Kokie bendri savijautos požymiai rodo, kad derėtų apsilankyti pas gydytoją endokrinologą ir išsitirti skydliaukės veiklą?
Skydliaukės sutrikimo simptomai gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo paciento amžiaus, skydliaukės veiklos sutrikimo trukmės ir sunkumo. Sunerimti reikėtų, jei atsiranda per aktyvios skydliaukės veiklos (tirotoksikozės) požymiai, tokie kaip svorio kritimas nepaisant normalaus ar padidejusio apetito, prakaitavimas, rankų drebėjimas, jaučiamas širdies plakimas arba padidėja širdies susitraukimų dažnis (vyresnio amžiaus žmonėms gali sutikti širdies ritmas), šilumos ir fizinio krūvio netoleravimas, akių pokyčiai – paraudimas, skausmas, ašarojimas, šviesos baimė, stūmimo jausmas, padidėjęs jautrumas, dirglumas, nerimas ar nemiga. Rečiau moterims sutrinka menstruacijų ciklas, o vyrams atsiranda ginekomastija (krūtų liaukinio audinio išvešėjimas) arba erekcijos sutrikimai.
Kitu atveju, jei skydliaukė veikia nepakankamai (hipotirozė), simptomai būna ne tokie ryškūs bei geriau toleruojami. Dėl sulėtėjusios medžiagų apykaitos pradeda augti svoris, išsausėja oda, slenka plaukai, lūžinėja nagai, užkietėja viduriai. Neretai būdingas nuolatinis nuovargis, raumenų silpnumas, prislėgta nuotaika ar depresyvumas, sulėtėja mąstymas, pablogeja koncentracija ir atmintis. Moterims sutrinka menstracijų ciklas ar pasireiškia nevaisingumas, o pastojimo metu padididėja savaiminio persileidimo rizika. Vyrams sumažėja libido, pasireiškia erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimai.
Skydliaukės veiklos sutrikimas dažnai susijęs su įvairiais nervų sistemos ar psichikos sveikatos sutrikimais. Dažniausiai depresyvumas ar prislėgta nuotaika pasireiškia jau esant gana pažengusiai hipotirozei (nepakankamai skydliaukės veiklai), todėl visada reikėtų atkreipti dėmesį, ar nėra kitų simptomų, susijusių su skydliaukės patologija, o jiems esant - išsitirti dėl galimų skydliaukės hormonų pokyčių.
Skydliaukės veiklos suaktyvėjimas gali lemti svorio kritimą ar jo nepriaugimą nepriklausomai nuo ne itin sveikos mitybos. Tai, kaip prastai beskambėtų, juk yra dažno žmogaus, ypač moters, svajonė – valgai ir lieknėji. Vis dėlto, kuo organizmui pavojinga suaktyvėjusi skydliaukės veikla ir kodėl tokią būklę taip pat būtina spręsti? Galbūt net žmonės, besidžiaugiantys „gerais genais, greita medžiagų apykaita“ ir dėl to galintys valgyti bet ką nestambėdami, iš tiesų turėtų nedelsdami pasitikrinti skydliaukę?
Su amžiumi medžiagų apykaita palaipsniui linkusi lėtėti, todėl bepriežastinis svorio kritimas (nepakeitus mitybos, fizinio aktyvumo įpročių ir nesant intensyvaus streso) gali signalizuoti, jog būtinas ištyrimas dėl skydliaukės patologijos, o ją atmetus - gerokai rimtesnių sveikatos problemų. Nors svorio kritimo ir padidėjusio apetito derinys yra labiausiai būdinga simptomatika tirotoksikozei (per aktyviai skydliaukės veiklai), kai kurie, ypač jaunesni, pacientai netgi priauga svorio dėl atsiradusio pernelyg didelio apetito. Esant lengvai ligos formai, kurį laiką galėtų būti tik svorio kritimas ar nepriaugimas, nepriklausomai nuo blogėjančių gyvenimo būdo įpročių, tačiau negydoma klasikinė tirotiksikozė dažniausiai progresuoja, kol pasireiškia anksčiau minėtų simptomų kompleksas.
Simptomai blogina gyvenimo kokybę ir darbingumą, o kai kuriais atvejais negydoma tirotoksikozė, dažniausiai esant sisteminei autoimuninei Graveso ligai, gali sukelti gyvybei grėsmingų komplikacijų, tokių kaip širdies ritmo sutrikimas, psichozės simptomai. Labai išvešėjusi skydliaukė gali užspausti trachėją, stemplę, sukelti užkimimą ar labai retais atvejais sukelti tirotoksinę krizę, kuomet išsekus kompensaciniams mechanizmams sutrinka įvairių organizmo organų veikla.
Visuomenėje dvi medžiagos – jodas ir selenas – yra plačiai siejamos su skydliaukės sveikata. Gal galite pakomentuoti, kada jas iš tiesų vertėtų vartoti, o gal geriau išvis nesavivaliauti?
Jodas – žmogaus organizmui būtinas mikroelementas, kuris dalyvauja skydliaukės hormonų sintezėje ir yra neatskiriama jų sudedamoji dalis. Minėti hormonai dalyvauja medžiagų apykaitoje, reguliuoja organizmo augimą, protinį ir fizinį vystymąsi. Tiek dėl jodo trūkumo, tiek dėl pertekliaus galimi skydliaukės veiklos sutrikimai (hipotirozė ar hipertirozė) ar skydliaukės struktūros pokyčiai - skydliaukės padidėjimas ar mazgai joje, didėja skydliaukės audinio imlumas radiacijai.
Suaugusiam žmogui per parą reikia 150–200 µg jodo. Labiausiai jodo trūkumas gresia nėščioms moterims dėl padidėjusio jo poreikio nėštumo metu.Tuo tarpu jodo pertekliui labiausiai jautrūs kūdikiai ir vyresnio amžiaus žmonės, taip pat asmenys, sergantys skydliaukės ligomis, širdies ritmo sutrikimais. Pagrindiniai jodo šaltiniai yra joduota druska, duona, kurią kepant naudota joduota druska, žuvis (ypač menkė, lašiša), jūros gėrybės, jūros dumbliai, vištų kiaušiniai, pienas ir jo produktai.
Su maistu jodo perdozuoti neįmanoma, išskyrus retus atvejus, kai dideliais kiekiais vartojami jūros kopūstai ar geriamasis vanduo, kuriame gausu jodo, tačiau nesaikingai vartojant jodo turinčius preparatus – maisto papildus ar vartojant kai kuriuos vaistus širdies ir psichinėms ligoms gydyti, jodo galima ir perdozuoti. Todėl reikia atidžiai skaityti maisto papildų etiketes ir įsitikinti, kad bus suvartojama ne didesnė nei rekomenduojama, t.y. 150–200 µg, jodo per dieną dozė.
Sergant lėtiniu autoimuniniu tiroiditu (LAT) perteklinis jodo vartojimas, buvus jodo trūkumui, gali sietis su gausesniu skydliaukės peroksidazės antikūnų kiekiu ir pabloginti ligos eigą. Kuo didesnė jodo stoka – tuo ryškiau padidėja antikūnai, pradėjus vartoti pakankamą jodo kiekį. Šis reiškinys yra trumpalaikis ir dažniausiai nėra kliniškai reikšmingas, tačiau, priklausomai nuo genetinių ir kitų aplinkos veiksnių, gali sutrikdyti skydliaukės veiklą. Dažniausiai pasireiškia subklinikinė hipotireozė, kuomet simptomų nėra arba jie nežymūs, tačiau kartais gali provokuoti ar pasunkinti esamus sveikatos sutrikimus, o nėščiosioms būti susijusi su didesne persileidimo, ankstyvo gimdymo ar vasiaus vystymosi sutrikimo rizika. Dėl šių priežasčių jodo papildai, esant diagnozuotam LAT, nerekomenduojami.
Selenas – tai mikroelementas, taip pat naudingas skydliaukės hormonų gamybai ir metabolizmui. Jis veikia kaip antioksidantas, be to skatina neaktyvaus skydliaukės hormono T4 (tiroksino) virtimą į aktyviąją formą –T3 (trijodtironiną).
Seleno trūkumas gali pasireikšti raumenų silpnumu, nuovargiu, plaukų slinkimu, susilpnėjusia imunine sistema, viduriavimu, nagų spalvos pasikeitimu. Sergant skydliaukės autoimuninėmis ligomis, esant žemam seleno kiekiui organizme, pastebėta padidėjusi gūžio (skydliaukės išvešėjimo) bei skydliaukės mazgų išsivystymo rizika. Tyrimų duomenimis, selenas gali sumažinti antikūnių prieš skydliaukės peroksidazę (ATPO) kiekį sergant lėtiniu autoimuniniu tiroiditu, taip pat pagerina Greivso oftalmopatijos eigą.
Šiuo metu suaugusiems asmenims rekomenduojamas seleno kiekis yra nuo 55 iki 75 mcg/d. Pagrindiniai seleno šaltiniai yra mėsos produktai, žuvis, makaronai, ryžiai, duona ir grūdai, tačiau dažnai su maistu jo gaunama nepakankamai. Esant seleno trūkumui, jo papildų vartojimas gali turėti teigiamą poveikį. Sergant skydliaukės ligomis, tyrimų duomenimis, rekomenduojama vartoti 100–200 mcg seleno per parą, ne mažiau kaip 3 mėn., o esant Greivso oftalmopatijai rekomenduojama vartoti ne mažiau kaip 6 mėnesius. Seleno papildų efektas pastebimas iki 6 mėn., vėliau mažėja. Jo poveikis nėščiosioms dar nėra pakankamai ištirtas, todėl rutiniškai skirti seleno papildų nėštumo metu nerekomenduojama. Nors seleno toksiškumas nėra labai dažnas, visgi gali pasitaikyti, pasireikšdamas tokiais požymiai kaip pykinimas, nagų spalvos pakitimas, trapumas ir lūžinėjimas, plaukų slinkimas, nuovargis, dirglumas ir blogas kvapas iš burnos.
Su kokiomis skydliaukės problemomis dažniausiai susiduria lietuviai ir ar čia stebima tam tikrų išskirtinumų nuo kitų šalių, kontinentų?
Kadangi jodo trūkumas yra vienas svarbiausių mazginio ar difuzinio gūžio atsiradimo rizikos veiksnių, todėl skydliaukės sutrikimų paplitimas priklauso nuo jodo deficito regione. Literatūros duomenimis, mažiausiai jodo suvartojama Europoje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, taigi, Lietuva taip pat priklauso endeminiam jodo deficito regionui – Lietuvos gėlame vandenyje bei dirvožemyje jodo beveik nėra.
Epidemiologiniai tyrimai nurodo, kad populiacijoje skydliaukės mazgų vis daugėja, galimai dėl geresnės diagnostikos, plačiau klinikinėje praktikoje naudojant UG tyrimą, ilgėjant gyvenimo trukmei bei dėl aplinkos poveikio, ypač jodo trūkumo teritorijose. Regionuose, kur netrūksta jodo, skydliaukės mazgai nustatomi 4–7 proc. populiacijos, esant jodo deficitui – apie 50 proc. populiacijos.
Kalbant apie prevenciją – ar galėtumėte patarti, ką kiekvienas žmogus gali padaryti dėl savo skydliaukės sveikatos?
Kaip ir minėta anksčiau, siekiant išvengti skydliaukės sutrikimų, svarbu pakankamas suvartojamo jodo kiekis, todėl viena iš prevencijos priemonių yra visuomenės švietimas apie tai, kokie negalavimai gali atsirasti esant nepilnavertei mitybai bei kokie yra jau sutrikusios veiklos simptomai.
Tarptautinės organizacijos pabrėžia, kad paprasčiausias ir veiksmingiausias būdas apsaugoti visuomenę ir kiekvieną nuo jodo stokos būklių yra tinkamai vartoti joduotą druską. Pakankamą jodo kiekį ypač svarbu gauti vaikams, reprodukcinio amžiaus moterims, nėščiosioms (ypač nėštumo pradžioje, kai vaisiaus skydliaukė dar nėra susiformavusi ir tiroksinas gaunamas tik iš motinos organizmo) bei maitinančioms moterims, nes jodas labai svarbus vaikų protiniam ir fiziniam vystymuisi. Taigi, sveika, subalansuota mityba, kurioje gausu jodo turinčių maisto produktų, ir joduotos druskos vartojimas gali būti geros sveikatos pagrindas.
Nustatyta, kad yra genetinis polinkis sirgti autoimunine skydliaukės liga, kuriai priklauso Greivso liga ir LAT, taigi, jei pacientas ar jo šeimos nariai serga autoimuninėmis ligomis (Adisono liga, 1 tipo cukriniu diabetu, jungiamojo audinio ligomis, vitiligo, miastenija ir kitomis), rizika susirgti automunine skydliaukės liga yra didesnė. Rūkymas, stresas, pervargimas taip pat gali turėti įtakos skydliaukės funkcijai. Vis dėlto neretai tiksli skydliaukės hormonų sutrikimo priežastis išlieka nežinoma, todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į simptomus ir laiku kreiptis į specialistą bei pradėti gydymą siekiant išvengti komplikacijų.
Net ir nejaučiant jokių simptomų ištirti skydliaukę rekomenduojama planuojant nėštumą ar nėštumo pradžioje, jei šeimoje yra sergančių skydliaukės ligomis, patyrusiems jonizuojamosios spinduliuotės poveikį (aplinkos radiaciją ar radioterapiją į galvos ar kaklo sritį), vartojantiems tam tikrus medikamentus, pavyzdžiui, amiodaroną, ličio preparatus.
Skydliaukės funkcijai įvertinti ir skydliaukės ligai diagnozuoti gali būti atliekami keli tyrimai, dažniausi iš jų yra TSH (skydliaukę stimuliuojančio hormono), laisvųjų T4 (tiroksino) ir T3 (trijodtironino) kiekio tyrimai. Taip pat gali būti atliekamas skydliaukės antikūnų, ultragarsinis, rečiau kiti tyrimai, priklausomai nuo individualios situacijos. Kadangi tik maža skydliaukės mazgų dalis nustatoma apčiuopos metu, šis ištyrimo metodas šiais laikais mažai informatyvus. Skydliaukės UG tyrimas – dažniausiai naudojamas skydliaukės vaizdinis metodas, suteikiantis daugiausiai informacijos apie skydliaukės anatomiją, mazgų dydį bei dydžio kitimą stebėjimo metu, leidžiantis įtarti, bet neleidžiantis atskirti gerybinių pakitimų nuo piktybinių, todėl ultragarsinių piktybiškumo požymių buvimas labai padidina skydliaukės piktybinio naviko tikimybę.
Tokių mazgų ištyrimui rekomenduojamas citologinis tyrimas, atliekant skydliaukės mazgų aspiracinę punkciją plona adata (APPA), tačiau nors skydliaukės mazgai yra labai paplitę, 90–95 proc. jų yra gerybiniai. Skydliaukės UG tyrimas rekomenduojamas visiems pacientams, kuriems apčiuopiamas darinys kakle (mazgas ar limfadenopatija), nustatyti skydliaukės mazgai kitų radiologinių tyrimų metu, taip pat pacientams, kuriems yra didelė rizika piktybiniam procesui skydliaukėje (skydliaukės vėžys šeimoje, patvirtinti genetiniai sindromai, susiję su skydliaukės vėžio rizika, kaklo apšvita anamnezėje). Net ir neesant mazgų piktybiškumo požymių, rekomenduojamas ilgalaikis mazginių pakitimų stebėjimas, atliekant UG tyrimą bent kartą per metus.
