„Nesvarbu, kokioje aplinkoje užaugote, nesvarbu, kas jūsų tėvai, – jūsų gyvenimas neprivalo būti toks pat“, – šiandien įsitikinusi 23-jų metų Urtė (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI).

Dabar mėgstamą darbą turinti ir daug po pasaulį keliaujanti mergina sako, kad daugelis jos pažįstamų nė neįtaria, kokiomis sąlygomis ji gyveno daugybę metų. Būtent dėl to Urtė prašo anonimiškumo.

Merginos šeimos istorija skaudi: tėvas, atvirauja ji, serga alkoholizmu, mama užgriuvus bėdoms paniro į depresiją, netrukus šeimą pradėjo kamuoti ir finansiniai sunkumai, kurie tėvams emigravus į užsienį prislėgė pačios Urtės pečius. Baisiausia, sako dvidešimtmetį perkopusi mergina, kad dar vaikystėje ji bandė nieko neįtariantiems aplinkiniams signalizuoti apie prastą situaciją šeimoje, tačiau liko neišgirsta.

Savo istorija Urtė sako norinti padrąsinti kitus panašaus likimo vaikus ir pabrėžia, kad nebūtina pasirinkti tokio destruktyvaus kelio, kokį kartais pasirenka artimiausi žmonės.

Iš pradžių gerdavo savaitgaliais

„Aš buvau labai mylimas ir laukiamas vaikas. Kai mama laukėsi, vaikščiojo pilvą atkišusi į priekį, didžiavosi“, – nedideliame nuomojamame butelyje gerdama kavą istoriją pradeda mergina. Jai vaikystėje, tikina, nieko netrūko. Mama dirbo Lietuvoje, o tėtis važiuodavo į užsienį. Tėčio esą dažnai nebūdavo namuose, o jo charakterį pašnekovė apibūdina ne kaip paties šilčiausio žmogaus.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© A.Didžgalvio nuotr.

Tačiau jau eidama į pradinę mokyklą Urtė pasakoja pradėjusi jausti nerimą kiekvienam savaitgaliui artėjant. „Buvau pakankamai maža, tačiau jau pastebėjau, kad kai man nereikia į mokyklą – tėvai girti. Jie gerdavo kiekvieną savaitgalį. Kiek jie tada gerdavo, aš nuoširdžiai pasakyti negaliu. Viskas buvo slepiama. Niekada nemačiau tėvų geriančių, tik girtus. Dar ir šiandien jie teigia, kad negeria“, – sako pašnekovė.

Anot merginos, nors ir kamavo nerimas dėl tokio tėvų elgesio, santykiai šeimoje išliko šilti iki merginai suėjo 12-13-ka metų.

„Tada supratau, kad jie geria per daug ir ne tik savaitgaliais. Namuose vyravęs supratingumas, palaikymas buvo pakeisti balso pakėlimu, sakymais, kad „aš tave pasiųsiu ten, mesiu į tave tą, užmesiu aną“. Tuo metu pastebėjau ir tai, kad namuose alkoholis tapo prioritetas. Galėjo nebūti pieno, galėjo nebūti arbatos, galėjo nebūti mėsos, tačiau pinigų „šnapsiukui“ – buvo visada“, – pamena Urtė.

Į vaiko kalbas artimieji nereagavo

Supratusi, kas vyksta, Urtė sako pradėjusi kalbėtis su giminėmis, tačiau pagalbos šauksmas, tikina ji, tuomet buvo bergždžias. „Sulaukiau atsakymų, kad aš esu vaikas ir nieko nesuprantu. Juk suaugę žmonės gali išgerti... O šiandien giminės man sako, kad „kaip baisu, kaip tavo tėtis geria, reikia kažką daryti“, – ironiškai, bet liūdnai šypteli mergina.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© Shutterstock nuotr.

Kaip pasakoja Urtė, tėtis tuomet jau gerdavo nuolatos, retai prasiblaivydavo, tačiau mama esą alkoholį vartodavo retai, mat tuo metu prižiūrėjo šeimos verslą – parduotuvę vieno Lietuvos didmiesčio senamiestyje.

„Ji situacinė gėrėja. Kai situacija leisdavo, ji gerdavo. Pavyzdžiui, kokia nors šventė ar savaitgalis. Tėtis gerdavo visą laiką darbe, lysdavo prie klientų, nepatingėdavo iš kasos pasiimti pinigų alkoholiui. Mama vengdavo gerti darbo dienomis, tačiau kartais palūždavo, sakydavo, kad jai sunku matyti tokį tėtį, su juo gyventi. Todėl „įkaldavo“, kad to nematytų. Darbe ji vesdavo inventorizacijos sąsiuvinį, iš jos rašto matydavau, kuriomis dienomis ji gėrė. Jei ji gerdavo, tai trukdavo kelias dienas, o po to sekdavo keli mėnesiai abstinencijos“, – pasakoja mergina.

Mama sirgo depresija

Urtės teigimu, jos mama turi ir kitą problemą, kurią alkoholio vartojimas tik dar paaštrindavo. „Kai man buvo 14-ka metų, mamai buvo diagnozuota maniakinė depresija. Jai pasireiškia sunkios depresijos epizodai, kurie trunka ilgai, net keletą metų, ir protarpiais užeina periodai, kada ji savęs nekontroliuoja, tampa agresyvi, daro dalykus, kurių neatsimena“, – sunkiai rinkdama žodžius apie mamos problemas kalba Urtė.

Susirgus mamai tuomet dar nepilnametė mergina sako vis dažniau likdavusi viena, mat motina neretai atsikliūdavo ligoninėje, o tėtis esą ir toliau girtavo.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© DELFI / Karolina Pansevič

Anot Urtės, prie mamos ligos prisidėjo nuolatinis nepritekliaus jausmas. Kaip pati mergina teigia, pinigų nebuvo, nes tėtis gėrė per daug, kuriant verslą buvo padaryta daug klaidų, o galiausiai tėtis esą privertė mamą pasiimti paskolą iš sukčių. Dėl tokios situacijos senamiestyje buvusią parduotuvę šeima netrukus uždarė, o po bankroto, pamena Urtė, liko didžiulės skolos.

„Kai mamą pirmą kartą paleido iš ligoninės buvo vasario mėnuo. Namuose buvo atjungta elektra, o man reikėjo ruoštis egzaminams. Retai grįždavau namo, gyvenau pas draugą. Tuo laikotarpiu palikau mamą vieną, ji buvo su tėčiu, bet jis gerdavo iki komos. Tačiau ji supranta, kodėl taip dariau. Mūsų santykiai šilti, esu labai artima su mama ir man buvo be galo skaudu ją matyti tokią“, – sako pašnekovė.

Pajuto, kad tėtis pasiekė dugną

Mergina pasakoja, kad situacija tapo nebevaldoma, kai jai buvo 16-ka metų. „Tėtis man gimtadienio proga padovanojo labai gražią auksinę grandinėlę su pakabuku. Ją jam 16-to gimtadienio proga padovanojo jo mama, o jis ją man. Aš labai vertinu tokius dalykus ir visada ją nešiojau. Vieną kartą grandinėlę nusiėmiau ir ji dingo“, – pamena Urtė.

Grandinėlės ji esą ilgai ieškojo, tačiau patikrinusi papuošalų dėžutę, kurioje šeima laikė brangenybes, pamena radusi ją tuščią.

„Po kiek laiko tėtis manęs paklausė, kur aš padėjau tą grandinėlę. Pasakiau, kad ji dingo. Jis pasiuto, puolė ieškoti, pradedant nuo mano stalo, baigiant mano apatinių stalčiumi. Radęs tuščią papuošalų dėžutę pradėjo kaltinti mano drauges, matai, jos pavogė viską. Su mama supratom, kad tai jis viską išnešė iš namų. Nuo tada žinojau, kad pasiektas dugnas“, – pasakoja Urtė.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© DELFI / Rokas Tenys

Neigė, kad geria

Paklausus, kokias emocijas jai tuomet kėlė tėvų elgesys, mergina susimąsto. „Jie niekada nebuvo su manimi piktybiški, tačiau man buvo labai nemalonu. Tai keldavo frustraciją, dėl ko išsivystė neurozė. Pamenu, kad pastebėjus namuose vyno taurę man kildavo panika, puldavau į isteriją, verkdavau, rėkdavau. Aš bandžiau kontroliuoti, kiek jie geria, o jie tai nuo manęs slėpė. Taip ir prasidėjo mūsų žaidimai „Gėrei? Negėriau!“. Sakydavo, juk tu nieko nematei. Nepagautas – ne vagis.

Kartą, kai buvau jau 18-kos metų, pagavau mamą išgėrusią, tačiau įrodymų nebuvo. Klausiau, ar gėrė, sakė, kad ne. Kitą dieną buvo kažkokia šventė, visi rinkomės pas močiutę. Atvažiavus radau mamą išgėrusią, o ant stalo – alkoholis. Pasakiau jai, kad ji gėrė vakar ir dabar vėl geria. Mama pradėjo mane stipriai trankyti. Ji negalėjo nustoti manęs daužyti ir visą tą laiką rėkė, kad negėrė. Aš norėjau išeiti, bet ji man fiziškai neleido“, – teigia mergina. Šiandien Urtė mano, kad mama save įtikindavo, kad nėra jokios problemos, o jos pareiškimai, svarsto, trukdydavo iliuzijai.

Alkoholis
© DELFI / Valdas Kopūstas

„Svarbiausia, viską matė močiutė, tačiau ji palaikė mamos pusę. Aš buvau absoliučiai bejėgė. Manęs net mano šeima nepalaikė“, – prisimena Urtė. Po šios istorijos stoja nejauki tyla, mergina tvardo prisiminimų sukeltas emocijas. Atsikvėpusi pašnekovė patikina, kad tai – vienas skaudžiausių įvykių.

Nors mergina sako, kad tėvų girtavimas buvo pastebimas plika akimi, savo priklausomybę neigė ir tėtis, todėl Urtę vis dažniau apimdavo bejėgiškumo jausmas.

„Man užeidavo manijos priepuoliai. Kratydavausi, rėkdavau, vemdavau be sustojimo. Jie gerdavo, o „aš nieko negaliu padaryti“, – tarsi mėgindama atvaizduoti tuometę reakciją drebindama kūną sako mergina.

Urtė pasakoja, kad būdama vyresnė, bandydavo išeiti iš namų, tačiau tėvai jai to padaryti neleisdavo. „Tėvai girti tapdavo labai lipšnūs. Jie zyzdavo ir verkdavo, kol aš likdavau tik tam, kad pagaliau baigtųsi tie verkimai. Jie bijodavo, kad aš išeisiu ir negrįšiu. Tuo metu daug laiko praleisdavau pas draugo šeimą, jie mane pamaitindavo, nes namuose dažnai nebūdavo maisto. Vėliau jie nustojo bijoti, kad negrįšiu, tėvams pasidarė viskas nebeįdomu. Galėdavau kelias dienas negrįžti nieko nepranešus“, – teigia Urtė.

Problemų tik daugėjo

Mergina sako, kad su mama jos santykiai visada buvo šiltesni nei su tėvu. Jo viduje, niūriai sako mergina, jau tuomet nebebuvo žmogaus, su kuriuo ji būtų galėjusi kalbėtis. Nuolatinis girtavimas, konfliktai ir finansiniai sunkumai, sako Urtė, nebuvo šeimos problemų pabaiga.

„Pamenu, kad vakarą prieš anglų kalbos egzamino kalbėjimo įskaitą, tėvai labai prisigėrė. Į kambarį pas mane atėjo tėtis ir pasakė, kad mane labai myli ir kad jei man ko reikės – padės jo brolis. Pagalvojau, kad jis eina nusižudyti. Ir aš nieko nedariau. Kaip sėdėjau prie kompiuterio, taip ir likau. Mama pradėjo rėkti, vėliau išgirdau, kad kažkas sunkaus nukrito. Atėjusi radau tėtį be sąmonės, o mamą isterijoje. Iškviečiau greitąją, atvažiavo dvi paramedikės. Jam išplovė skrandį, bet sąmonės jis neatgavo. Teko naktį eiti pas kaimynus ir prašyti, kad padėtų jį nunešti į greitosios pagalbos automobilį“, – teigia Urtė. Anot merginos, mama dėl girtumo negalėjo važiuoti kartu. Urtė į ligoninę išvažiavo viena.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© DELFI / Kiril Čachovskij

Gydytojai sakė, pamena pašnekovė, kad tėtis tik per stebuklą liko gyvas. Prisimindama tą vakarą Urtė pripažįsta, kad jautėsi šlykščiai. „Šalia jo sėdėti buvo nejauku, jaučiausi lyg prie svetimo žmogaus, kuris man atėmė daug sveikatos“, – pamena Urtė.

Šiandien merginą stebina ir mokyklos, kurioje ji mokėsi, darbuotojų reakcija. Urtė pamena, kad 12-oje klasėje praleidinėdavo labai daug pamokų. Kai kuriose nesilankė visiškai, o istorijos ir biologijos pamokose per visus mokslo metus esą buvo tik vieną kartą.

„Kai reikėjo vesti metinius pažymius, atsibudo mokytojai. Auklėtoja pasiteiravo, kas man nutiko. Viską jai papasakojau, o ji tepasakė, kad jei kažko reikės, kad jai sakyčiau. Mokytojai išvedė pažymius realiai iš oro. Daugiau nieko neįvyko, nebuvo jokios pagalbos. Aš galėjau per tuos metus numirti ir niekas nebūtų pastebėjęs“,– piktinasi pašnekovė.

Į mokyklą ji tikina nėjusi, nes kankino nemiga. Kartais, sako, nemiegodavo net tris paras ir džiaugdavosi, jei pavykdavo numigti kelioms minutėms. Ji tapo dirgli, nebendravo su draugais, o nenuėjusi į mokyklą tikina tiesiog gulėdavusi lovoje.

Tėvai emigravo

Šeimos bėdos, sako ji, persekiojo net ir įstojus į universitetą. Tuomet mama vėl atsigulė į ligoninę, o pati Urtė pasakoja, kad ryte keliaudavo į universitetą, po jo į darbą vietoj mamos.

Tuo metu darbas, pamena ji, buvo vienintelis pajamų šaltinis. Po darbo mergina važiuodavo aplankyti mamos ligoninėje. Po ligoninės – namo, o namuose esą laukdavo iki sąmonės netekimo prisigėręs tėvas. Mergina atvirauja, kad tėtis savęs nebekontroliuodavo tiek, kad ji dažnai jį rasdavo apsišlapinusį.

Pašnekovė pamena, kad pasitaupiusi pinigų juos davė tėčiui, kad šis išvyktų dirbti į užsienį. Manė, kad bent taip jis padės šeimai. Neužilgo jam iš paskos sekė ir ką tik iš ligoninės išėjusi mama. Ji, sako Urtė, negalėjo palikti tėčio, bijojo, kad jis vienas numirs. Tėvai apsigyveno Anglijoje. Jų emigracija, pripažįsta Urtė, atrodė lyg nuo širdies nukritęs akmuo, tačiau tuomet, tikina, pradėjo ryškėti tėvų paliktos finansinės duobės.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© DELFI / Andrius Ufartas

„Vieną dieną pas mane atėjo svetimi žmonės ir pasakė, kad turiu per savaitę išsikraustyti, nes butas buvo parduotas iš varžytinių. Tai sužinojus puoliau šokinėti iš laimės, dainuoti. Aš ne tik galėjau palikti tą vietą, kuri man kėlė tiek neigiamų emocijų, bet ir turėjau. Tėvai man niekada nepasakojo apie jokias skolas, o kai jiems pasakiau, kas nutiko, jiems tai nerūpėjo“, – pečiais gūžteli mergina.

Nori padrąsinti kitus

Urtė pasakoja, kad apie pagalbą tokiose situacijose atsidūrusiems vaikams sužinojo tik studijuodama universitete. „Mokykloje bijojau pasisakyti, maniau, kad teks gyventi vaikų namuose. Tėtis bedarbis alkoholikas, mama serga depresija. Aš nežinojau, bijojau, o ir mokykla nepadėjo. Dabar žinau, kad yra pilna institucijų, į kurias galima kreiptis. Priklausomybės ligų centre nemokamai konsultuoja priklausomybės ligas turinčių asmenų šeimos narius. Jei būčiau žinojus, būčiau ten ėjus“, – teigia Urtė.

„Žinau, kad tokioje situacijoje yra ne vienas vaikas. Noriu pabrėžti, kad jums nebūtina gyventi, kaip gyvena jūsų tėvai. Kabinkitės į gyvenimą, nemanipuliuokite tuo, kad tėvai geria. Mano tėvai slėpė, kad geria. Kiti kviečiasi savo vaikus paauglius gerti kartu. Neikit tuo pačiu keliu.

Aš galėjau sakyti, kad man depresija ir nieko daugiau nedaryti, bet aš nenuleidau rankų. Dabar keliauju po pasaulį, aplankiau daugiau nei pusę Europos, turiu darbą pagal įgytą specialybę, mylimus draugus, kuriu savo gyvenimą ir man viskas gerai.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

Nesakykit, kad mano situacija kitokia, nes negyvenau kaime. Mano draugų šeimose buvo ir alkoholio problemų, ir kitokių. Gyvenamoji vieta įtakos neturi. Man įtaką darė tai, kad aš labai nenorėjau taip toliau gyventi. Norėjau susikurti gražų gyvenimą. Nebūtinai jis dabar yra toks, kokį įsivaizdavau, bet aš norėjau pabėgti nuo to gyvenimo modelio. Norėčiau, kad kiti apie tai pagalvotų“, – drąsina Urtė.

Socialinių mokslų daktarė: tokie vaikai praranda savo gyvenimą

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentės, socialinių mokslų daktarės bei konsultantės Teresės Nijolės Liobikienės, Urtės šeimos atvejis yra retas. Dažniausiai tėvai nebando nuo vaikų slėpti savo priklausomybės.

Tačiau, kaip teigia T. N. Liobikienė, nesvarbu, ar priklausomybė slepiama, ar ne, vaikams tokioje aplinkoje yra be galo sunku augti. „Vaikai prisiima tam tikrus elgesio modelius, kurie jiems padeda išlikti. Vienas iš tokių modelių gali būt „Vaikas herojus“. Toks vaikas yra nepaprastai geras, rūpestingas. Jis turi neteisingą įsitikinimą, kad jei bus labai geras – tėvai pasveiks. Tokiam vaikui taip pat sunku, nes jis visą laiką turi būti tobulas, dėl to gyvena įtampoje. Apskritai, vaikai, augantys tokiose šeimose, dėl tėvų ligos dažnai kaltina save“, – pastebi socialinių mokslų daktarė.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© Shutterstock

Paklausus, kokią įtaką žmogaus gyvenimui gali turėti tokia vaikystė, T. N. Liobikienė patikina, kad visi tokie išgyvenimai atsiliepia tolimesniame gyvenime. „Yra net įvairių organizacijų, grupių, kurios vadinasi „Suaugę alkoholikų vaikai“. Jei žmogus suvokia, kad gyveno tokioje aplinkoje, turėtų ieškotis pagalbos. Jiems reikia išmokti gyventi nepriklausomai nuo savo tėvų, nes jiems išsivysto kopriklausomybė. Jų nuotaika ir visas gyvenimas priklauso nuo to, ar jų tėvai prisigėrė. Tokie žmonės praranda savo gyvenimą, todėl jiems jau suaugusiems reikia pagalbos“, – teigia T. N. Liobikienė.

Ji taip pat pastebi, kad visuomenėje vyrauja populiarus mitas: alkoholikų vaikai irgi bus alkoholikais. T. N. Liobikienės teigimu, tai nėra tiesa, o tik mitas, kuris padeda žmogui atsikratyti atsakomybės. Tačiau ji pabrėžia, kad jei tokie vaikai negaus pagalbos, yra rizika, kad dėl kylančių emocijų jie palūš ir stresą bandys įveikti vieninteliu žinomu būdu – alkoholiu. „Kiekvienas vaikas, augantis tokioje šeimoje, turi žinoti 3 dalykus: tu nesi kaltas, kad tavo tėvai serga. Tu negali jų pagydyti. Tau reikia pagalbos. Jei vaikas nesikreips pagalbos, ta našta tik sunkės“, – pasakoja socialinių mokslų daktarė.

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji
© A.Stackevič nuotr.

T. N. Liobikienė pastebi ir tai, kad disfunkcinėje šeimoje augantys vaikai turi tris taisykles, kurias jiems reikia „pralaužti“. „Nekalbėk, nejausk, nepasitikėk. Vaikai šias taisykles išmoksta augdami disfunkcinėje šeimoje, nebūtinai tokioje, kur yra kažkokia priklausomybė. Nekalbėk, nes liepia. Nejausk, nes gerus jausmus gali jausti, bet blogų – ne. Nepasitikėk, nes net savo tėvais negali pasitikėti. Sakė, kad neprisigers, bet prisigėrė“, – aiškina T. N. Liobikienė.

T. N. Liobikienės teigimu, svarbiausia yra pastebėti vaiką, kuriam reikia pagalbos ir jam padėti. Pagalba nebūtinai turi būti institucinė. Pasak pašnekovės, kai kuriems vaikams reikia tik palaikymo, gero žodžio, o kitiems – savitarpio pagalbos grupių, užsiėmimų. Kitu atveju vaikai neišvystys savo potencialo, turės daugybę asmeninių problemų, nes vaikystėje išgyventi dalykai giliai įsirėžia į pasąmonę.

Pagalba turintiems priklausomybių
Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą:
Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC)8 5 213 7274info@rplc.lt
RPLC Vilniaus filialas8(52)137808vilnius@rplc.lt
RPLC Kauno filialas8(37)333255kaunas@rplc.lt
RPLC Klaipėdos filialas8(46)415025klaipeda@rplc.lt
RPLC Šiaulių filialas8(41)522488siauliai@rplc.lt
RPLC Panevėžio filialas8(45)582673panevezys@rplc.lt
Anoniminių alkoholikų draugija+370 685 05191/info@aalietuvoje.org
Pilnų namų bendruomenė+370 698 73005infopnb.lt
Pagalbos telefonai:
Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimo linijaBudi savanoriai konsultantai 8 800 28888I-VII, visą parą
Vaikų linijaBudi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111I-VII, 11:00 - 23:00
Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai 8 800 77277II–VI, 16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linijaPagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai 8 800 66366I-VII, visą parą
Vilties linijaPagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123I-VII, visą parą
Krizių įveikimo centrasKonsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) 8 640 51555I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per 36val.
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/laiskaiAtsako per 2 darbo dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per 3 darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per 3 darbo dienas
Psichologinės konsultacijosRašyti el. paštu: psyvirtual@psyvirtual.lt.Daugiau informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.ltAtsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiemsRašyti el. paštu: laukiam@artimiems.ltAtsako per 2-3 darbo dienas
Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00 Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.
www.DELFI.lt
39