Skausmingus tyrimus pakeitė technologijos
Nuo penkiolikos su šia liga gyvenanti visuomenininkė Giedrė Valavičiūtė atvira – diagnozė visiškai pakeitė gyvenimą, teko kasdien imti kraują iš piršto ir tikrinti gliukozės kiekį, mat sensorinių matuoklių dar nebuvo.
Sukurtas sensorinis aparatas gerokai palengvino gyvenimą – baigėsi nuolat skaudančių pirštų problema, nebereikėjo spėlioti, kodėl vienaip ar kitaip jautiesi, nors jau ir nebedarai skausmingo tyrimo.
„Reikėdavo iš piršto imti kraujo ir matuoti gliukozę, ši situacija pasikeitė, kai atsirado jutikliai, kurie ištisą parą siunčia informaciją apie gliukozę. Problema buvo ta, kad kai imi kraują iš piršto ir tikrini, matai tik tos sekundės duomenis. Kas vyko iki to ir po to – tu neįsivaizduoji. Dabartinio žmogaus gyvenimas su technologijomis skiriasi tuo, kad matai, kas vyko per visą dieną“, – dalijasi G. Valavičiūtė.
Maistas, sportas, stresas, net hormonų pusiausvyros pokyčiai turi didžiulę įtaką diabetui. Visuomenininkė sako, kad tie, kam ši liga nėra pažįstama, net nesuvokia, kuo skiriasi I ir II tipo diabetas.
„I tipo diabetu sergantis žmogus yra priklausomas nuo insulino, kasa visiškai jo negamina. II tipo diabetu sergančių kasa dar šiek tiek veikia, jos darbą galima paskatinti vaistais, mityba, pasirinkus tinkamą gyvenimo būdą. Manau, visuomenei trūksta detalesnio supratimo, kas yra diabetas. I tipo diabetu sergantys žmonės dažniau būna su jutikliais, kaip aš. II tipo diabetu sergantiems jutikliai nekompensuojami, tad jų turi mažiau žmonių“, – sako pašnekovė.
Mitai apie cukrų
Visuomenininkė pastebi, kad liga vis dar apipinta mitais.
„Vienas pagrindinių mitų, su kuriuo susiduriu, – kai pamato mano jutiklį ir pasakau, kad sergu diabetu, sako: „Tai tu negali valgyti cukraus.“ Tai didžiausias mitas. Aš galiu, tik reikia prisižiūrėti, kaip cukrus veiks mano rodiklių kreivę ir sveikatą. Mitų yra, bet po truputį jie eina lauk iš visuomenės, kai į klausimus gali atsakyti garsiai. I tipo diabetas tikrai ne nuo cukraus“, – paaiškina G. Valavičiūtė.
Nuolatinių gliukozės stebėjimo sistemų gamintojai sumanė plačiau skleisti žinią pasitelkus fotografijos meną. Į Londone organizuotą fotosesiją buvo pakviesi žmonės iš viso pasaulio. Kaip Lietuvos atstovė, pakviesta visuomenininkė G. Valavičiūtė.
„Tai buvo labai linksma patirtis. Viena iš tiekėjų labiau investuoja į bendruomenės kūrimą, nori parodyti, kad gyventi su jutikliais daug paprasčiau. Sukvietė, kaip patys vadina, „Dexcom“ kovotojus, ir mes turėjome fotosesiją – reikėjo pavaizduoti, kaip tu jautiesi, kas vyksta tavyje, kokie jausmai. Smagu, kad sutikau žmonių iš kitų šalių, susipažinau su jais ir pasidalijome patirtimi, kaip sekasi su diabetu kovoti. Nors iš tikrųjų nereikia su juo kovoti, reikia su juo tiesiog gyventi“, – dalijasi pašnekovė.
Visuomenininkė sako, kad sergantiesiems bendruomeniškumas labai svarbus, nes kasdien kyla įvairiausių klausimų.
„Tai liga, kuri pasireiškia įvairiais būdais. Net tai, kaip atsikėliau, kiek kavos išgėriau ryte, gali turėti įtakos gliukozės kiekiui kraujyje. Bendruomenės padeda atsakyti į tą klausimą, bet, manau, svarbiausias dalykas yra palaikymas .Ypač svarbu naujai susirgusiems žmonėms žinoti, kad tikrai su laiku bus lengviau ir paprasčiau. Bendruomenėje visą laiką tą gausi“, – sako G. Valavičiūtė.
Svarbiausia – palaikymas ir žinios
Pašnekovė sako, kad toks palaikymas itin svarbu, tad socialiniuose tinkluose susibūrusios bendruomenės lengvai pasiekiamos. Be to, sukurta bendruomenė ir tėvams, kurie augina diabetu sergančius vaikus: jiems, išgirdus diagnozę, taip pat reikia palaikymo ir patarimų, kaip keisti kasdienius įpročius.
Moteris sako, kad be šios ligos gyvenantys aplinkiniai neretai sutrinka: nežino, kuo vaišinti, kaip elgtis, kaip bendrauti su diabetu sergančiais žmonėmis.
„Manau, visuomenėje mes dar daug temų bijome, neklausiame ir susikuriame savo lūkesčius, savo įsivaizdavimus, kaip turėtume elgtis prie kito žmogaus. Pirmas dalykas, jei kyla klausimų, – klauskite. Klauskite, ar aš noriu, kad ant stalo būtų tas torto gabalėlis, ar man visiškai nesvarbu; ir pati sąmoningai suprantu, galiu priimti sprendimus, ar noriu suvalgyti to torto, ar galiu. Manau, kaip ir esant daugumai ligų, klausti ir domėtis tikrai neuždrausta. Jei žmogui sunku ir jis negalės atsakyti, pasakys: „Atsiprašau, bet dabar nenoriu apie tai kalbėti“, – drąsina G. Valavičiūtė.
Pašnekovė pataria, kad jei keliausite su žmogumi, kuris serga diabetu, ypač svarbu žinoti gydymo būdus ir suprasti, kad ne visuomet cukrus yra blogis. Moteris paaiškina, kad, pavyzdžiui, jei labai nukrenta cukraus kiekis, tai reikia padėti duodant gliukozės.
Visuomenininkė pataria atsikratyti baimės kalbėtis, nes tik taip galima išsklaidyti mitus.
