Stresas, nerimas, vienišumo jausmas ar nusivylimas neretai paskatina ieškoti greito nusiraminimo būdo, o juo tampa būtent maistas. Tačiau trumpalaikį palengvėjimą įprastai pakeičia kaltė, nepasitenkinimas savimi ir dar didesnis emocinis krūvis.
„Kai valgome ne todėl, kad organizmui reikia maisto, o todėl, kad bandome nuslopinti nemalonius jausmus, jau galime kalbėti apie emocinį valgymą. Vieni tai supranta gana greitai, o kitiems prireikia daugiau laiko, kartais – ir artimųjų ar specialistų pagalbos“, – sako gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.
Kodėl maistas tampa paguoda?
Pasak gydytojos, tam yra ir biologinių, ir psichologinių priežasčių, o jų ištakų neretai galima ieškoti dar vaikystėje. Juk kūdikiai raminami pienu, o saldumynus nuo pat mažų dienų siejame su šventėmis, apdovanojimu už gerą elgesį ar atlygiu už įveiktas baimes.
Polinkį į emocinį valgymą lemia ir genetika, individuali reakcija į stresą bei tai, kokių streso įveikos būdų žmogus išmoksta augdamas.
„Vienam žmogui stresas yra būti iškviestam viešai kalbėti, kitam stresas – jeigu jo viešai kalbėti nepakvies. Situacija ta pati, o žmonių reakcijos skirtingos. Svarbu ir tai, kokius tvarkymosi su stresu įgūdžius esame įgiję. Dažnai juos išmokstame šeimoje. Jei šeimoje yra įprotis – eik pavalgysi ir nusiraminsi arba pavalgysi ir tau pagerės – labai tikėtina, kad tą patį žmogus išsineš ir į savo suaugusiojo gyvenimą“, – aiškina R. Mazaliauskienė.
Kai trumpas palengvėjimas virsta ilgalaike problema
Pradėjus stresą malšinti maistu, ilgainiui susiformuoja uždaras ratas, iš kurio ištrūkti darosi vis sunkiau. Situaciją dar labiau apsunkina augantis svoris ir su juo ateinantis nepasitenkinimas savo išvaizda. Trumpalaikį palengvėjimą netrukus pakeičia kaltė, gėda ir pažadai nuo rytojaus gyventi sveikiau.
„Maisto kiekis, kuris suvartojamas bandant slopinti emocijas, dažniausiai būna pakankamai didelis. O produktai – anaiptol ne sveiki. Nesu susidūrusi su žmonėmis, kurie piktnaudžiautų brokoliais arba kalafiorais. Prie kasdienio streso prisideda dar viena našta – nepasitenkinimas savo kūnu dėl didėjančio svorio. Į suknelę, kuri tiko prieš tris mėnesius, nebetelpi, džinsus taip pat reikia pirkti dydžiu didesnius“, – sako R. Mazaliauskienė.
Gydytoja pabrėžia, kad antsvoris – anaiptol ne tik estetinė problema. Didėjant kūno masei organizme ima vykti ir biologiniai pokyčiai – blogėja gliukozės toleravimas, didėja cukraus kiekis kraujyje, keičiasi kraujo riebalų rodikliai, ilgainiui vystosi lėtinės ligos, tokios kaip II tipo cukrinis diabetas, hipertenzija ar širdies ir kraujagyslių sistemos ligos.
„Žmogus iš tikrųjų pradeda patirti labai nemalonias pasekmes ir jas dažnai toliau sprendžia tuo pačiu būdu, prie kurio yra įpratęs – ieškodamas nusiraminimo maiste“, – sako R. Mazaliauskienė.
Kodėl vien valios nepakanka?
Nors dažnai manoma, kad alkio jausmą galima suvaldyti vien valios pastangomis, iš tiesų situacija gerokai sudėtingesnė. Pasak R. Mazaliauskienės, alkio ir sotumo jausmą reguliuoja smegenys, o didelę įtaką tam turi ne tik aplinka ar įpročiai, bet ir genetika.
„Mūsų sotumas ir alkis reguliuojami labai sudėtingų mechanizmų. Svarbiausi turbūt yra biologiniai mechanizmai, kurie didele dalimi nulemti mūsų genetikos. Yra smegenų sritys, kurios atsakingos tiek už alkio, tiek už sotumo jausmą. Nors dažnai atrodo, kad alksta skrandis, labai dažnai iš tiesų alksta smegenys“, – aiškina gydytoja.
Vienas svarbiausių sotumo jausmą reguliuojančių mechanizmų susijęs su GLP-1 receptoriais. Būtent juos veikia ir šiuolaikiniai vaistai, padedantys reguliuoti alkio bei sotumo jausmą.
Pagelbėti gali ir medikamentinis gydymas
Pasak gydytojos, vieno universalaus būdo įveikti emocinį valgymą nėra. Vieniems žmonėms užtenka atpažinti problemą ir pakeisti įpročius, kitiems prireikia psichologo ar psichoterapeuto pagalbos, o kai kuriais atvejais – ir medikamentinio gydymo.
„Psichoterapijos metu ieškoma ne tik būdų nutraukti emocinio valgymo ciklą, bet ir mokomasi sveikesnių streso įveikos strategijų. Tai svarbu todėl, kad atsisakius emocinio valgymo jo vietoje kartais atsiranda kita priklausomybė – pavyzdžiui, alkoholis ar rūkymas.
Jei pacientas patenka pas psichiatrą, emocinis valgymas retai būna pagrindinė problema. Dažniausiai žmogus kreipiasi dėl nerimo ar depresijos, o emocinis valgymas būna tik viena didesnės problemos dalių“, – sako R. Mazaliauskienė.
Pasak gydytojos, medicinos galimybės šiandien gerokai platesnės nei prieš kelis dešimtmečius.
„Šiuo metu naudojami vaistai, veikiantys GLP-1 receptorius, padeda reguliuoti alkio ir sotumo jausmą, todėl gali būti veiksmingi ir gydant emocinį valgymą. Viena geriausiai žinomų šios grupės veikliųjų medžiagų yra semagliutidas – jis veikia būtent GLP-1 receptorius“, – sako gydytoja.
Artimųjų žodžiai gali ir padėti, ir pakenkti
Emocinis valgymas paliečia ne tik patį žmogų, bet ir jo artimuosius. Natūralu, kad matydami augantį svorį ar nesėkmingus bandymus laikytis dietų jie nori padėti, tačiau ne visi patarimai duoda norimą rezultatą. Tokios frazės kaip „tu pasistenk“, „gal tau reikėtų numesti svorio“ ar „pažiūrėk, kaip atrodai“ gali atrodyti nekaltos, tačiau žmogui jos tik dar labiau sustiprina kaltės jausmą.
„Svarbu kalbėti atvirai, tačiau nesmerkiančiai. Jeigu žmogus stresą slopina maistu, tai kuo labiau didinsime jo stresą, tuo didesnė tikimybė, kad jis ir toliau rinksis senąjį būdą su juo tvarkytis. Artimieji turėtų nepriekaištauti, o paskatinti kreiptis pagalbos, padėti surasti specialistą ar tiesiog suteikti reikalingos informacijos“, – sako R. Mazaliauskienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į vis dar gajų įsitikinimą, esą emocinį valgymą įveikti turėtų pakakti valios pastangų. Tačiau praktikoje situacija dažnai būna gerokai sudėtingesnė, todėl daliai žmonių prireikia ne tik ryžto, bet ir profesionalios pagalbos ar gydymo.
„Kartais pacientams sakau: pabandykite vien valios pastangomis padidinti hemoglobino kiekį kraujyje. Ar jums pavyks? Žinoma, ne. Taip ir smegenys ne visada paklūsta vien valiai. Kartais pastangų neužtenka – tiesiog reikia gydymo“, – reziumuoja R. Mazaliauskienė.
Pranešimą parengė Manosvoris.lt. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.
