Nepastojus metus – turėtų kilti susirūpinimas
Kaip aiškina gydytojas, nėra konkretaus tyrimo, parodančio, ar pora gali pastoti, ar ne. Vienintelis patarimas tokiu atveju – bandyti. Tačiau, kaip teigia jis, yra tam tikras terminas, per kurį nepavykus pastoti, galima įtarti nevaisingumo sutrikimus.
„Pora laikoma nevaisinga, jei gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą, nevengdama pastojimo, negali pastoti 12 mėnesių. Išimtis taikoma tada, kai moteris yra 35 metų amžiaus arba turi aiškią nevaisingumą galinčią sąlygoti priežastį, pavyzdžiui, mėnesinių ciklo sutrikimą, galbūt anksčiau sirgo lytinių organų uždegimais, turėjo traumų, operacijų, jai buvo taikytas spindulinis ar chemoterapinis gydymas. Tokiu atveju tyrimus dėl nevaisingumo rekomenduojama atlikti anksčiau – t. y. jeigu moteris nepastoja 6 mėnesius“, – aiškina jis.
Paklaustas, kada dažniausiai poroms pasireiškia nevaisingumo problemos ir kada jos kreipiasi į gydytojus, specialistas teigia, kad į šį klausimą atsakyti nėra paprasta. Tai priklauso nuo to, kada pora nusprendžia planuoti nėštumą bei kada kreipiasi į specialistą, pastebėjus, jog nepavyksta pastoti. Mat pasitaiko atvejų, kada medicininės pagalbos ieškoma po ilgų ir nesėkmingų bandymų, trunkančių ištisus metus.
„Neretai į konsultaciją atvyksta poros, kurios nepastoja gana ilgą laiką – 6 ar 8 metus, bet mes daugeliu atveju nesužinosime, ar būtų pavykę pastoti anksčiau, jeigu ta pora būtų nevengusi nėštumo. Žinoma, yra nustatyta ir tiesioginė moters vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus – didėjant amžiui tikimybė pastoti mažėja. Per vienerius metus natūraliai pastoja ir gimdo apie 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų. Nuo 35 metų tikimybė pastoti po truputį mažėja, o nuo 40 metų galimybės mažėja žymiai. Taip pat su amžiumi didėja savaiminių persileidimų ir chromosominių anomalijų rizika.
Tačiau nereikėtų užmiršti, kad vyrų sveikatos problemos lemia apie 40–50 proc. porų nevaisingumo atvejų, abiejų partnerių nevaisingumas sąlygoja apie 25–40 proc. visų vaisingumo sutrikimų“, – sako Ž. Misevičius.
Dažniausios moterų nevaisingumo priežastys yra ovuliacijų sutrikimai, struktūriniai reprodukcinės sistemos pakitimai, persirgtos lytiškai plintančios infekcijos, tokios ligos kaip endometriozė, priešlaikinis kiaušidžių išsekimas, autoimuninės pacientės ligos, hormoninės sistemos sutrikimai.
Gydytojas vardija, kad ovuliacijos sutrikimai įtakoja apie 25 proc. nevaisingumo atvejų, endometriozė – 15 proc., sąaugos pilvo ertmėje – apie 12 proc., kiaušintakių nepraeinamumas dėl vienokių ar kitokių priežasčių – apie 11 proc., kiti kiaušintakių pažeidimai – apie 11 proc., neaiškios kilmės nevaisingumas – apie 10 proc., kitos priežastys – apie 9 proc.
Vaisingumui svarbus ir gyvenimo būdas bei supanti aplinka
Vis dėlto, nevaisingumo problemas gali sąlygoti ir tokie veiksniai, kurie iš pirmo žvilgsnio mums atrodo visai nekalti. Gydytojas atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu daug dėmesio skiriama gyvenimo būdo ir aplinkos faktoriams, mat tyrimai rodo, jog gyvenimo būdas, kaip miegate, ką valgote, kur gyvenate ir panašūs veiksniai turi labai didelę įtaką bendrai sveikatai, taip pat ir vaisingumui.
„Pagrindiniai veiksniai, tokie kaip mityba, kūno svoris, fizinė veikla ir aktyvumas, fizinis ir psichologinis stresas, aplinka ir žalingi veiksniai, kenksmingos medžiagos, tokios kaip bisfenolis A, pesticidai, herbicidai, sunkieji metalai mūsų maiste ir mus supančioje aplinkoje daro didelę įtaką vaisingumui. Taip pat, jeigu planuojate nėštumą, tiek moterims, tiek vyrams reikėtų atsisakyti žalingų įpročių, kad būtų kuo daugiau šansų pastoti ir išnešioti sveiką kūdikį“, – teigia gydytojas.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad ne visos nevaisingumo priežastys turi loginį paaiškinimą ar priežastinį ryšį su tam tikru veiksniu: dalis priežasčių net šių dienų mokslui išlieka nežinomos arba sunkiai paaiškinamos. Todėl pasakyti, kad egzistuoja tam tikra prevencija ar profilaktika X – nėra lengva, pavyzdžiui, neaiškios kilmės nevaisingumo atveju, kurio tikimybė, kaip anksčiau minėjo specialistas, gali siekti nuo 10 iki 20, kai kurių šaltinių duomenimis ir 30 proc.
„Tačiau ką galima padaryti, bent jau kalbant apie dalį aiškių priežasčių, tokių kaip ovuliacijos sutrikimas, tai koreguoti svorį, gyvenimo būdą, netgi įrodyta, kad jeigu kūno masės indeksas yra virš 30, sumažinus jį bent 5–10 proc., gali atsistatyti savaiminė ovuliacija ir padidėti tikimybė natūraliai pastoti. Be to, esant labai mažam kūno masės indeksui, mažesniam nei 19, svorio priaugimas irgi gali padėti natūraliai pastoti.
Jeigu sportuojama ypač intensyviai, tai irgi gali neigiamai paveikti vaisingumą. Tokiu atveju, sumažinus sporto intensyvumą, padidėja natūralaus pastojimo galimybė. Reikėtų paminėti, kad planuojančios pastoti poros, kurių profesinė veikla susijusi su kenksmingų medžiagų naudojimu darbe ar aplinkoje, turėtų būtų konsultuojamos apie galimą šių medžiagų nepalankų poveikį tiek moterų, tiek vyrų vaisingumui. Amžius, kaip ir minėjau, taip pat yra labai svarbus faktorius planuojant pastoti.
Rūkymas taip pat neigiamai veikia spermos kokybę, mažina natūralaus pastojimo galimybę, gali sąlygoti priešlaikinį kiaušidžių išsekimą, ankstinti menopauzę, o pastojus didina savaiminio persileidimo ir chromosominių anomalijų riziką. Reguliarus alkoholio vartojimas, daugiau nei 2 standartinių alkoholio vienetų per dieną, padidina nevaisingumo riziką. Taip pat įrodyta, kad reguliarus marihuanos vartojimas turi neigiamą įtaką vyrų spermos kokybei, moterims mėnesinių ciklo sutrikimams, o tai neigiamai veikia vaisingumą“, – patarimais dalijasi jis.
Nevaisingumo tyrimai ir gydymas
Pasak akušerio ginekologo, tiriant nevaisingumą, atliekami dviejų tipų tyrimai. Bendrieji tyrimai – reprodukcinė anamnezė ir apžiūra, ginekologinis ir echoskopinis ištyrimas. Specialieji tyrimai – spermos tyrimas, ovuliacijos įvertinimas, kiaušintakių ir mažojo dubens patologijų diagnostika bei tyrimai dėl lytiškai plintančių infekcijų.
„O gydymo būdai yra skirstomi į tris grupes. Pirmoji – medikamentinis nevaisingumo sutrikimų gydymas, pavyzdžiui, medikamentinė ovuliacijos indukcija. Antroji – chirurginis nevaisingumo priežasčių gydymas, pavyzdžiui, laparoskopinės pilvo ertmės sąaugų išdalinimas arba histeroskopinė polipo operacija. Ir trečioji grupė – pagalbiniai apvaisinimo būdai, kai naudojamos priemonės, įgalinančios pastoti ne lytinių santykių metu, čia kalbama apie intrauterinę inseminaciją ir IVF (aut. past. – in vitro fertilizacija, arba kitaip – apvaisinimas mėgintuvėlyje).
Kiekvienu atveju dėl gydymo būdo sprendžiama individualiai, įvertinus visus tyrimus arba priežastį, atsižvelgiant į poros nuostatas ir nusiteikimą, ar pora yra susituokusi, ar ne, nes, pavyzdžiui, pagalbinio apvaisinimo metodai, tokie kaip intrauterinė inseminacija arba IVF Lietuvoje šiuo metu dėl galiojančių teisės aktų galimi tik susituokusioms poroms, dėl ko dažnai nustemba net ir pačios poros, atėjusios į konsultaciją“, – sako nevaisingumo specialistas.
Be to, kaip teigia jis, prieš pradedant gydymą labai svarbu įvertinti ir poros nusiteikimą, jau praeitą kelią bandant pastoti, taip pat amžių ar, kaip jau minėta anksčiau, moralinius įsitikinimus, nes specialistų rekomenduojamas gydymas kartais nedera su poros įsitikinimais. Taip pat svarbu įvertinti, ar yra galimybė pastoti natūraliu būdu, ar geriau negaišti laiko, nes moteris yra sulaukusi 40-ies metų, galbūt turi kitų gretutinių veiksnių, tokių kaip cukrinis diabetas, viršsvoris ar kitos ligos.
Kaip aiškina gydytojas, chirurginis nevaisingumo gydymo būdas dažniausiai pasižymi nesudėtingomis operacijomis ir dažnai tampa reikalingas jau ištyrimo dėl nevaisingumo metu. Pavyzdžiui, atliekant echoskopiją pastebima, kad yra endometriumo polipas ir jį reikia pašalinti. Taigi, chirurginis gydymas taikomas, kai norima atstatyti struktūrinius pakitimus, kurie gali sąlygoti nevaisingumą. Tai gali būti gimdos miomos, polipai, dubens sąaugos, gimdos ertmės sąaugos, endometriozė. Tačiau jis taip pat pabrėžia, kad rekomenduojama atlikti tik tokias operacijas, kurios realiai pagerina pastojimo tikimybę ir nepakenkia vaisingumui.
„Kartais chirurginis gydymas yra taikomas kaip ištyrimo dėl nevaisingumo dalis, pavyzdžiui, kai atliekant mažiau invazyvius kiaušintakio praeinamumo tyrimus, nepavyksta įvertinti jų funkcijos, stebima gretutinė patologija. Tokiu atveju siūloma atlikti diagnostinę laparoskopiją, kurios metu detaliau vertinama galima patologija. Kai kuriais atvejais gali tekti atlikti diagnostinę histeroskopiją ir jos metu šalinti organinę patologiją, pavyzdžiui, gimdos ertmės polipus ar tam tikrą miomų tipą“, – aiškina Ž. Misevičius.
Paklaustas, ar po chirurginio gydymo moteris gali pastoti natūraliai, netaikant pagalbinio apvaisinimo būdų, jis aiškina, kad tai labai priklauso nuo sutrikimų pobūdžio.
„Jeigu priežastis yra anatominiai pokyčiai, kuriuos galima koreguoti operaciniu būdu, taip, pastoti natūraliai galima, o tikimybė po operacijos pastoti padidėja. Visi atvejai individualūs, priklauso nuo priežasties ir jos kompleksiškumo“, – aiškina Ž. Misevičius.
Paklaustas, ar žino daug sėkmės istorijų, kai moterys pastoja natūraliu būdu po chirurginių operacijų, gydytojas neslepia, kad ne visos operuotos pacientės grįžta pas specialistus ir jie ne visada sužino, ar taikytas gydymo būdas pasiteisino šiam tikslui pasiekti.
„Žinoma, grįžtamojo ryšio norėtųsi daugiau, tačiau džiaugiuosi, kad sėkmingų istorijų tikrai yra. Po taikyto gydymo moterys pastoja ir išnešioja kūdikį, o tai ir yra rezultatas, kurio siekiame su visa vaisingumo centrų komanda“, – šypteli jis.
