Aukų nesirenka
Lietuvą sukrėtę pastarieji įvykiai iškėlė į viešumą užmarštyje paliktus visuomenės sopulius. Emocinė sveikata daliai lietuvių vis dar yra tabu, o garsios kalbos apie dalykus, kurie skauda ir yra nemalonūs, kai kam vis dar asocijuojasi su silpnomis asmenybėmis. Vis dėlto, šiurpinantys įvykiai apnuogina skaudžią tiesą – visuomenės lūkesčiai ir ydingi įsitikinimai užkerta kelią pagalbai, kurios reikia daugeliui moterų. Net jei moteris neturi pogimdyvinės depresijos diagnozės, dar nereiškia, kad pagalba jai nėra reikalinga.
Socialinė erdvė tiesiog ošia asmeninių patirčių įrašais ir pasidalijimais, siekiančiais padrąsinti tas moteris, kurios bijo prašyti pagalbos. Rodosi, sunkumus patiria kur kas daugiau moterų nei skelbia oficiali statistika. Apie pašlijusią emocinę sveikatą kalba ir tos moterys, kurių veiduose iki šiol nesimatė jokių ženklų, bylojančių apie pagalbos poreikį. Apstu ir kviečiančių pasikalbėti, dalintis sopuliais, kartu ieškoti išeičių. Vieną tokių moterų – žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nejučiomis pradėjusi judėjimą „Aš kalbėsiu“ po to, kai pasidalijo savo asmenine istorija ir kvietė moteris dalintis skausmu.
„Puikiai pamenu, kai vaiko susilaukusi draugė man pasakojo apie pogimdyvinę depresiją. Tada išklausiau, pabandžiau guosti, kad gi ji praeina, išėjau pro duris į savo aktyvųjį ir nerūpestingą gyvenimą ir pamiršau. Tuomet galvojau – jau man tai tikrai taip nenutiks. Susilaukiau sūnaus. Pradžioje tas viesulas, kuris įsuko, nė nepaliko laiko susimąstyti, kas čia ir kaip. Nešė kaip banga.
Pradėjus atsikvošėti atėjo supratimas, kad gyvenimas ne tai, kad pasikeitė. Jis absoliučiai kitoks, niekada nebebus taip kaip buvo ir niekas nedavė laiko tam pasiruošti. Pasaulis tas pats, bet tu jame nebe ta pati. Pasidarė šiek tiek baisu. Tada galvojau – dabar sunkesnis laikotarpis, bet greitai bus tik paprasčiau ir lengviau. Taip apgaudinėjau save. Turbūt kaip ir dauguma moterų. Žinote, kaip aš galvojau? Negi dabar pasirodysiu silpna, čia gi tik dar vienas iššūkis, susitvarkysiu. Tyliai.
Galva sprogsta, buvo momentų, kai nei iš šio nei iš to pradėdavo drebėti kojos. Supranti, kad čia ta įtampa išeina. Bet vis tiek tyliai. Nes jeigu rėksiu, skųsiuos, visi sakys, kad esu nenormali, išprotėjusi. O kas norės turėti reikalų su išprotėjusia? Paverkdavau duše. Daugybė nevaldomų dalykų – nerimas dėl vaiko, kai neturi net žalio supratimo, ką su tuo daryti. Kad ir kokias savęs raminimo metodikas betaikytum, jos veikia tik laikinai, nes tas suknistas nerimas yra kažkoks kosminis ir atsiranda jam dar būnant pilve“, – rašo ji.
Įrašo tęsinyje moteris pasakoja apie praeities netektis, dar labiau padidinusias nerimo skalę. Begalę nerimą keliančių minčių, o svarbiausia – aplinkinių spaudimo ir pamokymų, ką ir kaip daryti. Tai, kaip rašo žurnalistė, verčia jaustis lyg nieko nemokėtum ir nežinotum. Nejučiomis pradedama klijuoti ir blogos mamos etiketė, kurią patiriamos aplinkos spaudimą mamos klijuoja pačios sau. Kaip rašo D. Žeimytė-Bilienė, socialinis bendravimas sumažėja iki minimumo, pašlyja ne tik emocinė, bet ir fizinė moters sveikata.
„Su vaiko gimimu atsiradęs stiprus nesaugumo jausmas, bijau dėl ateities, bijau ar gebėsiu pasirūpinti vaiku, o jeigu liksiu viena su juo, kas tada? Laiko nebevaldymas – planuok kaip nori, vis tiek visur vėluoju, bėgu. Pasikeitę santykiai namuose – vaikai keičia santykius ir tai yra dar vienas nerimo šaltinis. Visi šie jausmai ir pojūčiai nėra apie pagalbą auginant vaiką. Kai ji yra, kai vaiką prižiūri tėvas, močiutė, ar kai jis išeina į darželį, tai leidžia šiek tiek atsitraukti. Bet tie jausmai ir pojūčiai vis tiek niekur nedingsta. Tai jausmai ir pojūčiai apie pačią moterį ir apie jos tapimą mama. Bijai pripažinti, kad gyvenimas pasikeitė, bijai pasakyti, jog tau sunku, nes pati bijai tai sau pripažinti. Be to, visada atsiras sakančių, kad maivaisi, vaidini, ko čia skundies, gi pati apsižiojai tą vaiką.
Ir negali, netgi neturi jėgų aiškinti, jog kartais tiesiog nebežinai, kas gerai ir kas blogai. Ir kad nebemoki nieko: nei ilsėtis, nei džiaugtis, nei atsipalaiduoti, nei būti rami. Ir aš, tiesą sakant, nežinau, kada tai baigiasi. Pasakoju savo istoriją, nes matau, kokio dydžio problema yra pogimdyvinė depresija ir kokios tragiškos kartais būna jos pasekmės“, – rašo D. Žeimytė-Bilienė.
Depresija savo aukų nesirenka – patirti sunkumus gali ir tos už televizorių ekranų, ir tos, kažkur toli nuo visuomenės akių ir šurmulio. Kaip rašo D. Žeimytė-Bilienė, visos pagimdžiusios moterys patiria sunkumus, o statistika, sakanti, kad ši būklė kankina 20 procentų moterų, pasak jos, nėra teisinga: depresiją po gimdymo patiria kiekviena moteris, tačiau vienos ją išgyvena lengviau, kitos sunkiau.
Pogimdyvinės depresijos priežastys
Pogimdyvinės depresijos priežastimi gali būti begalė veiksnių: nuo genetikos, iki pastarųjų gyvenimo įvykių. Kaip aiškina Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos medicinos psichologė Vaiva Karaliūnaitė-Skrickienė, pogimdyvinė depresija yra motinos nuotaikos sutrikimo forma, susijusi su nėštumo pradžia ir laikotarpiu po gimdymo.
„Depresiškumą laikotarpiu po gimdymo gali lemti tokie veiksniai kaip moters depresiškumo vertinimas nėštumo metu, prastesnis savo pasiruošimo motinystei vertinimas, jaučiamas stipresnis nerimas dėl gimdymo, mažesnis pasitenkinimas savo santykiu su partneriu kokybe, daugiau stresą keliančių gyvenimo įvykių, pavyzdžiui, netektys, skyrybos ir pan., bei kai laukiamasi pirmo vaiko.
Taip pat pogimdyvinę depresiją gali lemti ir kitos svarbios priežastys: staigūs ir dideli hormoniniai pokyčiai po gimdymo, genetinė predispozicija – šeimos nariai, giminaičiai yra sirgę depresija, biocheminiai veiksniai – neurotransmiterių disbalansas smegenyse, kurį gali sąlygoti aminorūgščių ar vitaminų, mineralų trūkumas ar kitos priežastys“, – aiškina medicinos psichologė.
Paklausta, ar ir kaip įmanoma išvengti pogimdyvinės depresijos ar pasiruošti pogimdyviniam laikotarpiui taip, kad šios būklės pavyktų išvengti, V. Karaliūnaitė-Skrickienė aiškina, kad kiekviena moteris yra labai skirtinga ir nėra vieno būdo ar technikos, jog pogimdyvinės depresijos būtų galima išvengti.
„Dar prieš planuojant nėštumą rekomenduojama artimųjų pasiteirauti, ar nėra artimoje aplinkoje sergančių/sirgusių psichikos ligomis, rūpintis savo psichikos sveikata iki nėštumo ir nėštumo metu, pasidomėti, kokie pogimdyvinės depresijos simptomai, su simptomais supažindinti artimą aplinką, kad susirgus pogimdyvine depresija artimieji galėtų padėti atpažinti ir padėti ieškoti pagalbos. Taip pat aptarti artėjančius pokyčius su partneriu, pasikalbėti apie vaiko priežiūros klausimus, apie pagalbą buityje, jei tokios prireiktų“, – sako ji.
Simptomai, kuriuos nurašo nuovargiui
Skaudžiausia yra tai, kad moterys ne visuomet geba atpažinti emocijų ir elgesio pasikeitimus – dažnai pogimdyvinės depresijos simptomus moterys įvardija kaip nuovargį, atsiradusį gimus vaikeliui ir tikisi, kad jis savaime praeis. Todėl, kaip teigia V. Karaliūnaitė-Skrickienė, itin svarbus aplinkinių budrumas. Konsultuojant pacientes po gimdymo, pašnekovė teigia ne tik supažindinanti moteris su pogimdyvinės depresijos simptomais, bet ir prašanti vyrų, kad šie pastebėtų moters elgesio pokyčius, pasidomėtų kaip ji jaučiasi.
„Simptomai, pasireiškiantys dvi savaites ar ilgiau, sergant pogimdyvine depresija, gali būti tokie kaip nesibaigiantis intensyvus liūdesys bei tuštumos jausmas, interesų bei malonumo jausmo praradimas, užsisklendimas savyje, vengimas bendrauti net su pačiais artimiausiais žmonėmis, nuolat besitęsiantis nerimas, nepasitenkinimas, padidėjęs dirglumas, nemiga arba padidėjęs mieguistumas, energijos, motyvacijos stoka ir nesibaigiantis nuovargis.
Taip pat gali atsirasti verksmingumas, kūno svorio bei apetito pokyčiai – padidėjęs arba sumažėjęs, kaltės ir nevisavertiškumo jausmas, dėmesio sutrikimai – sunkumas susikaupti, sunkumai priimant sprendimus, įkyrios, gąsdinančios mintys apie baimę sužeisti, pakenkti kūdikiui ar susižeisti pačiai, nesidomėjimas, abejingumas kūdikio atžvilgiu, mintys apie savižudybę“, – vardija specialistė.
Pasitaiko atvejų, kada pogimdyvinės depresijos simptomai nurašomi pogimdyvinei melancholijai. Kaip aiškina projekto „Mama mums rūpi“ bendraįkūrėja Asta Petraitienė, pogimdyvinės melancholijos simptomai išties panašūs, tačiau jie reiškiasi lengvesne forma.
„Melancholijos simptomai būna ir savaime praeina maždaug per 2 savaites po gimdymo, kai pogimdyvinės depresijos simptomai yra gerokai intensyvesni ir trunka ilgiau nei 2 savaites. Tai yra pagrindinis požymis, kad jau reikėtų kreiptis pagalbos. Pogimdyvinė depresija dažniausiai pasireiškia per pirmuosius metus po gimdymo, laiku nesprendžiama būsena gilėja ir sunkėja. Kartais į specialistus kreipiasi moterys, sergančios pogimdyvine depresija, tačiau nuo jų gimdymo jau būna praėję dešimt ar daugiau metų – tada gydymas užtrunka gerokai ilgiau.
Nesprendžiant ir nesikreipiant pagalbos būsena gali pasunkėti, gali virsti chroniška. Žinoma, blogai jaučiantis kenčia ir santykiai šeimoje, ir su aplinkiniais, bet svarbiausia – tai dažniausiai trukdo formuotis saugiam kūdikio ir mamos ryšiui, o užsitęsusi savijauta gali vesti link savižudybės grėsmės“, – teigia A. Petraitienė.
Kaip padėti moterims?
Kaip pataria A. Petraitienė, jaučiantis sunkiau, mamos visada gali užsukti ir įsivertinti savo būseną „Mama mums rūpi“ svetainėje, kurioje yra Edinburgo klausimynas, naudojamas pogimdyvinės depresijos nustatymui daugelyje šalių. Labai svarbus yra ir artimųjų, šeimos narių vaidmuo ne tik stebint moters būklę, bet ir aktyviai jai padedant tvarkytis buityje ar prižiūrint kūdikį, taip pat suteikiant galimybę pailsėti.
„Vienas svarbiausių prevencijos būdų yra artimųjų rato, ypač vyro, mamos o gal artimos draugės palaikymas ir reali fizinė pagalba buityje, tiek su kūdikio priežiūra, tiek su paprasčiausiais buitiniais darbais – maisto gaminimas, namų tvarkymas, pabuvimas su kūdikiu, kad mama galėtų nueiti į dušą, kokybiškai maitintis ar išeiti pasivaikščioti. Labai svarbus yra vyro įsitraukimas ir dalyvavimas pasiruošime gimdymui, mokymuose, pačiame gimdyme ir aktyvus buvimas šalia prižiūrint kūdikį, nes tai suteikia moteriai jausmą, kad ji šį procesą eina ne viena – kas yra labai svarbus pogimdyvinės depresijos prevencijos veiksnys.
Apskritai, man atrodo, kad kiekvienai moteriai po gimdymo reikalinga parama ir pagalba, tikrai nereikia laukti kol ji įkris į stiprius simptomus ir išgyvenimus ar pervargs – visada reikia siūlyti pagalbą, tačiau reikia kartu ir paieškoti, kas tiktų konkrečiai moteriai. O jeigu moters savijauta tikrai prasta, ji dažnai verkia ir pasireiškia kiti simptomai, visų pirma reikėtų skatinti, galbūt net padėti apsilankyti pas specialistą konsultacijai.
Kiekviename regione yra Psichikos sveikatos centrai (PSC), Visuomenės sveikatos biurai, kuriuose galima gauti tam tikrą kiekį nemokamų psichologo konsultacijų, kartais vyksta grupinės terapijos. Taip pat yra nemažai psichologinės paramos linijų, tokių kaip kaip Moterų pagalbos linija, Tėvų linija, Krizių įveikimo centras, svetainė pagalbasau.lt, kur galima rasti informacijos apie paslaugas jūsų regione“, – pataria pašnekovė.
Tinkami pagalbos būdai gali būti įvairūs: psichoterapija ar kitos terapijos rūšys. Sudėtingais ir sunkiais atvejais, kaip aiškina A. Petraitienė, siūlomas medikamentinis gydymas. Kurio, kaip teigia pašnekovė, tikrai nereikėtų bijoti, nes dauguma šiuolaikinių antidepresantų yra suderinami su kūdikio žindymu.
„Tačiau, bene svarbiausia yra pačios moters supratimas, kad ši savijauta yra laikina ir sistemingi, kryptingi jos veiksmai, kasdienis rūpinimasis savimi gali ne tik palengvinti patiriamą būseną, bet ir padėti greičiau iš jos išeiti – tai ir lengvas fizinis krūvis ar paprastas pasivaikščiojimas lauke, kokybiškas šiltas maistas, daugiau miego, kokybiško poilsio, mėgstamų veiklų paieška, tarkime, gal jai labai patinka masažas, gal gulėjimas vonioje ar knygos skaitymas“, – teigia ji.
Artimiesiems pašnekovė rekomenduoja rūpestingai klausti ir kartu ieškoti pagalbos būdų, o ne primygtinai siūlyti kažką, kas rodosi efektyviausia ir veiksmingiausia. Taip pat, kaip tikina ji, nereikėtų moters kritikuoti už jos pasirinkimus kūdikio priežiūroje, darbo ir motinystės derinimo niuansuose, nes kiekviena moteris turi teisę rinktis tai, kas atrodo tinkama, o kiekviena mama nori geriausių dalykų tiek savo kūdikiui, tiek sau. Be to, visuomenės spaudimas neretai stigmatizuoja emocinės sveikatos svarbą, todėl jokiu būdu nederėtų kvestionuoti moters noro konsultuotis su specialistu.
„Nemažą visuomenės dalį vis dar įtakoja iš senų laikų atkeliavusi psichologinės sveikatos stigma, kas kartais gąsdina ir neleidžia ieškoti pagalbos. Tai ypač aktualu regionuose. Kai skauda dantį ar koją – kreipiamės į specialistus nedelsiant, tačiau kai patiriame vidinius sunkumus – turime dar nemažai kenkiančių nuostatų ir baimių.
Dažnai girdimas vyresnės kartos menkinantis požiūris į emocinės sveikatos sunkumus, viską nurašant hormonams, kad viskas savaime praeis ir susitvarkys ar kad šiuolaikinių mamų buitis ir taip yra gerokai lengvesnė nei ankstesnių kartų. Tokiu atveju norėtųsi priminti, kad ir laikotarpis, kuriame gyvename, yra gerokai pasikeitęs, mes turime savų iššūkių, be to, šiuolaikinėms mamoms yra keliami gerokai didesni reikalavimai socialinėje erdvėje, nuo kurios ne visada pavyksta atsiriboti“, – sako ji
