Pusmetį iki tragedijos – elgsenos pokyčiai ir reikšminga užuomina draugų vakarėlyje
Aistė (vardas redakcijai žinomas) pasakoja apie lemtingu tapusį 2020-ųjų kovą, kuomet ji neteko itin artimo draugo: „Jis ryte mamai pasakė, kad išvyksta į darbą, vėliau sužinojome, kad darbdaviui buvo pranešęs, jog blogai jaučiasi ir šiandien į darbą neatvyks. Vakarop Tado (vardas pakeistas, aut. past.) pasigedo mama, mat jis visada grįždavo tuo pačiu laiku pavedžioti šuniuko. Apie vidurnaktį nuvyko į policiją, tačiau pareigūnai tik pasijuokė ir leptelėjo, kad gal susirado panelę“, – pirminę reakciją atsimena Aistė.
Netrukus buvo užfiksuotas dingusio Tado telefono signalas, rastas atsisveikinimo raštelis. Sujudo ir pareigūnai, ir jauno vaikino draugai. Deja, pastangos rasti gyvą ir sveiką draugą buvo bevaisės: miške aptiktas Tado automobilis, o netoliese ir jo kūnas – vaikinas savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Aistė atvira, kad dabar, į situaciją pažiūrėjus po kurio laiko, galima pastebėti pokyčių Tado elgesyje dar gerokai iki nelaimės: „Jis buvo mūsų kompanijos siela. Galėdavai juoktis iš kiekvieno žodžio, bet paskutiniu metu tapo agresyvokas ir humoras „kandantis“. Per paskutinį bendrą vakarėlį jis stipriai apkabino artimus draugus. Taip pat gal pusmetį prieš įvykį pradėjo vengti žmonių, neprisijungdavo prie kompanijos, kai buvo kviečiamas. Kažkada per vieną vakarėlį, kai buvo išgėręs, prasitarė, kad jei viskas užknis iki galo, pasiims virvę ir nuvažiuos į mišką“.
Pamatyti grėsmės ženklus kartais itin sudėtinga: kai kada signalu tampa ir itin gera nuotaika
Psichologas-psichoterapeutas, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorius Paulius Skruibis pažymi, kad ženklai, išduodantys, kad žmogus gali turėti ketinimų pasitraukti iš gyvenimo, iš tiesų egzistuoja, tačiau kartais juos gali būti itin sunku pastebėti ar juolab identifikuoti kaip grėsmingus:
„Jie yra, tačiau tikrai negalima pasakyti, kad visais atvejais juos įmanoma pamatyti. Kartais tuos ženklus mato net nebūtinai patys artimiausi žmonės, o kažkas kitas. O kartais žmonės taip nuslepia, kad praktiškai niekas nepamato. Bet iš principo tokie ženklai yra. Vienas, kai žmogus tiesiogiai pasako, tarkime „aš nusižudysiu“ ar pan. arba kai pasako netiesiogiai, pavyzdžiui – „viskas beprasmiška“, „gal jums bus lengviau be manęs“ ar „kas pasirūpins mūsų šunimis, kai manęs nebebus“ ar kažkas panašaus.“
Kitas ženklas – jei žmogus ėmė domėtis savižudybės būdais ar pas jį atsiranda daiktai, galintys būti savižudybės priemonė. Apie grėsmę signalizuoti gali ir pakitęs elgesys: jei asmuo ilgą laiką jaučiasi prislėgtas, neviltyje. Staigūs nuotaikos pokyčiai irgi gali byloti apie suicidinių minčių turėjimą, ir čia P. Skruibis pažymi net tokius pasikeitimus, kurie apgaulingai gali atrodyti esantys į gera:
„Kai žmogus pradeda elgtis taip, kaip jam buvo neįprasta. Net jei, pavyzdžiui, kurį laiką buvo labai prislėgtas, staiga jo savijauta, nuotaika labai pagerėjo ir nelabai aišku, dėl ko, tai, tiesą sakant, gali būti ženklas, kad žmogui palengvėjo dėl to, jog jis mato savižudybę kaip išeitį, mato, kaip viską išspręsti“, – aiškina profesorius.
Tiesioginis klausimas gali padėti, tik ką daryti su atsakymu?
Paklaustas, kaip teisingiausia reaguoti, nujaučiant, kad žmogus išgyvena itin sunkų periodą ir turi minčių apie savižudybę, P. Skruibis sako, kad tiesus kelias klausti ir kalbėtis – bene tinkamiausias sprendimas:
„Tuos ženklus, kuriuos minėjau, tikrai reiktų priimti su rūpesčiu ir susidomėjimu. Bandyti suprasti, paklausti žmogaus: va aš atkreipiau dėmesį, kad kažkas pasikeitė; atkreipiau dėmesį, kad tu sakai, jog viskas nebeturi prasmės, mane tai suneramino, aš pagalvojau, ar gali būti, kad tau kartais kyla minčių apie savižudybę. Galima taip tiesiogiai paklausti. Žinau, kad tas klausimas gąsdina ir tikrai nėra lengva jo paklausti, yra baimė, kad galbūt užduodamas tokį tiesioginį klausimą aš paskatinsiu. Bet jei žmogus negalvoja apie savižudybę – tas klausimas nepaskatins. Ir turbūt baisiausias dalykas – ką daryti, jeigu jis pasakys, kad galvoja?“
Ir išties, ką daryti, jei išgirsti teigiamą atsakymą į siaubą keliantį klausimą? Psichologas-psichoterapeutas sako, kad pirmiausia reikia mėginti suprasti priežastis, dėl kurių žmogus mąsto pasitraukti iš gyvenimo. Galbūt jūs esate tas, kuriam suicidinių minčių turintis asmuo gali papasakoti, kas su juo vyksta. Besikalbant vienam pašnekovui taptų aiškiau, o kitam palengvėtų. Kitas žingsnis – kartu su sunkumus išgyvenančiu žmogumi pagalvoti, kas dar galėtų padėti:
„Ar tai būtų psichologas, ar psichiatras, ar kažkam priimtinesnis klausytojas kunigas. Ieškoti, kas žmogui gali padėti“, – mintimis dalinasi P. Skruibis ir sako, kad svarbu nesumenkinti minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo turinčio žmogaus problemų, o mėginti jas suvokti. Net jei klausantis bėdos neatrodo tokios didelės, kažkam jos buvo pakankamos apsvarstyti savižudybę kaip galimybę. Mėginimas sumenkinti problemas ir išgyvenimus (pavyzdžiui, „Ko taip nerimauji? Bus dar tų meilių“; „Nesijaudink, dar sutiksi savo žmogų“; „Neišgyvenk, smulkmena čia“ ar pan.) gali būti tapatinamas su nesupratimu, nuvertinimu, nepagarba.
Susidūrusiems su artimųjų savižudybe – kaltės jausmu persmelkti atsiminimai: kaip vėl grįžti į gyvenimą
Laiku nuo pirminio pokalbio su suicidinių ketinimų turinčiu žmogumi iki jo palydėjimo pas padėti galintį trečią asmenį reikia vertinti palūžusio žmogaus būseną: jei pats asmuo pripažįsta dažnai turintis savižudiškų minčių, nelabai kontroliuojantis savo impulsus ir dėl tokio asmens neramu, juntama, kad jis išties gali pakelti prieš save ranką – šio žmogaus, sako P. Skruibis, geriau nepalikti vieno ir fiziškai išbūti laiką, kol pagalba bus surasta.
Aistės širdgėla dėl bičiulio netekties liejasi ir šiandien, mergina neslepia, kad būta ir širdį veriančio kaltės jausmo: „Sunku suvokti, kad žmogus pasitraukė savo noru. Likus dviem savaitėms iki nelaimės susapnavau, kad taip nutinka ir apie tai pasakiau savo draugėms (ta pati kompanija). Todėl kaltinau save, kad per tas dvi savaites negalėjau jam paskambinti ir pasiteirauti, ar jam viskas gerai“, – atvirauja mergina.
Kaltė dažnai tampa su savižudybe artimoje aplinkoje susidūrusių žmonių nuolatiniu palydovu – norom nenorom mintimis vis grįžtama į tam tikrus momentus, o atsiminimai virsta saviplaka už netinkamas reakcijas ar jų nebuvimą laiku. Tokius pacientus iš sielvarto į gyvenimą kasdien mėginantis grąžinti P. Skruibis sako, jog šioje situacijoje svarbu suvokti atsakomybės už veiksmą klausimą:
„Kas atsakingas už žmogaus veiksmą, jo savižudybę? Man niekaip neišeina galvoti, kad už žmogaus savižudybę visų pirma atsakingi aplinkiniai. Nekalbu apie situacijas, kai, pavyzdžiui, prieš žmogų smurtaujama, jis kankinamas ar pan. Čia visai kita tema. Bet paprastai žmogus, net jei kenčia, turi kažkiek atsakomybės už savo veiksmus – ar jis kreipėsi pagalbos, ar ne, ką jis daro ir pan. Su tokių žmonių artimaisiais labai nagrinėju atsakomybės klausimą – kiek, net vertinant procentais, atsakomybės jie priskiria sau, o kiek tam žmogui, kuris nusižudė, galbūt dar kitiems žmonėms, net specialistams, kurie teikė pagalbą, jei tokie buvo. Kai taip ją išdalini – kaltės jausmas visiškai nepraeina, bet darosi galbūt labiau pakeliamas.“
Kartais pagalbos atsisako, net jei jos akivaizdžiai reikia
Anot psichologo-psichoterapeuto, netekusiems artimo žmogaus dėl savižudybės neretai atrodo, kad tai – jų atsakomybė ir visiškai jų kaltė, bet tai nėra teisinga: „Svarbus momentas, kad retrospektyviai jie žiūri, ką galėjo padaryti kitaip. Bet juk iš kitų situacijų, iš žmogaus psichologijos žinome, kad po laiko mes visada geriau galime pasakyti, ką reikėjo daryti. Kai žinome, kuo tai pasibaigė, mums atrodo, kad viskas čia aišku buvo, bet, net turint omeny, kad sakiau, jog tuos ženklus galima pamatyti, juos galima reaguoti, tačiau pirma, tie ženklai ne visada matosi, jie ne visada pastebimi artimiausiems žmonėms. Dabar jūs rašote ir gal daug kas apie tai perskaitys, bet jei tu nežinojai tuo metu apie tuos dalykus – tu ir negali kažko padaryti“, – kalba profesorius.
Galiausiai, specialistas neslepia, kad būna atvejų, kuomet su krize susidūręs žmogus kategoriškai atsisako specialistų pagalbos, o esantis šalia asmuo neišvengiamai nerimauja ir kankinasi, desperatiškai mėgindamas padėti:
„Tada iš tiesų norisi sakyti, kad visų pirma galbūt tau (asmeniui, kuris mėgina padėti, aut. past.) pačiam reikia pasikonsultuoti su specialistu dėl dviejų priežasčių – viena, kad gyventi tokioje nuolatinėje įtampoje yra košmaras, palaikymas ir pagalba čia labai svarbūs. Antra, pasitarti, o ką daryti, kaip elgtis su žmogumi, kuris kalba apie savižudybę, galbūt mėgina tą daryti, bet atsisako pagalbos, kaip reaguoti, kaip padėti. Labai svarbu, kad bandantis padėti neužsikrautų visko ant savęs, dalintųsi su kitais artimaisiais atsakomybe, pats konsultuotųsi su specialistu.“
Su savižudybės atvejais susidūrę žmonės, sako P. Skruibis, neša itin sunkią naštą ir kartais jaučiasi neva nenusipelnę pagalbos, nes patys jos nesuteikė, tinkamai nesureagavo, tačiau taip tikrai nėra, o šias mintis pašnekovas siūlo atnešti į specialisto kabinetą. Tikėtina, kad kaltės, netekties ir sielvarto visiškai išvengti nepavyks, tačiau tikrai gali būti gerokai lengviau.
Perduoda žinutę tiems, kurių mintyse sukasi tragiški scenarijai
„Jeigu jūs galvojate apie savižudybę – aš tikiu, kad tam yra labai rimtų priežasčių. Nemanau, kad žmonės šiaip galvoja apie savižudybę dėl smulkmenų. Ir aš tikiu, kad apie savižudybę galvojate, nes nerandate būdo, ką su tomis problemomis ir priežastimis, kokios jos bebūtų, daryti. Vadinasi, jos tokios sudėtingos, kad nėra lengva jas išspręsti. Suprantu, kad gali atrodyti, jog nėra jokios vilties ir savižudybė – vienintelis būdas išspręsti tas problemas.
Bet galbūt jūs leistumėt sau bent pabandyti, net jei bandėt anksčiau, vis tiek dar kartą pabandyti surasti žmogų, specialistą, kuris padėtų jums rasti kitokius sprendimus konkrečiai toms problemoms, kurios labiausiai jus nuvilia, skaudina, suteikia daugiausiai kančios. Net jei atrodo, kad tai – neįmanoma, pabandykite dar kartą rasti žmones, kurie galėtų jums padėti. Bandyti rasti išeitis, net jei tris ar penkis kartus nusivylėt, niekas nepadėjo, nesuprato, vis tiek verta. Pabandykite, o gal šį kartą pavyks?“, – perduoda žinutę P. Skruibis tiems, kurių galvoje kirba mintys pasiduoti.
Tuo tarpu praėjus pustrečių metų po bičiulio netekties Aistė sako, kad bene svarbiausia – aplinkai nenumoti ranka, išgirdus pasakymą „man yra blogai“: „Paklausti žmogaus, kaip jam sekasi. Ne šiaip sau, o iš tiesų. Pastebėjus, kad žmogus vengia kitų arba yra piktesnis, nei įprastai, paklausti, kas nutiko, ar kas pasikeitė. Parodyti žmogui, kad jis rūpi. Mes gyvename beprotišku tempu, bet iš tiesų kartais reikia sustoti ir susirinkti save į vietą. Ir net jei kažkam atrodo, kad niekam nerūpite, patikėkite, taip tikrai nėra.“
Pagalba ir informacija išgyvenantiems savižudybės krizę ar susidūrusiems su ja artimoje aplinkoje ČIA.