Remiantis Lietuvos policijos duomenimis, smurto artimoje aplinkoje atvejų kasmet daugėjo. 2012 metais buvo užregistruota apie 18 tūkst. pranešimų, 2014 metais apie 10 tūkst., o 2017 metais jau apie 48 tūkst.
Kad smurto artimoje aplinkoje nemažėja patvirtinta ir specialistai, tačiau, anot jų, po 4-mečio žūties į galimus smurto atvejus visuomenė pradėjo žiūrėti jautriau, todėl esą normalu, kad kelerius ateinančius metus smurto atvejų bus fiksuojama daugiau.
„Apie smurtą artimoje aplinkoje buvo diskutuojama įvairiose radijo ir televizijos laidose, organizuojami seminarai, konferencijos, diskusijos, įvairiais kanalais transliuojamos socialinės reklamos, skatinančios netoleruoti smurto, platinama informacija apie pagalbą smurto aukoms, spausdinami straipsniai, drąsinantys aukas kreiptis pagalbos, o ne kentėti smurtą ir laukti sunkesnių pasekmių, todėl natūralu, kad pranešimų skaičius iki 2017 metų kiekvienais metais augo“, – kalba Lietuvos policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės teigimu, didėjantis pranešimų skaičius rodo teigiamą tendenciją. Anot jos, tai reiškia, kad arba žmonės tapo mažiau abejingi, arba visuomenė labiau pradėjo atpažinti smurtą. „Jeigu kitais metais atvejų nebedaugės, tai reikš, kad mes kažką vis dar darome blogai. Manau, kad fiksuojamų atvejų turėtų daugėti dar bent keletą metų“, – prognozuoja ji.
Vis dėlto, anot medikų, į gydymo įstaigas iki šiol patenka šimtai sumuštų ar kitaip sužalotų vaikų. Pagal Kauno ir Vilniaus vaikų gydymo įstaigų duomenis, 2017 metais į ligonines pateko 827 nuo smurto nukentėję vaikai, o 2016 metais tokių atvejų buvo 801.
Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas, po Matuko istorijos garsiai pradėjęs viešinti žiaurius smurto prieš vaikus atvejus, sako, kad tokiai statistikai įtakos gali turėti ir gerėjanti diagnostika. Anot jo, ligoninės specialistams bus rengiami ir specialūs kursai, kurių dėka ateityje bus paprasčiau atpažinti galimą smurtavimą prieš vaikus.
„Nors 2016 metais Kauno klinikose buvo 10 proc. smurto atvejų, o šiais metais jau 20 proc., tačiau nedrįsčiau sakyti, kad padaugėjo smurto, sakyčiau, kad pagerėjo diagnostika. Tokių atvejų mes diagnozuosim daugiau, nes nuo šių metų įvedame kursus, kur visus medikus ir socialinius darbuotojus apmokysime, kaip identifikuoti ir atpažinti bet kokios formos smurtą“, – teigia R. Kėvalas. Anot jo, pasaulinė patirtis rodo, kad įvedus tokius mokymus smurto diagnostika padidėja net 30-40 proc.
Lietuva susigriebė per vėlai
Po Matuko mirties skubos tvarka priimtos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, kuriomis buvo uždraustos bet kokios smurto formos prieš vaikus – tiek fizinės, tiek psichologinės, tiek seksualinės ir nepriežiūra. Iškart po to buvo pradėta užsitęsusi, tačiau galų gale rugsėjo 28 d. patvirtinta Vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, įsigaliosianti 2018 metų liepos mėnesį.
Nevyriausybininkai skaičiuoja, kad Lietuva tapo 52-ąja šalimi pasaulyje, įtvirtinusia draudimą vaikams taikyti fizines bausmes.
Skandinavijos šalys, kurios dažnai įvardijamos kaip turinčios pavyzdinę švietimo ir vaiko teisių apsaugos sistemą, fizinių bausmių draudimą pritaikė gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, 1979 metais Švedija priėmė specialų vaikų auklėjimo įstatymą, kuriuo uždraustos fizinės bausmės ir bet koks vaikus žeminantis elgesys. Suomijoje fizinės bausmės ir bet koks kitas skausmą vaikui sukeliantis veiksnys yra draudžiamas įstatymo nuo 1984 metų. Šioje srityje mus gerokai aplenkė ir artimiausi kaimynai: Latvija fizines bausmes uždraudė 1998 metais, Lenkija – 2010 metais, Estija – 2014 metais.
Tuo tarpu Lietuvą, nepraėjus nė metams nuo priimtų įstatymo pataisų, toliau purto žiaurūs smurto prieš vaikus atvejai. Praėjusių metų lapkričio mėnesį į Kauno klinikas pateko vos mėnesio sulaukęs kūdikis. Kūdikio tėvas aiškino, kad užkliuvo už šuns ir kartu su juo nugriuvo ant žemės, tačiau medikas R. Kėvalas neabejoja, kad kūdikis traumas galėjo patirti esant tyčiniams veiksmams. Medikai atskleidė, kad dėl panašių sužalojimų kūdikis į gydymo įstaigą dviejų savaičių laikotarpiu pateko net du kartus. Jo gyvybei grėsė pavojus, bet vaiką spėta išgelbėti.
Smurto atvejai prieš mažamečius ar nepilnamečius nuolatos fiksuojami ir policijos platinamose suvestinėse. Pavyzdžiui, 2017 metų lapkričio mėnesį pasirodė pranešimas apie Kretingos rajone pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl fizinio skausmo sukėlimo penkiamečiui. Medikai nustatė, kad sumušimai buvo padaryti nugaroje, dubenyje ir galvoje.
Spalio 5 dieną policija pranešė apie motinos Kelmėje stumdytą, po šaltu vandeniu kišamą ir per veidą trankytą 9-erių metų mergaitę. Mergaitė buvo gydoma ambulatoriškai ir perduota tėvui. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Radviliškyje rugsėjo mėnesį buvo sulaikytas vyras žarstekliu sužalojęs dešimtmetės dukros veidą. Tėvui nustatytas sunkus girtumas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ir tai tik keli atvejai.
Skaičiuojama, kad per metus vaikų, galimai patyrusių smurtą artimoje aplinkoje, skaičius padidėjo tūkstančiu. Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, šiais metais iš viso buvo užfiksuotas 4131 vaikas galimai patyręs smurtą, tuo tarpu 2016 metais tokių vaikų buvo tūkstančiu mažiau – 3106.
Praktikoje įstatymas dar neveikia
Kad įstatymas kol kas praktikoje neveikia taip, kaip turėtų, patvirtina ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė. Anot jos, nuo įstatymo pakeitimų dar praėjo per mažai laiko, be to, reikalingos reformos švietimo sistemoje, trūksta mokymų su vaikais dirbantiems specialistams ir tėvams.
„Įstatymas toks, koks yra dabar, su visomis naujomis nuostatomis, veikia labai trumpai. Net ir specialistai dar ne visais atvejais atpažįsta visas smurto formas, o kitais atvejais gali atpažinti, bet nežino, ką daryti, nežino, kur kreiptis.
Mes važinėjome po skirtingus rajonus ir kalbėjome apie smurtą šeimoje. Viena mokytoja klausia – jeigu aš pastebiu, kad vaikas labai baikščiai reaguoja į staigius kitų asmenų prisilietimus, yra mėlynių, man tai yra signalas, kad vaikas patiria smurtą, ką daryti? O kitas klausimas, ką daryti tuo atveju, jeigu institucija, kuriai perduodama informacija, nieko nedaro. Man atrodo, kad tokios informacijos ir gilesnės analizės vis dar trūksta“, – sako B. Sabatauskaitė.
Vis dėlto net ir Skandinavijos šalyse po panašaus pobūdžio įstatymų priėmimų pokyčiai nebuvo greiti.
„Jeigu grįžtume į septintąjį dešimtmetį, pamatytume, kad beveik visi Švedijoje tėvai mažiausiai kartą per metus pliaukštelėdavo savo vaikams, kiti gana dažnai pliaukštelėdavo, o šiuo metu vos 5 proc. pliaukšteli vaikams. Jeigu paklaustumėte jaunų Švedijos tėvų apie pliaukštelėjimą vaikams, jie į tave pažvelgtų tarsi į kokį beprotį. Jie mano, kad pasibjaurėtina mušti vaiką“, – praėjusiais metais Seime vykusioje konferencijoje yra sakęs Švedijos Upsalos universiteto profesorius, gydytojas pediatras Staffanas Jansonas.
Anot jo, priėmusi smurtą prieš vaikus draudžiantį įstatymą Švedija pradėjo brangiausią informacinę kampaniją šalies istorijoje, kurios tikslas buvo keisti visuomenės požiūrį į vaiką. Jis prognozavo, kad Lietuvai priėmus įstatymą, draudžiantį taikyti vaikams fizines bausmes, mušamų vaikų skaičius šalyje mažės. Švedo duomenimis, jo šalyje prieš priimant vaikų auklėjimo įstatymą, kasmet būdavo nužudoma apie 50 vaikų, dabar – keturi kasmet, bet yra metų, kai nenužudomas nė vienas vaikas.
Požiūrį reikia keisti ir lietuviams
Specialistai sutinka, kad problema po įstatymo priėmimo vis dar egzistuoja ir vardina skirtingas to priežastis. Vilniaus miesto krizių centro direktorės Nijolės Dirsienės nuomone, viena jų – pavėluota reakcija į problemą. Anot pašnekovės, nors Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas buvo priimtas dar 2011 metais, apie smurto artimoje aplinkoje reiškinį pradėta kalbėti per vėlai.
Panašiai svarsto Kauno vaikų klinikų vadovas Rimantas Kėvalas. Jis sako, kad Lietuvoje vyrauja klaidingas požiūris į vaiką, ne kaip į lygiavertį visuomenės narį, bet kaip į tėvų nuosavybę.
„Turbūt tėvai įsivaizduoja, kad vaikas yra jų ir jie daro su juo, ką tik nori: ar tai būtų įvairios smurto formos, ar tai būtų neseniai nuskambėjęs atvejis, kai veganės mamos vaikas pateko į intensyvios terapijos skyrių. Šį atvejį, be jokių abejonių, taip pat priskirčiau tam tikrai smurto formai – tai yra vaiko nepriežiūra. Deja, tėvai ir toliau elgiasi su vaiku kaip su nuosavu daiktu“, – kalba gydytojas.
N. Dirsienė teigia, kad dabar yra labai tinkamas metas daugiau dėmesio skirti smurto artimoje aplinkoje prevencijai, taip užkertant kelią būsimoms nelaimėms.
„Ką mes padarome, kai užfiksuojame smurto prieš vaiką atvejį? Mes tą smurtautoją, dažniausiai vyrą, nubaudžiame ir jį paliekame. Jeigu tik yra įtariamas smurtautojas, privaloma jį sodintis prie stalo ir ne įkalčius rinkti, o žiūrėti, kokį elgesio modelį jis taiko kasdieniame gyvenime ir buityje. Labai svarbu panaikinti smurto priežastis. Tėvus reikia labai atidžiai ir ilgai stebėti, kad tą vaiką būtų galima palikti jų globoje“, – sako N. Dirsienė ir priduria, kad reikia jau nuo vienišos arba krizinėje situacijoje atsidūrusios moters nėštumo pradžios padėti jai suprasti, kas yra vaikas, kokie vaiko poreikiai ir padėti tapti gera mama, o vyrui geru tėčiu.
Nors neseniai Lietuvoje pradėjo veikti „Tėvų linija“ bei pradėti vesti pozityvios tėvystės kursai, anot B. Sabatauskaitės, panašaus pobūdžio pagalbos vis dar trūksta. „Mokymų, kuriose tėvai mokomi tvarkytis su iššūkiais, kylančiais auklėjant vaikus, vis dar trūksta ir yra eilės. Faktas, kad sistema šiuo metu yra apkrauta“, – sako ji. Šią problemą anksčiau yra įvardijęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Įstatymas vis dar interpretuojamas skirtingai
Be to, anot žmogaus teisių specialistės, skirtingi regionai vis dar skirtinai interpretuoja įstatymą ir į smurto atvejus ne visada pasižiūrima taip rimtai, kaip reikėtų.
„Atskirose valstybėse bandoma vienodinti praktikas, kad įstatymų interpretacijos būtų mažiau skirtingos. Tai po truputį bandoma daryti ir Lietuvoje reformuojant Vaiko teisių apsaugos sistemą, nes skirtinguose rajonuose įstatymas suprantamas ir taikomas skirtingai. Jeigu pasižiūrėtume į šiek tiek ilgiau veikiantį Smurto artimoje aplinkoje įstatymą, tai priklausomai nuo rajono ir jame esančių komisariatų nuo pirmųjų įstatymo įsigaliojimo dienų jis buvo ir iki šiol yra taikomas skirtingai – kaip reaguojama, kokiu greičiu ir rimtumu reaguojama, ir kas daroma siekiant prevenciškai užkirsti kelią. Man atrodo, kad tai yra rimtas iššūkis“, – aiškina B. Sabatauskaitė.
Kaip vieną esminių problemų, trukdančių užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas yra įvardijęs centralizuotos tarnybos, kuri atsakytų už vaikų apsaugą, nebuvimą.
Kad informacija tarp skirtingų institucijų nevaikšto itin sklandžiai, pritaria ir B. Sabatauskaitė.„Savivaldybėse yra kuriamos vaiko teisių apsaugos tarybos, kurios turėtų veikti konkrečioje teritorijoje, bet žmonėms, greičiausiai, norėtųsi vieno telefono, kuriuo galėtų paskambinti. Galbūt reikėtų kažkokios linijos ar tarnybos, kuri galėtų paskirstyti tą informaciją ir skundus. Dabar skirtinguose rajonuose atsirado tarpinstitucinio bendravimo koordinatoriai – jie tam ir yra skirti, kad skirtingų institucijų darbuotojai susitiktų, bet, žinoma, tai iki galo vis dar neveikia“, – reziumuoja ji.
Trūksta specialistų
Prevenciją nuo smurto ir pagalbą vaikams, moterims ir vyrams šiuo metu turėtų užtikrinti valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir kitos nevyriausybinės organizacijos, tačiau, anot Vilniaus miesto krizių centro direktorės N. Dirsienės, kaimuose padėti šeimoms dėl specialistų trūkumo yra gerokai sunkiau nei miestuose.
„Kaimo gyventojams yra sunku prieiti ir pasiekti tą psichologą ir, manau, kad čia yra mažų, nutolusių bendruomenių problema. Yra geltonas autobusiukas, kuris nuveža vaiką į mokyklą, bet jeigu iki penkių metų vaikas darželio nelanko, tūno kažkur užkištas už pečiaus, tai apie kokią psichologinę pagalbą mes galime kalbėti? Specialistų kaimuose mažiau, nes ten darbo sąlygos žymiai sunkesnės.“
Tuo tarpu B. Sabatauskaitė atkreipia dėmesį, kad socialinių darbuotojų bei psichologų trūksta ir miestuose. „Darbuotojų trūkumas rajonuose galėtų būti problema, bet kai kuriais atvejais miestai aptarnauja didesnę teritoriją, todėl ir ten trūksta specialistų. Viena vis dar neišspręsta problema, kad žmonės, kurie dirba su tokiais atvejais, vis dar gauna labai mažą užmokestį. Prikalbinti žmones dirbti tokiomis stresinėmis sąlygomis neturint didesnių garantijų, užnugario ir keliant didelius reikalavimus yra pakankamai sudėtinga“, – akcentuoja ji.
Kaip atpažinti smurto atvejį?
Paramos vaikams centre vykdomos programos „Vaiksytė be smurto“ vadovė psichologė Ieva Daniūnaitė sako, kad bet kokios formos smurtas kenkia vaiko vystymuisi, dėl to svarbu atskirti ne tik fizinio smurto atvejus, bet ir psichologinio.
„Bet koks smurtas kenkia vaikui, tik kartais tėvams būna sunkiau suprasti, kaip tas psichologinis smurtas ar psichologinė prievarta gali kenkti vaikui. Tokiam vaikui sunku mokytis, jam sunku prisitaikyti mokykloje, jis pravardžiuoja kitus vaikus, nenusėdi vietoje, negali paruošti namų darbų, nebenori eiti į jokį būrelį. Per ilgą laiką smurtas paveikia vaiko asmenybę ir jis nebepajėgia užmegzti ryšio su kitais žmonėmis, prisitaikyti, rasti darbą ir būti stabilus. Smurtas yra neprognozuojamas dalykas, jis gali būti nuolatos įsitempęs, baimingas, negali atsipalaiduoti ir galvoti apie tai, kas jam patinka“, – kalba I. Daniūnaitė.
Specialistė pataria, kaip pastebėti ir sureaguoti į ženklus, kurie rodo, kad vaikas kaiminystėje, mokykloje ar kitoje artimoje aplinkoje patiria fizinį, psichologinį, seksualinį ar kitą smurtą:
