Rinkis gyvenimą

Lietuvoje ne vienerius metus fiksuojamas didelis savižudybių skaičius, aukšti alkoholio vartojimo rodikliai. Rimtų pasekmių palieka ir smurtas artimoje aplinkoje. DELFI žurnalistai projekte ne tik analizuoja susidariusią situaciją, bet ir kviečia lietuvius neužsimerkti susidūrus su šiomis socialinėmis problemomis.

– Pradėkime nuo teorijos: kas yra perdegimas?

– Perdegimu vadiname chronišką, ilgai besitęsiantį nuovargį, kuomet žmogus įtemptai dirba ištisas dienas, savaites, mėnesius, metus. Tai emocinis, psichologinis ir fizinis išsekimas, atsirandantis ilgą laiką užsitęsus stresui ir virtus į nuolat kamuojantį nuovargį, motyvacijos dingimą bet kokiai veiklai – darbui, hobiui, mokslams ir pan. Taip pat dažnai lydimas fiziologinių negalavimų, tokių kaip, pavyzdžiui, galvos skausmai, dūrimas krūtinės ląstoje. Ši būklė pradėta tyrinėti psichiatrų ir buvo bandoma ieškoti konkretaus tokios žmogaus būsenos aiškinimo ir pavadinimo, tad ir termino atsiradimas siejamas su amerikiečių psichiatro sugalvotu terminu „perdegimas”, siekiant apibūdinti psichinę būklę žmonių, kurių darbo esmę sudaro artimas ir ilgalaikis bendravimas (dažnai emociškai įtemptoje atmosferoje) su klientais (pacientais).

Galima išskirti 3 pagrindinius komponentus, kurie charakterizuoja perdegimą. Tai būtų emocinis išsekimas, depersonalizacija bei asmeninių profesinių siekių redukcija. Kitais žodžiais sakant, žmogui tampa būdinga pažemintas emocinis fonas, abejingumas, dvasinė tuštuma, pradeda dominuoti neigiamas ar net ciniškas požiūris į savo darbo aplinką, žmones, nebevertinamas santykis su jais, „nurašomi” kaip nesvarbūs, pradedama neigiamai vertinti savo gebėjimai ir pasiekimai.

– Kodėl šiais laikais tą patiria dažnas dirbantysis?

– Gyvename aktyvų gyvenimą, dažną profesinėje zonoje lydi aktyvi konkurencija, poreikis išlikti geriausiu, stipriausiu, nes gali būti nereikalingas, dideli asmeniniai siekiai ir lūkesčiai taip pat neleidžia atsipalaiduoti. Dažniausiai su „perdegimo“ sindromu susiduria žmonės, kurie atkakliai ir stipriai stengiasi pasiekti savo užsibrėžtus tikslus, kuriems svarbu aukšta jų darbo kokybė, kurie daug iš savęs reikalauja. Tokių žmonių dienotvarkė dažniausiai būna perkrauta ir negana to, nesvarbu kiek jie yra užsibrėžę atlikti darbų, šie žmonės visuomet siekia padaryti daugiau nei reikia ir geriau nei reikia. Tad tokiems žmonėms atsiranda didžiulė tikimybė patirti „perdegimo“ sindromą, nes iš savęs reikalauja per daug ir per ilgai.

– Kas patenka į rizikos zonas?

– Perdegimas gali įvykti kiekvienam žmogui, tačiau dažniausiai tai siejama su profesijomis/darbu, kuris susijęs su bendravimu su žmonėmis. Tai būtų Socialinės bei sveikatos priežiūros darbuotojai, švietimo srities darbuotojai bei kiti asmenys, tiesiogiai dirbantys su žmonėmis/klientais.

Psichologė Kristina Jievaitienė

– Kokie yra pirmieji perdegimo signalai?

– Išsekimas ateina po truputį vis didinant ir didinant reikalavimus sau. Nespėji pasidžiaugti ir štai, netyčia vėl išsikeli dar aukštesnius reikalavimus, prisiimami dar daugiau veiklos ir taip gyveni diena iš dienos, savaitė po savaitės ar metai iš metų. Tuomet dar daugiau pradedama iš savęs reikalauti ir taip kuo toliau tuo labiau iš savęs išsunkiami paskutiniai energijos likučiai. Norėdami išvengti silpnumo, bejėgiškumo, kurį išgyvename „degdami“ ir „perdegdami“, pasidarome nelankstūs savo kasdienybėje, darbuose, bijome priimti kitokius sprendimus, esame nelinkę priimti kitų patarimus, nes tik mes geriausiai žinome, ką daryti susiklosčiusioje situacijoje. Dalykai tampa vis sunkesni, o norint išlaikyti savo poziciją bei aukštą darbo kokybę, reikia toliau nuolat tobulėti, būti lanksčiam, kūrybiškam ir nuolat keistis. Deja, kuo daugiau stengiamės, tuo labiau bloginame savo veiklos kokybiškumą.

– Kaip suprasti, kad jis artėja?

– Kad ir kaip aiškiai atrodytų visi galimi perdegimo požymiai, pačiam žmogui sau tai nustatyti ar apibūdinti tokią būseną yra sudėtinga. Stinga savęs pamatymo iš šalies, galimas neigimas, nepripažinimas, bandoma ieškoti kitų paaiškinimų. Dažniau žmogus sulaukia komentarų iš artimųjų, kolegų. Klausimus apie perdegimą ir ką su juo daryti žmogui gali padėti atsakyti tik specialistai. Tačiau žinoti ir susipažinti su pagrindiniais perdegimo požymiais galime visi ir tai gali turėti naudos stebint save ir pabandyti užbėgti įvykiams už akių. Galima įtarti, jog žmogaus būsena artėja link perdegimo, jei atsiranda, tęsiasi išsekimas, atsiribojimas nuo aplinkinių, nuo pagalbos, nuo bendravimo, dažnai pasidaro nuobodu, neįdomu, ciniškas požiūris, juokeliai, ko anksčiau nebūdavo, žmogus tampa skeptiškas, neigiamai nusiteikęs, mažėja prasmės matymas, padidėja dirglumas, nekantrumas, ženkliai sumažėja produktyvumas, pradeda viskas aplink erzinti, ir artimiausi žmonės bei aplinka, žmogus gali tapti perdėtai ir nepagrįstai įtarus, nepasitikintis kitų nuomone apie save, jaučiasi per mažai įvertintas, išnaudojamas. Prie viso šio komplekto dar atsiranda ir psichosomatiniais skundai, kuomet pablogėja sveikata, dažni skausmai, bet tai ignoruojama, atsisakomi, nepripažįstami jausmai.

– Kaip įvykiams užbėgti už akių?

– Žmogus gali aktyviau užsiimti prevencinėmis priemonėmis, kurios padėtų išvengti perdegimo būsenos. Skirti laiko sau, saviugdai, savęs ir savo jausmų analizei, normalizavimui, tikslų, lūkesčių apgalvojimui ir įvertinimui, rizikų atpažinimui. Tam gali pagelbėti asmeniniu lygmeniu pasiekiami dalykai, tokie kaip pokalbiai su artimaisiais, kolegomis, nebijoti apsilankyti ir pasikalbėti su psichologu. Žinoma, profesiniu ir organizaciniu lygiu taip pat galima užsiimti prevencine veikla, kuri ženkliai prisidėtų prie perdegimo išvengimo.

Psichologė Kristina Jievaitienė

– Ką daryti, kai jau esi perdegęs? Ar yra kelias atgal? Ar kartą perdegus tai gali kartotis?

– Ką galime padaryti iki perdegimo, tai žinoti apsauginius veiksnius, kurie padėtų ir tuo aktyviau užsiimti ne tik prieš būklei blogėjant, bet ir kaskart sau priminti, ką galiu dėl savęs padaryti. Tai nepamiršti domėtis savo darbu, tačiau neprarasti organizuotumo, aktyviai rūpintis savo tiek fizine tiek emocine sveikata, skirti dėmesį asmeniniams santykiams, mokytis tinkamai priimti kritiką, nesėkmę, kelti adekvačius lūkesčius tiek sau, tik kitiems, brėžti ribas, į dienotvarkę įtraukti įvairias veiklas siekiant atsipalaiduoti ir įveikti stresą, nebijoti ir užsiimti savirefleksija, mokytis jausmų atpažinimo ir išveikimo. Jei būsena visgi itin prasta, žmogui padės psichologai, psichiatrai. Tai nėra nuosprendis visai ateičiai, galima rasti individualius pagalbos būdus ir įveikti sunkumus tikrai galima.

– Ar perdegimas yra darboholizmas ar tai du skirtingi terminai?

– Sakyti, kad tai tas pats kategoriškai negalime, tačiau tai labai glaudžiai susiję priežasties-pasekmės ryšiais. Tačiau perdegimas būdingas ne tik darboholikams, su tuo gali susidurti ir ne taip intensyviai dirbantys, bei ne visi darboholikai negeba tinkamai suplanuoti laiko ir savo energijos (tiek emocinės, tike fizinės) resursų. Manau, kiekvienas turime pažinti save ir mokytis saugoti. Jei to laiku nedarysime, pasekmės ilgainiui nieko nekeičiant gali būti labai nemalonios atsiradus nerimo sutrikimams, depresijai ar kitoms psichikos ligoms.