Moteris – JAV, Čikagoje, gyvenanti lietuvė, į svečią šalį, dabar vadinamą namais, atvykusi būdama vos 18-os. Į tolimą kraštą su seserimi juodvi atkeliavo padirbėti auklėmis, tačiau, nors sesuo po kelerių metų grįžo gimtinėn, Giedrė čia liko.
Dabar ji čia turi ir darbą, kuris ją daro laiminga – yra viena žinomiausių lietuvių fotografių šalyje, ir šeimą, suteikiančią pilnatvės – du sūnus, 11-metį Mario, 9-metį Rocco ir brazilų kilmės vyrą.
Būtent dėl jų Giedrė sako nebijojusi nieko, tik mirti ir palikti savo šeimą. Berniukus – našlaičiais. Ir todėl ji drąsiai pasiryžo žūtbūt įveikti ligą, kuri be pasigailėjimo aplanko ne vieną jos šeimos moterį.
– Giedre, kaip atėjote prie minties, jog kažkas ne taip. Kad reikia pasidaryti tyrimus?
– Susilaukusi berniukų abu maitinau krūtine. Antras žindė labai ilgai: 3 metus ir tiek pat mėnesių. Buvau kaip soskė, daugiau nusiraminimui – paskutiniaisiais metais pieno tebebuvo vienoje krūtyje, kita jau buvo išdžiuvusi.
Būdama 35-erių paklausiau savo ginekologo, ar dėl šventos ramybės galėčiau pasidaryti mamogramą – krūtų rentgeną. Pas mus ją įprastai daro nuo 40-ies.
Gydytojas nieko įtartino nepastebėjo, bet išgirdęs mano šeimos istoriją tuojau pat davė siuntimą ir užsakė brangų genetinį kraujo tyrimą, apie kurį nebuvau nė girdėjusi.
Mamograma, aišku, nieko neparodė. Bet po kelių savaičių atėjo tyrimų rezultatai. Sulaukiau gydytojo skambučio. Liūdnu balsu pakvietė pokalbiui akis į akį. Nenorėjo to, ką sužinojo, sakyti telefonu.
– Kokia jūsų šeimos ligos istorija, kad gydytojas sunerimo?
– Mano mamos sesuo mirė 40-ies. Močiutė, mamos mama, mirė 72-iejų, nuo visur išplitusio vėžio. Tačiau ji iki tol net du kartus susidūrė su krūties vėžiu. Iš pradžių nupjovė vieną, krūtį, po to, po kelių metų, ir kitą.
Po to ji pragyveno dar nemažai metų. O tada, pradedant nuo kiaušidžių, ją vėl užpuolė vėžys.
39-erių pusseserė, tos pačios mamos sesers dukra, sirgo kiaušidžių vėžiu. Ačiū dievui, pasveiko, nors buvo nustatyta 4 stadija.
– Papasakokite, kaip priėjote sprendimą šalinti krūtis ir kiaušides. Ar tam reikėjo rasti stiprybės?
Kol mane testavo, kol tyrė kraują, pradėjau domėtis tuo tyrimu. Kas tai yra, o taip pat – kas būtų, jeigu būtų. Jeigu gaučiau teigiamą atsakymą. Internete prisiskaičiau daug.
Pamačiau, kad ne viena filmo žvaigždė pasidarė operacijas, nes turėjo didelę galimybę susirgti. Daug skaičiau apie Angelina Jolie – ji taip pat turėjo 87 proc. tikimybę susirgti krūties vėžiu ir 50proc. tikimybę kiaušidžių vėžio diagnozei.
Nuėjus pas gydytoją aptarti rezultatų, jis pasakė apgailestaujantis: rezultatai atėjo teigiami – BRCA1 teigiama. Pasakė, jog yra 87% tikimybė, jog iki 70-ies metų man bus nustatytas krūties vėžys, ir 63 % tikimybė, jog turėsiu kiaušidžių vėžį.
Jei atvirai, rezultatai manęs nenustebino. Net ir neišgąsdino. Kaip tik buvau dėkinga gydytojui, kad išgelbėjo mane, kad atrado. Tada galėjau kažką daryti, kažką pakeisti. Mano pirmas klausimas buvo „kada pjaunam?”.
Neturėjau baimės prarasti krūtinę, neturėjau baimės gydytojams, adatoms ar skausmui po operacijos – tam juk yra vaistai. Tačiau labai bijojau mirti ir palikti mažus vaikus. Juk žinau – niekas už mane geriau jais nepasirūpins.
Laukiau operacijos – kad tik kuo greičiau. 35-erių ryžausi operacijai, kai daug kas aplinkui nesuprato – o kam? Atseit, dar jauna. Bet aš jaučiau, kad man tomis krūtimis reikia kuo greičiau atsikratyti.
– Jūs, ko gero, reta išimtis. Man kažkodėl atrodo, jog moterims su krūtimis, gimdomis, kiaušidėmis skirtis ypač sunku. Kas, kad kitoje svarstyklių pusėje – vėžys.
Gal pasimokiau iš giminės, iš mamos sesers, kuri jokiais būdais krūtų nenorėjo atsisakyti. Bet tada ir laikai buvo kiti – apie plastines operacijas tik pasvajoti. Ji diagnozę sužinojo 2-oje stadijoje, o vėžys buvo agresyvus. Paskui jau buvo per vėlu.
– Papasakokite, kaip pasistūmėjo šių laikų medicina. Kaip atrodė jūsų krūtų šalinimas ir atstatymas?
– Susiradau du gydytojus. Geriausią plastikos chirurgą Čikagoje, kuris atstato krūtinę, ir vėžio chirurgę. Jie dviese, per 4 valandas, padarė man operaciją. Tokios dažnai trunka 6–10 valandų, bet pas mane nelabai daug „mėsos” buvo. Pjovė po apačia, palikome spenelius, o išėmė visą, kaip aš vadinu, „mėsą”, ir įdėjo tokius laikinus implantus, į kuriuos paskui kas savaitę leido vandenį ir didino juos, taip tempdami mano odą.
Po savaitės, kai pasirodžiau – viskas buvo puikiai sugiję. Tačiau gydytojas pranešė naują naujieną. Pasirodo, padarius tyrimus išpjautose krūtyse, paaiškėjo, jog vėžys jau buvo užsimezgęs. Jau buvo 1-osios stadijos.
– Laukė gydymas?
– Jis buvo 1,5 mm, labai mažas. Tas mažumas lėmė, kad nieko papildomo nebereikėjo daryti. Dar ėjau pas tris gydytojus, jog įsitikinčiau, kad tikrai. Visi pasakė, kad daryti nieko nebereikia. Jis vos taškelio dydžio. Ir tada aš jau iškart supratau, kad būtinai šalinsiu ir kiaušides, nes tą vėžį labai sunku atrasti.
Į krūtinės pildymą vandeniu-odos tempimą ėjau gal kas savaitę. Ir po 3 mėnesių manęs laukė kita operacija, su plastikos chirurgu, kuris išėmė tuos laikinus implantus, bei įdėjo tikrus, silikoninius, po raumenimis – kadangi „mėsos” toje vietoje nėra. Nusiurbė riebalų ir dar jų įpylė, kad būtų pilnumo.
Kai sugijau, dar po 3 mėnesių pasidariau kiaušidžių operaciją. Gimda liko, kiaušidžių ne.
– Ar dėl pašalintų organų jaučiate kokių nors nepatogumų?
– Dabar turiu gerto hormoninius vaistus, kad neįvyktų menopauzė. Bet geriau taip nei vėžys.
– O pinigai?
– Draudimas man viską padengė. Jiems geriau apmokėti tokią operaciją nei vėžio gydymą. Ir toliau dengs, kai ateityje reikės pakeisti implantus.
– Ar kada nors gailėjotės dėl savo pasirinkimo? Suabejojote?
– Praėjo 4,5 metų. Jaučiuosi laiminga. Kiekvieną dieną džiaugiuosi savo pasirinkimu.
– Kodėl, jūsų manymu, tiek daug žmonių laukia? Tempia laiką? Ir kodėl jūs taip drąsiai apie šnekate?
– Mamos pusėje visi, kaip vadinu, vėžininkai, niekas nieko nesako, nieko nedaro, o kai numiršta – ai, vėžiukas suvalgė. Visi tyli, niekas nekalba. Gėda? Jaučiasi su broku? Man nesuprantama. Gal tai vadinasi privačiu gyvenimu, kurio niekas kitas neturi žinoti? Bet ar nesinori gauti pagalbos? Sužinoti kitų istorijas?
Aš norėjau, kad kiti sužinotų. Ne todėl, kad gailėtų, bet kad perspėčiau. Kad papasakočiau žmonėms, jog yra tokie tyrimai. Kad operacija nėra baisi. Kad vėžys – ne mirties nuosprendis – ypač krūties, kai randamas anksti. Noriu pasakyti žmonėms, kad eitų tikrintis, nebijotų. Kad geriau anksčiau sužinoti nei per vėlai.
Mano dvynė sesuo turi teigiamą geną, planavo daryti operaciją Anglijoje, bet ten kitoks gydymas. Sako, padarykite taip, kaip mano sesei padarė. O jie spardosi ir nori daryti kažkaip kitaip. Kažkaip pilvą pjauti, naudoti odą iš savęs, be implantų. Žodžiu, natūraliau.
Visą eigą sustabdė kovidas, bet ateityje ji vis tiek darysis šias procedūras.
66-erių metų mama irgi gavo teigiamą rezultatą. Bet, sako, ai, bus kaip bus. Kita pusseserė irgi gavo teigiamą rezultatą, išsiėmė kiaušides.
Kiekvieną kartą sutikusi ginekologą jam dėkoju, kad išgelbėjo man gyvybę, padarydamas tą testą, apie kurį nieko nežinojau.
