Augintiniams geriausi pašarai, nesvarbu, kokiu būdu jie pagaminti, pasižymi dideliu kiekiu, mažiausiai 40–50 proc. kokybiškos mėsos ir subproduktų, daug daržovių, uogų ir minimaliai angliavandenių turinčių produktų. Šunys ir katės, nors ir daug tūkstančių metų gyvena su žmogumi, genetiškai nelabai tepakito. Trumpas virškinimo traktas ir aštrūs dantys išduoda, kad jie vis tik yra plėšrūnai.

Staigus mitybos keitimas augintiniui gali kelti stresą

Namuose atsiradus naujam augintiniui, kartu atsiranda daug malonių rūpesčių, vienas jų – pasirūpinti naujojo šeimos nario mityba. Nors gyvūnų prekių parduotuvėse akys raibsta nuo įvairių pašarų, veterinarijos klinikos „Kaivana“ direktorius ir veterinarijos gydytojas Algirdas Gelžinis perspėja, kad pirmomis dienomis nevertėtų eksperimentuoti – pirmiausia svarbu pasidomėti, kuo augintinis buvo šeriamas iki patekdamas į naujus namus, nes staigūs pokyčiai gyvūnui kelia stresą.

„Pirmiausia, jei jau namuose atsirado augintinis, tikriausiai jį pirkome iš veislyno ar pasiėmėme iš prieglaudos. Veisėjai ir prieglaudų darbuotojai visada pasakys, kaip ir kokiu maistu buvo šeriamas gyvūnas. Pirmomis savaitėmis, kai tik parsivežate jį namo, vertėtų nekeisti mitybos ir laikytis duotų rekomendacijų, nes gyvenamos vietos pasikeitimas jau ir taip yra didelis stresas kai kuriems gyvūnams, o jei dar pridėsime staigius mitybos pokyčius, gali būti, kad jau trečią dieną stovėsite prie veterinarijos klinikos durų“, – sako A. Gelžinis.

Tiesa, ne visi augintiniai mus pasiekia iš prieglaudų ar veislynų. Rečiau būna, kad priglaudžiame pas mus atklydusius gyvūnus, neturėdami apie juos jokios informacijos – tokiais atvejais suplanuoti augintinio mitybą padės arčiausiai esančios veterinarijos vaistinės ar zooprekių parduotuvės pardavėja ar vaistininkė.

Mėsos kiekis pašare turėtų sudaryti mažiausiai 40–50 proc.

Planuojant augintinio mitybą, svarbu atsižvelgti į tai, kad šunys yra plėšrūnai. Nors keturkojams siūlomo pašaro sudėtis skiriasi, geras pašaras pasižymi dideliu mėsos ir jos subproduktų kiekiu – mėsa turėtų sudaryti mažiausiai 40–50 proc. pašaro.

Gyvūnai ėda
© Shutterstock
Gyvūnai ėda

„Kalbant apie augintinių mitybą, yra nemažai pasirinkimų: tai sausas, ekstrudijos būdu pagamintas pašaras, taip pat sausas, keptas „orkaitėje“, konservuotas, gydomasis, freeze dry technologija pagamintas ir RAW šaldytas pašaras. Visi jie pagaminti skirtingai ir turi savo pliusų ir minusų, bet augintiniams geriausi pašarai, nesvarbu, kokiu būdu jie pagaminti, pasižymi dideliu kiekiu, mažiausiai 40–50 proc. kokybiškos mėsos ir subproduktų, daug daržovių, uogų ir minimaliai angliavandenių turinčių produktų. Šunys ir katės, nors ir daug tūkstančių metų gyvena su žmogumi, genetiškai nelabai tepakito. Trumpas virškinimo traktas ir aštrūs dantys išduoda, kad jie vis tik yra plėšrūnai“, – pabrėžia jis.

Renkantis pašarą augintiniui, svarbiu kriterijumi tampa ne tik kokybinis, bet ir finansinis aspektas. Kaip pastebi veterinarijos gydytojas, ne kiekvieno galimybės leidžia augintinį šerti brangiausiu, aukščiausios kokybės pašaru, tačiau esama ir ne tokių brangių mitybos pasirinkimų.

„Naivu tikėtis, kad augintinis gaus brangiausią, aukščiausios kokybes produktą, o pats šeimininkas dėl to turės maitintis grikiais 6 dienas per savaitę, o sekmadienį – manais. Manau, kad tiek žmonėms, tiek jų keturkojams bičiuliams galioja taisyklė, kad vis tik valgyti reikia tam, kad gyventume, o ne gyventi tam, kad valgytum. Mačiau labai daug benamių žmonių ir prie jų prisiglaudusių keturkojų draugų, nes jie kartu dėl kitų, ne vien su maistu susijusių priežasčių. Labai taupantiems, bet turintiems daug laisvo laiko ir žinių, galima pasiūlyti RAW mitybą, o visais kitais atvejais reikia konsultuotis su veterinarais ir veisėjais, kurie pasiūlys geriausius ir optimaliausius variantus. Reikia suprasti, kad kiekvienas gyvūnas, net ir tos pačios veislės, gali turėti visiškai skirtingus mitybos poreikius“, – teigia A. Gelžinis.

Atradus tinkamą pašarą, nereikėtų jo keisti: yra išimčių

Išsiaiškinus, jog pasirinktas pašaras yra kokybiškos sudėties ir tinkamas mums pagal kišenę, tolesnis žingsnis – stebėti, kaip pašarą priima augintinis, kaip jis veikia gyvūną.

Šuniukas
© Fotolia
Šuniukas

„Reikia pabandyti rasti, kurį pašarą labiausiai mėgsta jūsų augintinis, kuo šeriamas jis puikiai atrodo, gerai jaučiasi, yra energingas, nesišeria ištisus metus, o turi nuostabų kailį, nėra nutukęs, nereikia rinkti išmatų kibirais. Atradus tokį pašarą, reikėtų stengtis jo nekeisti, nebent galima, ir net rekomenduojama, kaitalioti to paties prekinio ženklo produktus su, pavyzdžiui, skirtinga mėsa, nes tai yra naudinga širdies ir kraujagyslių sistemai.

Jei vis tik nesiseka rasti, kas patinka jūsų draugeliui, siūlau kritiškai pažiūrėti į šį reikalą ir išsiaiškinti, ar tik jis nelaukia tu pieniškų dešrelių, kurias gauna vakare, kai prasėdi prie pilno dubenėlio jam skirto maisto, visą vakarą vaidindamas didžiausią namų kankinį. Tačiau galiu pasakyti, kad nutukusių šunų procentas yra ne ką mažesnis, nei žmonių. Nepamirškime, kad vilkas ar lūšis ėda labai nereguliariai, kartais vos kartą per savaitę, ir, dar norėdamas tą vienintelį kartą pavalgyti, kartais turi nubėgti 50 kilometrų“, – sako A. Gelžinis.

Be įprastos mitybos, dažnai dresūroje ar tiesiog norėdami palepinti augintinius, šeimininkai renkasi skanėstus. Anot veterinarijos gydytojo, naudingiausi iš jų – natūralūs skanėstai, kuriuos gyvūnas gali ilgai graužti.

„Skanėstų yra labai įvairių, pavyzdžiui, labai skaniai kvepiantys, bet tinkami tik dresūrai, ir funkciniai, kurių sudėtyje yra papildų kailiui ar dantims stiprinti. Aš visiems rekomenduoju natūralius skanėstus – tai gali būti džiovinti galvijų skrandžiai, trachėjos, ausys. Gyvūnas juos turi ilgiau graužti, o tai naudinga ne tik jo kramtymo raumenims, dantims, bet ir psichinei sveikatai, taip pat juose gausu mineralinių medžiagų. Jūs stebėkite savo šunį, kaip jis tampa visai kitokiu, kai susikaupęs bando susidorot su didžiule jaučio ausimi: jis tampa tikru žvėrimi, net jei tai tik 1,5 kilogramo sveriantis Jorkšyro terjeras. Aišku, skanėstai ir vadinasi skanėstais, o ne maistu, nes jie neturi tapti pagrindiniu gyvūno maistu“, – sako veterinarijos gydytojas.


www.DELFI.lt
4