbasi su Upių atkūrimo centro vadove Karolina Gurjazkaite.
Panevėžio „Ekrano“ užtvankos avarija
K. Gurjazkaitė teigia, kad užtvankų avarijų įvyksta kiekvienais metais. Anot jos, 2017 m. žiemą, kai sugriuvo Belmonto užtvanka – viena iš matomiausių užtvankų Lietuvoje – turbūt pirmą kartą Lietuvoje buvo pradėta kalbėti apie šių statinių keliamas problemas.
Specialistė pabrėžia, kad Panevėžio „Ekrano“ užtvankos griūtis išskirtinė tuo, kad ji įvyko pačiame mieste, todėl buvo matoma. Ten yra didelis tvenkinys, todėl avarijos atveju kyla potencialiai didelis pavojus žmonėms.
Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė po įvykusios avarijos pabrėžė, kad tai, kas įvyko Panevėžyje, nėra stichinė nelaimė, tai, anot jos, aplaidumo pasekmės.
„Namų darbus po šios „Ekrano“ užtvankos avarijos turėtų atlikti ne tik Panevėžio miesto, bet ir kitos savivaldybės, įvertindamos savo teritorijose esančių užtvankų būklę, taip pat Aplinkos ministerija, atsakydama į klausimą, kokių prevencinių priemonių imasi, kad sumažintų potvynių riziką apleistuose ar netinkamai prižiūrimuose inžineriniuose statiniuose.
Jeigu užtvankos netvarkomos ir neprižiūrimos, tai reiškia ne ką kita, kaip tai, kad jos niekam nereikalingos, tad reikėtų jas nedelsiant visai pašalinti ir atstatyti upių vientisumą bei žuvų migracijos kelius“, – akcentvo I. Budraitė.
Užtvankos paseno
Anot K. Gurjazkaitės, smulkesnių užtvankų avarijų įvyksta kiekvienais metais, ypač per pavasario potvynius.
Pasak jos, tai rodo, kad visų pirma didelė dalis užtvankų Lietuvoje yra pasenusios, taip pat techniškai netvarkingos, nelabai prižiūrimos. Jeigu jos yra pasenusios ir neprižiūrimos, vadinasi, nelabai turi kažkokios esminės reikšmės ar didelio socioekonominio vaidmens mūsų visuomenėje, todėl jos sensta.
„Užtvankos yra laikini statiniai. Jos gyvuoja vidutiniškai apie 50 metų iki tol, kol jas reikia renovuoti. Per 50 metų mūsų visuomenėje įvyksta visokių pokyčių. Sovietmetis buvo vienas iš jų, <...>, tuomet užtvankų buvo statoma daugybė. Dar anksčiau, prieš šimtus metų turėjome daug malūnų, visokių lentpjūvių, reikėjo malti grūdus ir panašiai.
Dabar tos funkcijos yra dingusios, grūdų malūnais jau nebemalame, malūnų nebereikia ir tekstilės fabrikams ar dar kažkam. Sovietmetis ir visa sovietinė politika pasitraukė, o užtvankos liko, tačiau jos sensta, griūna“, – įžvalgomis dalijasi laidos „Tvari Lietuva“ pašnekovė.
Žuvims užtvankos – pražūtingos
K. Gurjazkaitė atkreipia dėmesį, kad jau prieš 50 metų upės buvo labai pažeistos, tačiau per paskutinius 50 metų Europoje išnyko apie 93 proc. populiacijų migruojančių žuvų: eršketų, ungurių, kurie jau faktiškai beveik nebėra, lašišinių žuvų.
„Prie to prisidėjo daug problemų – tarša, invazinės rūšys, brakonieriavimas, žvejyba, bet užtvankos buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi tokį nykimą“, – teigia ji.
Upių atkūrimo centro vadovė pabrėžia, kad užtvankos yra viena iš pagrindinių gamtosauginių su upėmis susijusių problemų ir Lietuvoje.
„Kodėl tai yra problema? Įsivaizduokite, kad upės – tai kraujagyslių sistema. Joje viskas – maistinės medžiagos, deguonis ir kt. – laisvai teka. Kai yra pastatoma užtvanka, ten susidaro tarsi trombas. Žiūrėdami iš biologinės įvairovės perspektyvos, įprastai kalbame apie žuvų migraciją, nes tai yra matomiausias dalykas.
Lašišinėms žuvims, šlakiams, kiršliams, nėgėms, kitoms migruojančioms žuvims reikia judėti aukštyn-žemyn upe, kad jos galėtų atlikti įvairias funkcijas. Pavyzdžiui, lašišos keliauja į upes tam, kad galėtų neršti. Ir jeigu pastatome jų keliuose užtvanką, jos tiesiog netenka buveinės, kuriose galėtų atlikti savo reprodukcinę funkciją. Dėl to žuvys nyksta, jos netenka savo namų, jaunikliai netenka buveinių, kuriose galėtų gyvuoti, veistis <...>“ – paaiškina Upių atkūrimo centro vadovė.
Upės, anot jos, labai svarbios biologinei įvairovei, o užtvankos stabdo laisvą judėjimą.
„Užtvankų yra visur. Kiekvienas kaimelis Lietuvoje turi savo užtvanką. Jeigu čia būtų žemėlapis, tai visa Lietuva būtų nusėta tais raudonais taškeliais. Yra tik viena atkarpa, kur žuvys gali laisvai migruoti – tai Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nerimi, galbūt dar Šventąja, tačiau iki pirmos užtvankos ir viskas. Dėl to Lietuvoje žuvys yra labai stipriai nukentėjusius dėl buveinių netekimo, visa likusi biologinė įvairovė taip pat, mes suardome tą ekosistemą“, – akcentuoja K. Gurjazkaitė.
Ji taip pat pabrėžia, kad ten, kur užtvenkiame upę, pasikeičia tos upės atkarpos savybės.
„Kai kurioms žuvims ar kitiems organizmams reikia sraunios upės, jie neprisitaikę gyventi baloje. O užtvenkdami mes sukuriame tvenkinį, stovintį vandenį, kuriame visiškai kitokie parametrai – dažniausiai mažesnė deguonies koncentracija, didesnė temperatūra.
Ta vieta gali būti pažeidžiamesnė taršai, ten – prastesni apsivalymo procesai <...>, ir ta natūraliai upėms būdinga gyvūnija, augalija sunyksta, nes nebėra tinkamų sąlygų“ – paaiškina „Tvari Lietuva“ laidos pašnekovė.
Anot K. Gurjazkaitės, tam, kad lašišos ir kitos migruojančios žuvys galėtų neršti, joms reikia ir kitų specialių sąlygų – tam tikros vandens temperatūros, srovės, kad nebūtų taršos, kad būtų tam tinkamas substratas: akmenukai, žvyras dugne, o ne dumblas.
Pasak specialistės įrengiami žuvitakiai ir kitos priemonės tų sąlygų atkurti nepadeda.
Didelė dalis užtvankų – neprižiūrimos, apleistos
K. Gurjazkaitė teigia, kad inventorizuotų – dokumentuotų su visais kadastriniais matavimais – užtvankų Lietuvoje yra apie 1200. Dar keli šimtai iš jų – bešeimininkiai statiniai, kuriais jau ilgai niekas nesirūpina, jie yra pamiršti, dažniausiai galbūt net pusiau apgriuvę.
Aplinkos ministerijos daryta studija rodo, kad Lietuvoje apie 6 proc. užtvankų yra hidroelektrinės, 3 proc. užtvankų tarnauja žemės ūkiui, 3 proc. – žuvininkystei, apie 40 proc. atlieka rekreacinę funkciją.
„Tos rekreacinės užtvankos yra labai įdomus reiškinys, nes jos nebūtinai statytos rekreacijai, tarkime, vystyti kokį nors vandens sportą ar ten maudytis“, – teigia ji.
Pavyzdžiui, šalia „Ekrano“ užtvankos veikė fabrikas, dabar jis jau uždarytas, tačiau žmonės užtvenktame tvenkinyje gali maudytis, žvejoti ir kita. Šiai grupei taip pat priklauso užtvankos, kurios atlieka kraštovaizdžio funkciją ir kurių žmonės tiesiog atvažiuoja pasižiūrėti.
Kitose šalyse, kur pasitaiko didelių potvynių, užtvankos statomos jų prevencijai, tačiau Lietuvoje tokios funkcijos užtvankos neatlieka, išskyrus Kauno hidroelektrinę. Priešingai per potvynius Lietuvoje užtvankos tampa pažeidžiamesnės ir gali sugriūti.
„Bet iš esmės apie pusė užtvankų Lietuvoje yra su klaustuku. Neaišku, ką jos ten veikia ir kodėl jos ten stovi. Užtvankų rekreacinė funkcija taip pat yra su klaustuku. Suprantu, kad žmonės prie jų yra pripratę, <...>, kad ten galbūt kažkoks kraštovaizdis, bet yra klausimas, ar tikrai tai yra priežastis, kodėl ta užtvanka ten turi stovėtii“, – svarsto K. Gurjazkaitė ir pabrėžia, – jeigu kalbame apie sprendimus, tai užtvankų pašalinimas yra vienas iš efektyviausių būdų spręsti problemą, nes taip ne tik pašaliname migracijos kliūtį, bet ir atkuriame buveinę bei natūralią upę su savo srove, temperatūra ir visomis kitomis savybėmis“.
Užtvankos Europoje – šalinamos
Visokių upę suskaldančių barjerų, kliūčių Europos upėse iš viso yra apie 1 200 000. Barjerais laikomos ne tik užtvankos, bet ir visokios brastos ar vamzdinės pralaidos, kitaip tariant, bet kokia upės fragmentacija.
„Tų kliūčių Europos upėse vidutiniškai yra vos ne kiekviename kilometre. Lietuvoje galbūt kas penktame-šeštame kilometre yra kažkokia kliūtis, kažkoks barjeras – ar tai ta vamzdinė pralaida, ar užtvanka, ar kažkokios užtvankos liekanos, slenksčiai.
Tikrai mūsų upės yra labai stipriai paveiktos žmonių veiklos. Europoje natūralių upių faktiškai yra belikę tik Balkanuose. Ten taip pat labai intensyviai norima vystyti hidroenergetiką, todėl vyksta konfliktas, nes tai paskutinės Europos natūralios upės, <...>. Žodžiu, lipama ant to pačio grėblio kaip ir likusioje Europoje. <...>“, – pabrėžia specialistė.
Ji akcentuoja ir tai, kad užtvankos sensta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
„Tai nėra kažkokia išimtis, kad Lietuvoje buvo malūnų, o visur kitur jų nebuvo. Visur jų buvo. Kažkada tai buvo labai svarbu, dabar mums malūnai nebereikšmingi. Tas pats ir su hidroenergetika, pavyzdžiui, kažkuriuo metu tai buvo civilizacijos variklis. Mums hidroelektrinės generavo elektros energiją, tačiau vėliau atsirado efektyvesnių būdų ją gaminti, pavyzdžiui, vėjo malūnai.
Lietuvą yra tokia plokščia šalis, kad pas mus hidroenergetika nėra labai efektyvi, kiti atsinaujinantys energijos šaltiniai yra efektyvesni“, – įžvalgomis dalijasi K. Gurjazkaitė.
Ji pabrėžia, kad Europoje užtvankų paskirtys traukiasi, visoje Europoje jos yra šalinamos. O šalys lyderės, kurios šalina užtvankas gamtosauginiais tikslais yra Ispanija, Prancūzija, Švedija, Suomija ir kitos.
Skaičiuojama, kad Europoje jau pašalinta keli tūkstančiai užtvankų.
Mažųjų hidroelektrinių naudos ir poveikio aplinkai subalansavimas
Kaip jau buvo rašyta, dalis užtvankų Lietuvoje – hidroelektrinės. DELFI primena, kad Lietuvos ir Latvijos mokslininkai, dvejus metus vykdę bendrą tarpvalstybinių upių ir ežerų vandens telkinių valdymo projektą TRANSWAT, nustatė, kad net 80 proc. tirtų upių ruožų patiria neigiamą mažųjų hidroelektrinių įtaką. Ekspertų teigimu, tokią tendenciją pakeisti būtų galima įgyvendinus mokslininkų pateiktus siūlymus ir atnaujinus daugiau nei prieš du dešimtmečius patvirtintas šalies hidroelektrinių įrengimo ir valdymo taisyklės, rašyta pranešime spaudai.
Lietuvos energetikos instituto (LEI) Hidrologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo ir projekto TRANSWAT hidromorfologijos eksperto dr. Vytauto Akstino teigimu, atnaujinti Lietuvos mažųjų hidroelektrinių (HE) veiklą reglamentuojančius įstatymus būtina, mat dabartinis reguliavimas neatitinka šiuolaikinių poreikių, Europos Sąjungos (ES) reikalavimų ir nėra paruoštas veikti klimato kaitos iššūkių fone.
„Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių narių, į nacionalinius teisės aktus dar neįvedusių ekologinio debito sąvokos, nustatančios minimalų reikalaujamą praleisti vandens kiekį hidroelektrinėse, įvertinant vandens ekosistemų poreikius. Mes vis dar vadovaujamės gamtosauginiu debitu, kuris tenkina tik minimalius vandens ekosistemų reikalavimus ir neatsižvelgia į jų poreikius. Kol įstatymuose korekcijos nėra atliktos, galima kelti abejonę dėl mažųjų hidroelektrinių kuriamos naudos ir daromo poveikio aplinkai balanso“, – sakė dr. V. Akstinas.
Pastarųjų 5 metų statistika rodo, kad beveik 100 Lietuvoje veikiančių mažųjų hidroelektrinių pagamina tik apie 0,6 proc. bendro šalies elektros energijos poreikio. Tačiau dėl jų veiklos dalis upių ruožų neatitinka geros ekologinės būklės rodiklių. Kitaip tariant, elektros energijos pagaminama palyginti nedaug, o žuvų įvairovė ir kiekis žemiau HE esančiuose upių ruožuose pastebimai mažėja, daroma reali žala aplinkai.
