Upių ekosistemos yra vienos iš labiausiai pažeistų pasaulyje, o žuvys – vieni iš sparčiausiai nykstančių gyvųjų organizmų. Aplinkosaugininkai dėl tokios prastos upių situacijos kaltina praeitame šimtmetyje Lietuvos ir visos Europos upėse pradėtas statyti užtvankas. Jų Lietuvoje yra apie 1500, maždaug 500 atlieka tam tikras funkcijas, visos kitos – potencialiai šalintinos. Dar keliais šimtais tokių statinių Lietuvoje apskritai niekas nesirūpina – jos bešeimininkės, apleistos, todėl keliančios pavojų ne tik upių ekosistemoms, bet – įvykus avarijoms – ir žmonių turtui bei sveikatai.

Antradienį Panevėžyje įgriuvusi „Ekrano“ užtvanka – jau ketvirtoji per šiuos metus. Avarija verčia ir vėl atsigręžti į šių statinių būklę bei kelia klausimą – kada bus imtasi realių veiksmų ne tik siekiant išvengti tokių nelaimių, bet ir norint atgaivinti upių ekosistemas.

Lietuvoje birželį priimti svarbūs Vandens įstatymo pakeitimai, susiję su užtvankomis. Specialistai nors ir džiaugiasi, kad vyksta pokyčiai, pabrėžia, kad upių atkūrimas Lietuvoje vis dar yra embriono stadijoje, o pokyčiams įgyvendinti reikės kur kas daugiau lėšų, nei jų yra numatyta.

Užtvankų žala

Upių atkūrimo centro (toliau – UAC) interneto svetainėje rašoma, kad praeitame amžiuje užtvankos buvo svarbus žmonijos pažangos variklis. Jos buvo reikalingos vandens malūnų ir hidroelektrinių veiklai palaikyti, vandeniui ūkinėms reikmėms kaupti, potvyniams reguliuoti. Tačiau už šią socioekonominę pažangą buvo sumokėta gyvosios gamtos sąskaita.

„Užtvankos turi didelį poveikį upėms – jos sulėtina upių tėkmę, keičia upės vagą, nešmenų pernašą. Pakinta ir vandens savybės – padidėja temperatūra, sumažėja deguonies koncentracija. Tačiau svarbiausia – užtvankos užkerta žuvų ir kitų gyvų organizmų migracijos kelius, taip prisidėdamos prie gyvosios gamtos nykimo“ – įvardijama UAC interneto svetainėje.

UAC vadovė Karolina Gurjazkaitė primena, kad Žuvų migracija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra didžiulė aplinkosauginė problema. Mat, nuo 1970 m. Europoje išnyko net 93 proc. migruojančių žuvų populiacijų. Anot jos, du trečdaliai veiksnių, lėmusių šią katastrofą, buvo susiję su užtvankų statybomis.

Karolina Gurjazkaitė
Karolina Gurjazkaitė
© Asm. albumas

„Tokios žuvys kaip unguriai bei eršketai yra ant išnykimo ribos visoje Europoje ir net pasaulyje. Gali būti, kad greitu metu jie gyvuos tik mūsų prisiminimuose, – svarsto specialistė. – Žuvų nykimas yra tik ledkalnio viršūnė, nes dėl užtvankų degraduoja upių buveinės ir ekosistemos, netgi nyksta upių deltos.“

K. Gurjazkaitė sako dažnai girdinti argumentą, kad situacija nėra tokia bloga, nes užtvenktuose tvenkiniuose susikuria naujos ekosistemos. Tačiau, anot specialistės, dažniausiai jos anaiptol nėra lygiavertės.

„Iš principo, pakeičiame vienas ekosistemas, kurios yra retos, sudėtingos ir pažeidžiamos, kitomis, kurios yra gerokai įprastesnės. Įsivaizduokite, kad iškertame brandžią, unikalią sengirę ir toje vietoje užauginame plantacinį pušyną – jis su visais savo procesais nė iš tolo negali prilygti tai ekosistemai, kuri buvo sunaikinta“, – įžvalgomis dalijasi UAC vadovė.

Didelė dalis užtvankų – nefunkcionalios, dalis – niekam nepriklauso

Lietuvoje šiuo metu skaičiuojama apie 1500 užtvankų, Aplinkos ministerijos duomenimis apie 1000 iš jų neatlieka funkcijų.

Dar daugiau, UAC interneto svetainėje rašoma, kad Lietuvoje iš visų užtvankų inventorizuotos yra vos 1200, tad manoma, kad keli šimtai šių statinių gali būti neinventorizuota. Vidutinis užtvankos funkcinis gyvavimo laikotarpis yra apie 50 metų, vėliau ji turi būti renovuojama. Užtvankoms netenkant ekonominės reikšmės, jos yra apleidžiamos.

Tokios užtvankos, anot K. Gurjazkaitės, yra ypač pavojingos – tai, kad jos neinventorizuotos, reiškia, jog niekas potencialiai nėra atsakingas už jų priežiūrą ir jomis nesirūpina.
„Jos gali būti avarinės būklės, kelti pavojų žmonėms ir jų turtui, o mes neturime informacijos apie tai, kur jos yra ir kas už jas atsakingas“, – sako specialistė.

Užtvankos Panevėžyje griūtis

Pakilęs vanduo antradienį pralaužė Panevėžio Ekrano marių užtvanką, todėl Nevėžio upėje pradėjo kilti vanduo.

Šios užtvankos avarija – jau ketvirtoji per metus, be jos griuvo Adakavo, Palapojės ir Spiečiūnų užtvankos.

Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė pabrėžia, kad tai, kas įvyko Panevėžyje, nėra stichinė nelaimė, tai, anot jos, aplaidumo pasekmės.

„Senų, avarinės būklės, dažnai apskritai nenaudojamų užtvankų Lietuvoje šimtai. Visų jų nepriežiūra kelia pavojų tiek žmogaus ir jo turto saugumui, tiek ir biologinei įvairovei. Namų darbus po šios „Ekrano“ užtvankos avarijos turėtų atlikti ne tik Panevėžio miesto, bet ir kitos savivaldybės, įvertindamos savo teritorijose esančių užtvakų būklę, taip pat Aplinkos ministerija, atsakydama į klausimą, kokių prevencinių priemonių imasi, kad sumažintų potvynių riziką apleistuose ar netinkamai prižiūrimuose inžineriniuose statiniuose.

Jeigu užtvankos netvarkomos ir neprižiūrimos, tai reiškia ne ką kita, kaip tai, kad jos niekam nereikalingos, tad reikėtų jas nedelsiant visai pašalinti ir atstatyti upių vientisumą bei žuvų migracijos kelius“, – teigia I. Budraitė.

Pagamina 3–4 proc. elektros Lietuvoje

Kaip jau rašyta, ne visos Lietuvoje esančios užtvankos yra nefunkcionalios ir neinventorizuotos. Lietuvos hidroenergetikų asiciacijos (toliau – LHA) prezidentas Dainius Markauskas įvardija, kad Lietuvoje prie maždaug 100 užtvankų (iš maždaug 1500) yra pastatytos hidroelektrinės.

Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, 96 užtvankos yra mažosios ir 2 didelės – Kauno Algirdo Brazausko ir Kruonio – hidroelektrinės.

D. Markauskas pabrėžia, kad vidutinis hidroelektrinės eksploatacijos laikotarpis – 50 metų (saulės ar vėjo elektrinių – 20–25 metai). Anot jo, tai tvariausias CO2 pėdsako nepaliekantis elektros gamybos šaltinis iš atsinaujinančių energijos išteklių.

„Vertinant esamų hidroelektrinių įtaką Lietuvos elektros energetikos sistemai būtina paminėti, kad hidroelektrinių pagaminama elektra yra ir „žalia“, ir bazinė – t.y. nuolat prieinama, priešingai nei saulės ar vėjo.

Mažųjų hidroelektrinių instaliuota galia yra 27 MW ir per metus jos sukuria apie 100 GW arba 3–4 proc. visos Lietuvoje pagaminamos elektros, kurios pakaktų, pavyzdžiui, kas dvidešimtpenktam namų ūkiui. Katastrofiškai trūkstant bazinės generacijos šaltinių, mažųjų hidroelektrinių indėlis yra reikšmingas, todėl Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane 2021–2030 m. siekiama jį išlaikyti“, – akcentuoja LHA prezidentas.

Kauno hidroelektrinė
Kauno hidroelektrinė
© Kauno savivaldybės nuotr.

Anot jo, be to, kad gamina „žalią“ elektros energiją, hidroelektrinės tolygiai apkrauna tinklą, joms nereikalingas balansavimas, kurio paslaugą teikia dujinės elektrinės. Taip pat mažos galios hidroelektrinės įrengiamos šalia vartojimo taškų, tad elektra tiekiama vartotojui su mažiausiais įmanomais nuostoliais tinkle.

LHA prezidentas taip pat pabrėžia, jog dar viena svarbi hidroelektrinių ypatybė yra ta, kad jos gali valdyti savo galią. Tai reiškia, kad avarijos metu hidroelektrinės gali palaikyti dažnį – teikti sistemines paslaugas kaip ir iškastinį kurą naudojančios elektrinės.

„Pavyzdžiui, nutrūkus elektros tiekimui (dėl stichijos, tyčinių veiksmų ir kt.) hidroelektrinės gali dirbti izoliuotu („salos“) režimu ir tiekti elektrą vietiniame tinkle“, – akcentuoja D. Markauskas.

Atsinaujinantis energijos šaltinis, tačiau netvarus

UAC vadovė K. Gurjazkaitė atkreipia dėmesį, kad hidroelektrinės yra funkcionalios užtvankos, o hidroenergetika yra atsinaujinantis energijos šaltinis. Tačiau toks būdas gaminti elektros energiją nėra tvarus dėl didelio tokių elektrinių poveikio ekosistemoms. Mat dauguma hidroelektrinių buvo įrengta ant ekologiškai svarbiausių, didžiausią vandeningumą turinčių šalies upių.

„Toje vietoje, kur pastatoma užtvanka ir įrengiama hidroelektrinė, užkertami keliai natūraliai žuvų migracijai, susiformuoja tvenkinys. Pavyzdžiui, dėl hidroelektrinių anadrominės žuvys, t. y. tokios žuvys, kurios gyvena jūroje, bet neršia upėse (lašišos, šlakiai, žiobriai, nėgės), migracijos keliuose nebepasiekia savo nerštaviečių, o neturėdamos kur neršti – nyksta“, – paaiškina specialistė.

Anot jos, pats reikšmingiausias pavyzdys Lietuvoje yra Kauno hidroelektrinė, kuri tiesiog sunaikino natūralią ekosistemą Nemuno aukštupyje, kartu ir visas anadromines žuvis.

Neigiamo poveikio pavyzdžių, pasak Upių atkūrimo centro vadovės, yra ir daugiau. Lietuvoje fiksuojama atvejų, kai unguriai migruodami į žemupį mirtinai susižaloja hidroelektrinių turbinose.

Hidroelektrinių atstovai situaciją mato kitaip

„Ignitis“, kuri valdo Kauno hidroelektrinę, ryšių su visuomene projektų vadovas Domas Jurevičius laikosi kiek kitokios nuomonės ir teigia, kad gamtos tyrimų mokslininkų kasmet daromi tyrimai rodo, jog iš esmės žuvų bendrijos būklė Kauno mariose yra gera ir pasižymi nemenka žuvų įvairove. Anot jo, situacija ypač pagerėjo, kai 2013 m. buvo uždrausta verslinė žvejyba, o šiandien, prabėgus bemaž dešimtmečiui, galima matyti ženklų pokytį – žuvų biomasė padidėjo apie 4 kartus.

„Tyrimų duomenimis, Kauno mariose veisiasi daugiau nei 30 žuvų rūšių, tarp kurių yra ir itin retų egzempliorių. Dėl savo unikalumo Kauno mariose veisiasi ir žuvys, kurioms įprastai būdingas greitas upės gyvenimas, ir tos, kurioms patogesnė ir lėtesnė ežero aplinka. Štai šalia kuojos ar ešerio galima aptikti ir karšį bei salatį. Maža to, čia gyvena ir tos žuvų rūšys, kurios paprastai nėra būdingos gėlojo vandens faunai. Pavyzdžiui, Nemunu atmigravusi jūrinė žuvis – žiobris – uždarius užtvanką liko ir puikiai prisitaikė gyventi Kauno mariose, jos populiacija pastebimai auga“, – paaiškina D. Jurevičius.

Kauno hidroelektrinė
Kauno hidroelektrinė
© Organizatorių nuotr.

LHA prezidentas D. Markauskas teigia, kad upes žmogus „įdarbindavo“ nuo neatmenamų laikų – užsiėmė laivyba, vystė drėkinimo sistemas žemės ūkiui, statė vandens malūnus. Šalia upių bei upėse ir šiandien veikia pramonė, komercija, žemės ūkis.

„Siekiant nusimesti ir užglaistyti kompleksines problemas, dėl nykstančios žuvų populiacijos kaltinamos hidroelektrinės. Tačiau tam įtakos turi daugybė veiksnių, tarp jų – tarša, klimato kaita. Paimkime konkretų lašišų pavyzdį. Nesvarbu, kiek rituolių beišsiristų, kiek būtų dirbtinai veisiama, į Nemuno baseiną kasmet migruoja fiksuotas lašišų skaičius, vidutiniškai apie 4800 vienetų, – įžvalgomis dalijasi jis ir akcentuoja, – reikėtų paanalizuoti situaciją Minijos upėje, kuri yra be užtvankų ir periodiškai įžuvinama.“

D. Markauskas pabrėžia ir tai, kad nepriklausomi mokslininkai yra ištyrę, jog hidroelektrinės Lietuvoje (išskyrus keletą) nedaro reikšmingo poveikio paviršinio vandens kokybei ir biomasei, o LHA asociacijos nariai deda visas pastangas, kad gamta būtų saugoma.

Vis dėlto UAC vadovė K. Gurjazkaitė pabrėžia, kad beveik 60 proc. hidroelektrinių turi reikšmingą neigiamą poveikį vandens telkinių ekologinei būklei. O tai neleidžia Lietuvai pasiekti ES vandens pagrindų direktyvos tikslų, t. y. pasiekti geros ekologinės būklės visuose šalies vandens telkiniuose.

Prie užtvankų žmonės pripranta

K. Gurjazkaitė primena, kad dalis užtvankų yra naudojama energijai gaminti, o kita dalis – melioracijai, žuvininkystei. Aplinkos ministerijos teigimu, tokią funkciją atlieka apie 6 proc. užtvankų. Tačiau Europoje matyti tendencija, kad užtvankos sensta, o pasenusios yra apleidžiamos arba neatlieka tos funkcijos, dėl kurios buvo pastatytos. Panašios tendencijos, anot specialistės, matyti ir Lietuvoje.

„Pavyzdžiui, pažvelkime Kruosto arba į Anykščių užtvanką – jose veikė hidroelektrinės. Dabar tų hidroelektrinių nebėra, o užtvankos liko, viena iš jų yra stipriai apleista. Panašus likimas ištiko ir visus malūnus – jie buvo statyti grūdams malti, lentpjūvėms, kalvėms rengti ir panašiai. Šiandien malūnai šių funkcijų nebeatlieka.

Anykščių užtvanka
Anykščių užtvanka
© Lašišos dienoraštis

Neretai nefunkcionalios užtvankos ar malūnai yra pernaudojamos rekreacijai, kartais tai laikoma kraštovaizdžio dalimi. Tokių rekreacinių užtvankų šalyje galimai yra apie 40 proc. Ir tai yra problema, nes žmonės prie jų pripranta bei pamiršta, kad toje vietoje kadaise tekėjo natūrali upė. Manoma, kad beveik pusė užtvankų neatlieka jokios aiškios funkcijos“, – įžvalgomis dalijasi K. Gurjazkaitė.

Ketinama šalinti nefunkcionalias užtvankas

Birželį buvo priimti Vandens įstatymo pakeitimai, susiję ir su tuo, kokia ateitis užtvankų laukia Lietuvoje.

Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal šiuos pakitimus siekiant atkurti upių vientisumą, numatoma įteisinti prievolę pašalinti iš vandens telkinių užtvankas, užtvankų liekanas, slenksčius ir kitas žmogaus sukurtas kliūtis, jeigu jos yra nefunkcionalios. Tai yra neteikia visuomenei naudos, neatlieka vandens paėmimo ir saugojimo, hidroenergetikos funkcijų, nenaudojamos laivybai, žemės ūkiui, elektros gamybai, potvynių prevencijai ir šiuos objektus rekonstruoti neekonomiška.

Kaip teigia Aplinkos ministerija, minėtas funkcijas Lietuvoje atlieka apie 500 užtvankų iš maždaug 1500. Dalis užtvankų, nors ir neatlieka funkcijų ir nėra naudojamos, yra saugomos kaip kultūros paveldo objektai. Tad atsižvelgus į bendrą situaciją, lieka iki 1000 užtvankų, kurias teoriškai būtų galima šalinti.

Mat, dėl upėje įrengtos užtvankos ar jos liekanų atsiranda reikšmingi pokyčiai patvenktoje upės dalyje, pablogėja upės ir jos intakų ekologinė būklė.

Turės įrengti pralaidas

Taip pat pagal Vandens įstatymo pakitimus, nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatoma pareiga užtvankų savininkams, valdytojams ar naudotojams įrengti užtvankose ar greta jų žuvų pralaidas, numatant 3,5 metų parengiamąjį laikotarpį.

„Nėra reikalavimo šalinti užtvankas, kurios atlieka funkciją, tačiau būtina spręsti upės fragmentacijos klausimą. Tokiu atveju pasitelkiamas sprendimas įrengti žuvų pralaidą. Didžioji dalis Lietuvoje įrengtų pralaidų yra laiptuoti žuvitakiai. Tai techninis žuvitakis, kuris ne visada yra efektyvus ir yra skirtas tik stipriausioms žuvų rūšims įveikti užtvanką. Gamtai artimos žuvų pralaidos, kaip apytakiniai kanalai, suformuotos dirbtinės akmenuotos rėvos, ar rampos turi didesnį efektyvumą, bet Lietuvoje tokiais sprendimais retai pasinaudojama.

Techniniai žuvitakiai sprendžia tik dalį problemos, jie padeda lašišinėms žuvų rūšims atplaukiančioms iš Baltijos jūros upe pasikelti virš užtvankos. Tačiau užtvanka toliau veikia neigiamai kitas žuvų rūšis ir bendrą ekosistemą. Taigi žuvų pralaidos įrengimas yra kompromisas tarp ekonominės ar socialinės veiklos ir gamtos apsaugos“, – informuoja Aplinkos ministerija.

Užtvankos pralaida
Užtvankos pralaida
© Shutterstock

D. Markauskas sako, kad LHA palaiko žuvų pralaidų įrengimą, asociacijai svarbu, kad žuvitakiai veiktų ir užtikrintų kokybišką žuvų migraciją, tačiau pabrėžia, kad 3,5 m. pokyčiams įgyvendinti yra per mažai.

„Mokslininkai rekomenduoja, kad žuvitakiai būtų pradėti įrengti nuo pirmos užtvankos skaičiuojant nuo upės žiočių. Pavyzdžiui, kol nėra žuvitakio Kauno hidroelektrinėje, mokslininkai nerekomenduoja statyti žuvitakių aukščiau jos, nes neaišku, ar ir kokios žuvys migruos. Tad pirmiausia reikėtų įvertinti, kiek tiksliai reikia žuvų pralaidų (aplinkos apsaugos agentūros vertinimu – daugiau nei 50), kokia eilės tvarka juos statyti, atlikti ichtiologinius tyrimus, projektavimo darbus. Mūsų vertinimu, numatytas 3,5 metų įgyvendinimo terminas yra smarkiai per trumpas“, – įžvalgomis dalijasi jis.

Turės registruotis bendrame registre

Be to, pagal naujus vandens įstatymo pakitimus, išgaunantiems 10 m3 ir daugiau paviršinio vandens per parą iš vieno vandens telkinio nuo 2024 m. būtų įteisinta privaloma registracija paviršinį vandenį naudojančių asmenų sąraše. Iš paviršinių ir požeminių vandens telkinių išgaunamo, per hidrotechninius statinius praleidžiamo vandens apskaita taip pat bus privaloma nuo 10 m3. Registruotis, kad naudoja vandens išteklius, turės ir mažosios hidroelektrinės.

„Vadovaujantis įstatymo nuostatomis, bus identifikuoti visi paviršinio vandens naudotojai, kadangi iki šiol buvo numatytos išimtys mažųjų hidroelektrinių savininkams ir vandenį mėgėjų sodininkystės poreikiams naudojusiems vandens naudotojams“, – įvardija Aplinkos ministerija.

Hidroelektrinių savininkai taip pat turės pareigą pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas mokėti mokesčius už sunaudotus gamtos išteklius (paviršinį vandenį), jei per hidrotechninius statinius bus praleidžiama 100 m3 ar daugiau vandens per parą ir šis vanduo bus naudojamas hidroenergijai išgauti hidroelektrinėse“, – įvardija Aplinkos ministerija.

Siekiama gerinti vandens telkinių būklę

Anot Aplinkos ministerijos, minėti įstatymo pakeitimai buvo siūlyti siekiant įgyvendinti ES Vandens direktyvą, kurios tikslas pagerinti vandens telkinių būklę.

„Lietuvoje Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis šiuo metu 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų neatitinka geros būklės kriterijų, fiksuojamas būklės rodiklių blogėjimas, taigi Vandens įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų keitimu siekiama stabdyti blogėjančią vandens telkinių būklę ir ją gerinti“, – informuoja aplinkos ministerija.

Įgyvendinant naujas Vandens įstatymo nuostatas, pradėti rengti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų projektai, kai kurie iš jų turėtų būti priimti iki 2023 m. sausio 1 d., kiti – iki 2023 m. vidurio. Taip pat yra rengiamas Nacionalinis vandenų srities plėtros 2022–2027 m. planas ir šiame plane numatytų uždavinių įgyvendinimo priemonės.

Kaip sekasi Lietuvai Europos kontekste?

Kaip teigia Upių atkūrimo centro vadovė K. Gurjazkaitė, kai kurios ES šalys pamatė, kad žmonijos beatodairiškas troškimas suvaldyti upes turėjo katastrofiškų padarinių gamtai. Be to, visų šių senstančių sistemų – užtvankų – išlaikymas labai brangiai kainuoja.

Nelaimė Panevėžyje įplieskė diskusijas dėl užtvankų ateities: specialistai sunerimę – pokyčiai būtini, tačiau pinigų neužteks
© jp.lt


Specialistė pabrėžia, kad ir Šiaurės, ir Vakarų Europos valstybės visą užtvankų daromą žalą mato, akivaizdžios lyderės upių atkūrimo srityje yra Švedija, Suomija, Prancūzija, Ispanija. Visai neseniai upių atkūrimo lyderystės ėmėsi ir kaimyninė Estija.

„Pagrindinė varomoji jėga, iš esmės pastūmėjusi ES valstybes atkurti upes, buvo ES Vandens pagrindų direktyva. Dabar, su naująja ES politika, prisideda ir 2030 m. Biologinės įvairovės strategija, kurios tikslas atkurti 25 000 kilometrų laisvų upių. Beje, prieš keletą savaičių ES taip pat paskelbė Gamtos atkūrimo įstatymo pasiūlymą, kurio vienas iš tikslų yra atkurti nualintas upių ekosistemas“, – įvardija „Delfi“ pašnekovė.

Ji atkreipia dėmesį, kad vis dėlto Lietuvoje upių atkūrimo iniciatyvos kol kas yra embriono stadijoje, o nuo direktyvų ne tik kad atsiliekame, bet dar ir judame į priešingą pusę, mat upių būklė šalyje drastiškai prastėja. Aplinkosaugos specialistė primena ir tai, kad tik 37 proc. Lietuvos upių atitinka geros ekologinės būklės standartus, o iš esmės šį prastėjimą lemia auganti vandenų tarša, ypač dėl intensyvėjančios augalininkystės.

„Kalbant apie ambicijas atkurti upes, politinės valios iš valdančiųjų yra bent jau šalinti nenaudojamas užtvankas, nes tai ir gerintų ekosistemas, ir užtikrintų gyventojų saugumą. Tačiau esminė problema yra ta, kad joms šalinti kol kas nėra skirtas finansavimas. Numatoma, kad jis bus labai nedidelis, sieks vos keletą milijonų eurų iki 2030 m. – to tikrai nepakaks, kad šalyje radikaliai keistume upių būklės tendencijas.

Nenaudojamos ir neprižiūrimos užtvankos yra tiksinti bomba. Panevėžio „Ekrano“ užtvankos avarijos istorija kartosis ir atneš daugiau sumaišties ir nuostolių, jeigu Aplinkos ministerija, Vidaus reikalų ministerija bei kitos institucijos į pasenusių užtvankų problemą nepažiūrės rimtai ir neskirs adekvataus finansavimo šalinti visas nereikalingas ir pavojingas užtvankas, visiems laikams panaikinant avarijos grėsmę“, – perspėja K. Gurjazkaitė.

www.DELFI.lt