Devynioliktojo amžiaus romantikai teigė kadaise čia buvus net dvi pagonių šventyklas: Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje – meilės deivės Mildos, o Išganytojo bažnyčia, teigiama, pastatyta visų pagonybės dievų Panteono šventyklos vietoje. Gražus gamtovaizdis lėmė, kad XVII – XVIII a. Antakalnyje savo rezidencijas statėsi didikai, jų valdos užėmė didelius plotus. Likusioje teritorijoje stovėjo kaimo tipo namai. Dabartinė Antakalnio gatvė pradėta formuoti XIX a. viduryje, ja ėjo pašto kelias į Švenčionis. Prie kelio, kaip pridera, keliauninkus viliojo smuklės, o maždaug ties Sapiegų parko vartais buvo įrengta sargybinė. Romantiškasis, legendomis apipintas rajonas iki mūsų dienų išliko žavus ir ypatingas.
Anksčiau pasigrožėti Antakalniu buvo galima ir iš upės, plaukiant laivu Nerimi. Pirmąjį garlaivį vilniečiai pamatė 1856 metų gegužės 14 dieną. Garlaivį „Vilnius“ pastatė grafas Reinoldas Tyzenhauzas ir minėtą dieną praplaukė juo nuo Žaliojo tilto iki Verkių. XIX a. pabaigoje prie pilies buvo įrengta prieplauka, iš kurios garlaiviai plukdė keleivius iki Verkių, sustodami Trinapolyje ir Valakupiuose. Vyresni vilniečiai atsimena sovietmečiu Nerimi kursavusius laivus. Belieka tikėtis, kad kada nors šis maršrutas bus atgaivintas ir suteiks galimybę pasigrožėti vaizdingomis Neries pakrantėmis.
Pradėkime pasivaikščiojimą po Antakalnį nuo puošniausio šios vietovės akcento – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Nors pagoniškos šventyklos buvimo įrodymų čia nerasta, tačiau tikrai žinoma, kad šioje vietoje nuo seniausių laikų stovėjo medinė bažnytėlė, prie kurios XVII a. pirmoje pusėje įsikūrė vienuoliai laterano kanauninkai. Apie puošniosios dabartinės bažnyčios atsiradimą pasakoja gana tikroviška legenda. 1655 metais rusų armija užėmė Vilnių ir šeimininkavo čia net šešerius metus. Išvadavusi Vilnių lietuvių kariuomenė pareikalavo iš savo vado Mykolo Kazimiero Paco atlyginimų, tačiau valstybės iždas, kaip paprastai, buvo tuščias. Kareiviai sukilo, grasino susidoroti su nesirūpinančiais armija vadais. Mykolas Kazimieras Pacas puolė bėgti, užklydo į medinę Antakalnio bažnytėlę ir ėmė karštai melstis. Prašydamas Viešpaties globos, jis pažadėjo, jei bus išgelbėtas, pastatydinti šioje vietoje puošnią, mūrinę bažnyčią.
Pavojui praėjus, Mykolas Kazimieras Pacas pažado nepamiršo ir ėmėsi statybų. Neturėjęs šeimos, didikas visą savo meilę ir rūpestį skyrė šiai bažnyčiai. Pagal architekto Jano Zaoro projektą pastatytai bažnyčiai dekoruoti jis iš Italijos pasikvietė meistrus Dž. Pertį ir Dž. Galį, kurie pavertė šventovės vidų vientisu, nuostabiu lipdinių teatru, pilnu simbolių ir paslapčių. Pats Mykolas Kazimieras Pacas bažnyčios užbaigimo nesulaukė, 1682 metais mirė ir buvo palaidotas Šv. Petro ir Povilo šventovėje.
Šalia bažnyčios bei prie jos veikiančio Laterano kanauninkų vienuolyno turėjo būti ir kapinės. Kadaise jos buvo beveik šventoriuje, o mūsų dienas pasiekė vėlesnės, XIX amžiuje tolėliau įkurtos kapinės, sovietmečiu pavadintos Saulės vardu pagal šalia esančią gatvę. Šiose kapinėse yra didikų Oginskių, Zavišų šeimų antkapinės koplytėlės, spaustuvininkų Zavadskių šeimos kapas, taip pat ir daugelio kitų žinomų žmonių amžino poilsio vieta.
Kitoje gatvės pusėje žvilgsnis krypsta į dailų, žalumoje skendintį pastatą, kuriame dabar įsikūrusi Jungtinės karalystės ambasada (Antakalnio g. 2). XIX-XX a sandūroje pastatyta privati rezidencija priklausė V.Plyševskiui, vėliau E.Kukeliui. Sovietmečiu, statant Žirmūnų tiltą, dalis pastato nugriauta.
Devynioliktame amžiuje šioje vietoje link Neries leidosi Tivoli ir Kinų sodai, kur buvo įsikūręs ištisas pramogų kompleksas, restoranai, kavinės, kazino. Tivoli sodai garsėjo ypatingos rūšies alyvomis, senais gražiais medžiais ir įmantriausią klientų skonį patenkinančiomis pramogomis. Mažiau turtingi vilniečiai tenkinosi paprastesnėmis linksmybėmis aikštėje priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, toje vietoje, kur dabar žiedinė sankryža. Čia XIX a buvo įrengtos sūpuoklės, atrakcionai, vyko šokiai, o per Petrines (birželio 29 d.) aikštėje šurmuliuodavo mugė.
Keliaujant toliau Antakalnio gatve, kairėje pusėje negalime nepastebėti puošnaus, neobarokinio pastatų ansamblio (Antakalnio g. 6), kuriame dabar įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Šiuos rūmus 1906 metais pasistatė Petras Vileišis (1851-1926). Baigęs Peterburge mokslus, Petras Vileišis tapo inžinieriumi, vienu garsiausių Rusijos imperijoje geležinkelių tiltų statytoju. Užsidirbęs didžiulį kapitalą, Petras Vileišis grįžo į Vilnių ir prisidėjo prie lietuvybės žadinimo aktyvistų. Jo lėšomis ir pastangomis 1904 m. Vilniuje pradėtas leisti pirmasis lietuviškas laikraštis „Vilniaus žinios“, atidarytas to paties pavadinimo lietuviškas knygynas. Pasistatęs puošnius rūmus Antakalnyje, Petras Vileišis šalia įkurdino ir laikraščio redakciją bei spaustuvę.
1907 metais čia buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje dalyvavo visos to meto vaizduojamojo meno žvaigždės: M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius. Atidarymo kalbą sakė daktaras Jonas Basanavičius. Deja, Petro Vileišio kapitalas Vilniuje greitai ištirpo, investicijos nepasiteisino ir 1908 metais inžinierius vėl išvyko dirbti į Rusiją. Antrą kartą jam pasisekė prasčiau, Rusijoje įvyko perversmas ir bolševikų valdžia nesumokėjo Vileišiui uždirbtų pinigų. Į Lietuvą jis grįžo 1921 m., kurį laiką dirbo Susisiekimo ministru, tačiau gana greitai mirė. Puošniuosius rūmus Petro dukra pardavė lietuvių švietimo draugijai „Rytas“, nuo tada pastate veikia organizacijos, tradiciškai tęsiančios Vileišio darbą ir puoselėjančios lietuvybę.
Dar šiek tiek paėjus tolyn Antakalnio gatve, dešinėje pusėje pamatysime didelę aptvertą teritoriją ir puošnius barokinius vartus. Jie veda į Sapiegų parką, kadaise vieną prašmatniausių Vilniuje, su gausiais fontanais ir sudėtingu planu, iki mūsų dienų dar išlaikiusį buvusios prabangos trupinėlį. Tolėliau nuo gatvės, parko gilumoje stovi baigiami restauruoti Sapiegų rūmai (L. Sapiegos g. 3). Kadaise puošnūs baroko stiliaus rūmai per tris šimtmečius ne kartą keitė šeimininkus ir pamažu prarado didžiąją dalį puošmenų, kurias dabar rūpestingi restauratoriai mėgina atkurti. Šioje vietoje savo rezidenciją pasistatė LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega (1637-1720), XVII a pabaigoje tapęs beveik vienvaldžiu Lietuvos valdovu.
Nenuorama ir garbėtroška, Kazimieras Jonas Sapiega labiausiai pagarsėjo dėl konflikto su vyskupu Bžostovskiu, kai Vilniaus vyskupas už kariuomenės laikymą bažnytinėse valdose ekskomunikavo vaivadą, t.y. atskyrė jį nuo bažnyčios. Kalbėdamas apie save, Sapiega vartojo žodį „mes“, taigi jau dėjosi esąs valdovas, o tokiam žmogui derėjo turėti atitinkamo dydžio bei puošnumo rūmus. Ansamblį Antakalnyje statė geriausi meistrai, o dekoravo tie patys italai Dž. Pertis ir Dž. Galis, puošę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Jie dirbo ir prie bažnyčios pastatytos rūmų pašonėje. Deja, Kazimieras Jonas Sapiega neilgai džiaugėsi naująja rezidencija. 1700 metais Sapiegos pralaimėjo Valkininkų mūšį, jų didybė išblėso. Retai naudojami rūmai nyko, 1809 metais atiteko karo ligoninei ir buvo perstatyti. Šią paskirtį rūmai išsaugojo iki nesenų laikų, kai buvo užsimota grąžinti jiems Sapiegų laikų didybę ir puošnumą.
Atokiau nuo Antakalnio gatvės, užstota gimnazijos pastatų, yra nedidelė bažnytėlė. Ją netoli pagrindinių rūmų, parko pakraštyje, pastatė Kazimieras Jonas Sapiega į Vilnių pakviestiems vienuoliams trinitoriams. Pasakojama, kad užsakovas pageidavo bažnyčios, didesnės ir gražesnės už konkurentų Pacų pastatytą Šv. Petro ir Povilo šventovę. Dydžiu naujoji Išganytojo arba Viešpaties Jėzaus vardo bažnyčia (Antakalnio g. 27) gal ir neprilygo konkurentei, tačiau puošnumu tikrai nenusileido.
Jono Kazimiero Vilčinskio išleistame litografijų albume (XIX a) galime pamatyti, kokio turtingo ir prašmatnaus ten būta interjero. 1716 metais pašventintoje bažnyčioje vienuoliai trinitoriai įkurdino vienuolijos simbolį – Jėzaus Nazariečio skulptūrą Esse Homo. Popiežiaus pašventinta skulptūra (aštuonioliktoji originalios Madrido skulptūros kopija) pagal tradiciją buvo rengiama tikrais rūbais ir turėjo panašius į žmogaus plaukus. Greitai pasklido gandas apie šios skulptūros stebuklingumą ir minios vilniečių suplaukdavo į gegužines pamaldas. Buvo tikima, kad nukirpti Jėzaus skulptūros plaukai pasmilkyti padeda išgyti net sunkiausiems ligoniams, be to, nukirpti jie patys savaime ant skulptūros atauga. Apie tai yra išlikęs įdomus pasakojimas – esą viena turtinga Vilniaus ponia sumanė stebuklingaisiais Jėzaus skulptūros plaukais pagydyti savo sergantį šunelį. Tąsyk šuo pasveiko, tačiau skulptūra buvusi išniekinta ir plaukai ant jos daugiau niekada nebeataugdavo.
Po 1863-64 metų sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, o bažnyčia paversta rusų cerkve, katalikams grąžinta tik lenkmečiu. Uždarius bažnyčią, stebuklingoji trinitorių Jėzaus skulptūra perkelta į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur yra iki dabar. Išganytojo bažnyčia ir vienuolynas šiuo metu priklauso šv. Jono kongregacijai.
Už Sapiegų ansamblio, kadaise dvarui priklausiusiose žaliose kalvose skendi Antakalnio kapinės (Karių kapų g. 11). Pradžią šioms kapinėms davė anksčiau minėta karo ligoninė, įkurta Sapiegų rūmuose. Lietuva jau įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, armijoje tarnavo įvairiausių tikėjimų žmonės, tad ir kapinės buvo pasaulietinės, neskirstomos, kaip kitur, pagal religiją. XX a. pradžioje kapinių teritorija buvo padalinta į Našlaičių, Ligoninės ir Karių kapines. Per du gyvavimo šimtmečius kiekvienas karas paliko palaidojimų šiose kapinėse. Sovietmečiu buvusių karių kapų vietoje buvo pastatytas memorialas sovietų kariuomenei, taip pat čia laidoti ir sovietinės Lietuvos partiniai veikėjai. Šiuo metu Antakalnio vardu vadinamose kapinėse dažniausiai lankomi garsių menininkų bei Sausio 13-osios aukų kapai.
Aplankę kapines neskubėkime grįžti į Antakalnio gatvę – paėjėkime tolyn V. Grybo gatve. Jei turite laiko, pasukite į dešinę Šilo gatve, vedančia link žalių Sapiegynės kalvų. Dažną nuotykių ieškotoją traukia ten esantys paslaptingi bunkeriai, statyti 1926-27 metais ir skirti lenkų armijos amunicijai. Dabar bunkeriuose įsikūrusi didžiulė šikšnosparnių kolonija.
Grįžę atgal į V. Grybo gatvę, nukeliaukime iki 29A numeriu pažymėto namo, kuriame gyveno XX a. pradžios mistikė, vienuolė Marija Helena Kowalska (1905-1938), geriau žinoma kaip šventoji Faustina. Čia gyvendama ji rašė dienoraščius, regėjo vizijas, pagal kurias buvo nutapytas garsusis Dievo Gailestingumo paveikslas. Faustinai vadovaujant, jį nutapė vilniškis dailininkas E. Kazimirovskis. Dabar šis paveikslas kabo specialiai jam skirtoje Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12). Buvusiame Gailestingosios Dievo Motinos kongregacijos name atkurta Šv. Faustinos celė, įrengtos patalpos maldininkams pailsėti.
Į pagrindinę Antakalnio gatvę galime grįžti Klinikų gatve, pavadinta 1956 metais pradėto steigti Klinikinės ligoninės komplekso garbei. O jeigu paėjėsime V. Grybo gatve atgal, rasime gatvę keistu pavadinimu – Tramvajų. Čia XIX a. pabaigoje stovėjo arklių traukiamo tramvajaus parkas ir arklidės. 1893 m. pastačius metalinį tiltą per Vilnios upę, nuo centro į Antakalnį buvo nutiesta tramvajaus linija. Iš viso Vilniaus tramvajaus parke buvo 28 vagonai (viename tilpo 16 keleivių). Bendrai 10 kilometrų ilgio bėgiais tramvajus kursavo iš dabartinio Gedimino prospekto į geležinkelio stotį, Užupį ir Antakalnį.
Tramvajų gatvę kertančioje Smėlio gatvėje, 15-ame name gyveno iš tremties grįžęs rašytojas, mokslininkas, keliautojas Antanas Poška (1903-1992), aprašęs savo kelionę į Indiją iš Kauno motociklu 1929-31 metais.
Grįžę į Antakalnio gatvę, negalime nepastebėti didelio gimnazijos pastato (Antakalnio g. 29), atsiradusio čia 1929-30 metais. Pradžioje jame veikė dvi atskiros V. Sirokomlės mergaičių ir generolo L. Želigovskio berniukų pagrindinės mokyklos. Po II Pasaulinio karo mokyklos pavadinimai ne kartą keitėsi, sovietmečiu žinojome ją kaip 18-ąją vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi Dalia Ibelhauptaitė, Andrius Mamontovas ir daug kitų garsių žmonių.
XX a. viduryje Antakalnis buvo pirmasis Vilniaus rajonas, užstatytas tipiniais daugiabučiais. Juose gyveno karininkai, gydytojai, šį rajoną rinkosi gyventi ir garsūs to meto rašytojai. 1956 metais Antakalnį su geležinkelio stotimi sujungė troleibusų linija. Gyventojų patogumui 1959 m. buvo pastatytas kino teatras „Neris“ (Antakalnio g. 37), kurio vietoje dabar stovi daugiabutis.
Pasiekę Antakalnio gatvės pabaigą, galime pasukti dešiniau, Nemenčinės link ir pakeliui aplankyti Saulėtekiu vadinamą studentų miestelį, pradėtą statyti 1968 m. ir vis dar plečiamą bei moderninamą. Kairiau vedanti Lizdeikos, vėliau Vaidilutės gatvė atves jus į žavią Neries pakrantę – Valakupius. Ten galėsite paieškoti Viršupio – legendinės valdovų medžioklės ir vasaros rezidencijos liekanų, kurias aprašė XIX-ojo amžiaus tyrinėtojas A. H. Kirkoras. Jis teigė radęs Viršupio rūmų pamatus Neries pakrantėje, kitoje upės pusėje priešais Trinapolį, tačiau mūsų laikų tyrinėtojams šios vietos dar nepavyko rasti.
