- Norėčiau pradėti nuo paskutiniojo akis patraukusio viešo Jūsų, Neringos Rekašiūtės ir Modestos Kairytės žingsnio - socialinio projekto „Mes. Moterys“. Kas ir kodėl dabar paskatino vaizdais prabilti apie dailiąją lytį, jos įvaizdį visuomenėje?
- Kadangi mes visos trys esame skirtingos šio projekto spalvos ir kampai, todėl kalbėsiu tik už save. Mane paskatino prabilti mano asmeninė patirtis, užslėptos emocijos. Tiesiog dabar visi užkaboriai šaukte šaukia moterims, kad jos būtų tobulos, visur tų idealių, grakščių kūnų pavyzdžiai, dar kitur - vidinių savybių instrukcijos, vėliau seka priekaištai iš aplinkinių, kai nesilaikai šio jau nežinia kieno užmanyto plano ir viso to pabaigoje - savęs kaltinimai, savigrauža, sunkvežimis kompleksų, psichologinės problemos, dietos, valgymo sutrikimai ir kiti gardumynai.
Prieš filmavimus televizijoje mane grimuodavo, šukuodavo apie dvi valandas. Tuo tarpu vyrai būna pasirengę per penkiolika minučių. Ir kiekvieną kartą aš galvodavau - ar tikrai, ar tikrai manęs tokios, kokia esu, nereikia? Ar aš galiu būti verta kitų žmonių dėmesio tik prieš tai ištupėjusi grimo kėdėje dvi valandas? Atrodytų, kad moters nėra ir ko klausyti - svarbu, kad akis paganyti būtų malonu, o ką ji ten šneka... ai, bla bla bla. Tai mane skaudina.
- Kokią moterį esame įpratę matyti, kurti, patys apipinti stereotipais?
- Man nepatinka ta didelė kiekybė moterų grupių, kurios pagalvoja apie tai, kad reikia blakstienas prisiauginti, krūtinę prisipūsti, soliariume apsvilti, prisipilti ant veido kosmetikos ir begalę kitų keistų dalykų - tik nepagalvoja apie tai, kad joms visų pirma reikėtų pagalvoti apie dainavimą! Apie idėjas, apie muziką, apie tai, ką jos nori pasakyti! Tai taip graudina, siutina. Ten jokio individualumo, jokios kūrybos, jokios minties. Aš vienos merginų grupės neatskiriu nuo kitos.
- Kuo tai žalinga tiek mums, tiek toms jaunoms mergaitėms, kurios mano turėsiančios perimti tą atsakomybę atitikti visuomenėje sukurtą idealų moters portretą?
- Aš labai džiaugiuosi, kad save iš to rato aš išgelbėjau. Mane supa žmonės, kuriems nė į galvą neateitų staiga mane imti ir vertinti tik pagal išvaizdą. Mes kalbamės, mes kuriam, mes įkvepiam vieni kitus. Dar truputį - ir aš jausiuos jau visai gerai būdama savo kūne.
Dėl jaunų mergaičių man ir yra skaudžiausia. Formuojama vienintelė moters sėkmės formulė (beje, prie to prisideda ir portalai) - būti tokia, kuri galėtų pritraukti gerą vyrą. Tai jos visos ir stengiasi, neriasi iš kailio dėl tų vyrų. Visų pirma, aš manau, kad moterys egzistuoja ne dėl vyrų, ne vyrams, ne apie vyrus. Jos egzistuoja pačios sau. Ir pačios gali visko pasiekti. Bet žiniasklaida formuoja tendenciją, kad moteris be vyro - ničniekas. Reikia turtingo arba įtakingo tėčio, kuris tave galėtų įgrūsti į kokią gerą ir gerbtiną vietelę. Nėra tėčio - bus vyresnis ponas, bet kad jo akį ir piniginę patrauktum, reikia atrodyti atitinkamai. Aš noriu pasakyti, kad viską įmanoma ir savo jėgomis pasiekti. Pasitikėkite savimi. Ir kaip būna saldu ir smagu, kai žinai, kad tai, ką pasiekei, pasiekei pati ir visiškai garbingai. Aišku, be artimųjų, be palaikančių ir įkvepiančių žmonių paramos nieko nebūtų, bet tai - dvasinė pagalba, ne finansinė.
- Projektas „Mes.Moterys“ nuskambėjo ir už Lietuvos ribų, veikiausiai reikšdamas, kad ši lyties stereotipų problema nėra lokali, skaudi vien mums. Ką, Jūsų nuomone, reiškia toks idėjos pripažinimas? Galiausiai, kodėl reikia apie tai kalbėti, ir garsiai?
- Dėl to esu labai laiminga. Kai pradėjome dirbti su šiuo projektu, žengėme pirmuosius žingsnius, susilaukėme ir kritikos, ir aršių ginčų, ir pašaipų. Bet mums nebuvo kur trauktis (o kartais norėjosi) - už mūsų stovėjo tos nuostabios vienuolika moterų, atvėrusių savo širdis ir istorijas mums. Jos labai tikėjo šia idėja. Mes negalėjome jų nuvilti. Jos buvo mūsų jėga ir stiprybė. Todėl judėjome toliau. Supratau, kad Lietuvoje nėra įprasta palaikyti vieniems kitų ir nėra įprasta džiaugtis sėkme.
Tuo tarpu, kai vienas Lietuvos portalas parašė apie mūsų sėkmę, komentaruose daugiausia figūravo žodis „GĖDA!“. Man buvo ir juokinga, ir tuo pačiu liūdna. Taip ir slopinam mes vieni kitus, savęs pačių bijodami. Lietuviai sakė, kad „bjaurios bobos sugalvojo pasirodyti“ ar kažką pan. Bet aš jau suprantu, kad tai - ne apie mūsų projektą, o labiau apie mūsų tautos emocinį intelektą. Deja, jis labai žemo lygio. Baisu, kad daug jaunų kūrybingų žmonių klausosi tokių komentarų ir replikų bei pasiduoda joms. Norėčiau mūsų pavyzdžiu juos įkvėpti. Jeigu jums šaukia: „Gėda!“, reiškia, viską labai gerai darote. Tęskite.
- Jūsų pasisakymus viena akimi stebiu Facebook'e, spaudoje (radijo laidos, prisipažinsiu, neklausiau). Drįstu teigti, kad juos visus vienija Jūsų viešas skatinimas, kiekvieno padrąsinimas būti savimi, nekreipti dėmesio į pagiežingus žvilgsnius, siekti savų tikslų. Ar tiesa, kad tai tapę viena Jūsų misijų?
- Jūs labai tiksliai pastebėjote. Aš visai neseniai labai stipriai verkiau, nes supratau, kiek laiko sugaišau klausydama kitų žmonių nuomonių, norėdama patikti, norėdama kažką įrodyti tiems, kurie ir taip nelinkę manęs suprasti, kiek laiko aš bandžiau gyventi pagal kitų patarimus, priekaištus, pretenzijas. Man pasidarė taip gėda ir liūdna, kad tik dvidešimt penkerių aš gal pradėsiu gyventi vadovaudamasi vien savo galva, nebūdama autoritetų, mokytojų ir visažinių verge. Manau, kad kiekvienam jaunam žmogui tai labai svarbu suvokti. Pasauliui nereikia antros Madonos - jam reikia jūsų - išskirtinio, nepakartojamo, su visais trūkumais ir silpnybėm, su visa patirtim ir istorijomis - tokio, koks esate dabar. Reikia atrasti naują vagą ir tikėti ja.
- Su kokiais dar iššūkiais susiduria jauna asmenybė ir kaip juos įveikti?
- Aš matau daug jaunų žmonių, kurie nepasitiki savimi, kurie tupi po lapais ir ten tyliai murma. Būti drąsiam ir kitokiam - labai didelis iššūkis. Išdrįsti tai, ką darai, ką kuri, pateikti plačiajai visuomenei - tai yra klaikiai baisu! Bet aš manau, kad reikia.
Labai sunku atrasti savo vietą, savo nišą. Man atrodo, kad jauni žmonės mūsų šalyje galėtų būti aktyvesni - tiek pasisakydami politiniais, socialiniais klausimais, bet ir kurdami savo organizacijas, projektus, idėjas. Svarbiausia - netapti vyresniosios kartos klonais ir išpešioti Sovietų Sąjungos palikimą iš mūsų minčių ir elgesio.
- O kas yra Jūsų įkvėpėjai, gyvenimo ramsčiai, idėjiniai lyderiai? Ar svarbu jų turėti?
- Anksčiau į šį klausimą atsakydavau dairydamasi labai toli, kartais net minėdavau praėjusių šimtmečių asmenybes. Ir jų yra, bet turbūt didžiausią ačiū man reikėtų pasakyti tiems keliems mano artimiems žmonėms. Jie yra ir mano genijai, ir lyderiai, ir ramsčiai, nes jie - visada šalia ir visada pasirengę nukenksminti vieną ar kitą man į galvą šovusią abejonę arba čiupti idėją už ausų. Jie yra geriausia, kas nutiko mano gyvenime.
- Ateities planai - nepaisant tų daugybės veiklų, į kurias save jau investuojate, ar kirba galvoje naujos saviraiškos mintys?
- Aš turiu labai daug idėjų. Jeigu nesprogs galva - įgyvendinsiu jas visas. Bet dar turiu laiko.
Žinote žmogų, vertą herojaus vardo?
Kviečiame dalyvauti DELFI konkurse „Herojai tarp mūsų“, siūlyti savo herojus ir laimėti vertingų prizų. Herojais gali būti ir neatlygintinai dirbantys specialistai, savo talentu bendruomenę akinantys menininkai ar tiesiog tie, į kuriuos nori lygiuotis aplinkiniai. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite čia. Jūsų istorijų jau laukiame el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime būtina nurodyti „Konkursui Herojai tarp mūsų“) arba tiesiog užpildykite šią formą:
