„Onkologinės diagnozės įtarimų atsirado praėjusių metų gruodį. Kiek piktas vėžys, sužinojau tik po gero mėnesio, kada buvo atlikti visi tyrimai ir man pranešti jų rezultatai. Man buvo nustatytas trigubai neigiamas krūties vėžys. Jis yra viena rečiausių krūties vėžio formų ir, deja, viena piktesnių“, – nelengvą pasakojimą pradeda Dalia.
Apie ligą pranešė keisti pojūčiai kakle: labiau priminė peršalimą ar uždegimą
„Kad galiu kažkada susirgti vėžiu, matyt, jaučiau, nes sirgo mano mama. Todėl patikras darydavausi reguliariai. Paskutinė buvo prieš gerą pusmetį iki to momento, kada pasijutau blogai. O sveikatos pablogėjimo tikrai pirmiausiai nesiejau su vėžiu, nes simptomai labiau priminė peršalimą, uždegimą. Pakasusi sniegą kieme po pūgos, pajaučiau, kad keistai diegia kaklą – tarsi adatėlėmis nudūrė kelis kartus nuo smakro iki krūtinės, tą pačia dieną eidama į dušą aptikau krūties viršuje guzą. Atrodė, kad jis tiesiog didėja akyse ir labiau priminė sumušimą ar uždegimo pradžią.
Labai išsigandau, bet save raminau, kad tai galbūt peršalimo pasekmė, būna visokių uždegimų ir vijau visas mintis apie vėžį, bet jau anksti ryte ėmiau ieškoti mamologo ir privačios gydymo įstaigos, kuri mane kuo skubiau priimtų, nes žinojau, kad nežinia mane pribaigs, o jei tai kažkas pikta – laikas yra svarbus veiksnys. Man tuo metu nebuvo svarbu, kur vykti. Tik kad priimtų ir kuo skubiau pažiūrėtų. Todėl net neskambinau šeimos gydytojui, nes su siuntimais užruksiu ilgai, kol pateksiu pas gydytojus“.
Po paros Dalia jau sėdėjo privačios klinikos kabinete pas, kaip pati sako, nuostabią gydytoją, kuri atlikusi apžiūrą pasakė, kad tai, ką ji mato, nėra gerai, ir skubiai liepė vykti į Nacionalinį vėžio institutą.
„Kaip dabar viską prisimenu, esu dėkinga likimui, kad būtent ten paskambinau ir būtent pas tą gydytoją patekau, nes toliau jau tapau įvykių dalimi, kurie mane žaibiškai įtraukė į gydymo procesą. Kaip jaučiausi po pirmo vizito? Jaučiausi sugniuždyta, nes dar viduje tikėjau, kad gydytoja pasakys, kad čia koks uždegimas, sugersiu antibiotikus ir praeis. Žinia, kad yra blogai, mane prislėgė tiek, kad neatsimenu, kaip nuo jos kabineto atėjau iki mašinos. Neatsimenu, kuriam aukšte buvau, ar lipau laiptais, kaip parvairavau ir ar nepralėkiau pro raudoną šviesoforą“, – itin sukrėtusiu gyvenimo momentu dalinasi moteris.
Kalėdinis laikotarpis tapo didžiausiu išbandymu
Dalia sako ėmusi mąstyti, kaip reikės pasakyti šeimai ir apskritai ką pasakyti: artėjo Kalėdos, visų veiduose šventinės nuotaikos. „Kad šeima nepastebės, jog kažkas negerai, taip pat nesitikėjau, nes ašaros kaip pupos nesustabdomai byrėjo veidu. Todėl grįžusi pasakiau artimiausiems – vyrui ir dukrai. Tėvams, broliui ir sesei pasakiau gerokai vėliau, po gero mėnesio, kai atėjo biopsijos ir kitų tyrimų atsakymai ir gydytojų komisija man jau buvo sudėliojusi gydymo planą. Nenorėjau jų liūdinti švenčių metu. Dabar, kai atsuku laiką atgal, aš galvoju, kad daug signalų ignoravau. O jaučiau siaubingą nuovargį, dažnai pradėjo kamuoti migrena, bendra prasta savijauta susivedė į kažkokią apatiją viskam, kas buvo aplink mane“.
Pilnos informacijos apie diagnozę teko šiek tiek palaukti, tačiau akimirkos, kai viskas tapo aišku, Dalia sako turbūt neužmiršianti visą likusį gyvenimą:
„Praėjus kelioms savaitėms po tyrimų, paskambino mano gydytojas Saulius Bružas. Jis man pranešė žinią ir tai padarė taip gražiai, taip subtiliai, kad esu jam labai dėkinga. Jis pasakė, kad pas mane piktas vėžys, bet iš karto ėmė raminti sakydamas, kad aš jauna, kad viskas bus gerai, kad puikiai atlaikysiu chemoterapiją ir viską, kas seks po jos. Aš pamenu, kad jam padėkojau, nors žinios ir blogos. Pokalbis truko neilgai.
Tada, žinoma, man pasidarė labai baisu, aš supratau, kad man tiek daug klausimų kyla, todėl giliai įkvėpusi perskambinau tuo numeriu, iš kurio skambino gydytojas. Atsiprašiau jo, kad jį trukdau, bet mane buvo ištikęs kažkoks šokas ir kad dabar jau turiu daug klausimų, tad jei jis gali, aš labai noriu pasikalbėti apie mano diagnozę plačiau. Jis kantriai man viską paaiškino, tiksliai įvardino diagnozę. Kitą dieną anksti ryte aš jau stovėjau onkologiniame ir paprašiau išrašo apie diagnozę, man rūpėjo viskas apie mano ligą, išsiaiškinau, ką reiškia tos nesuvokiamos skaičių ir raidžių kombinacijos Tada prasidėjo mano susipažinimo su liga laikas“.
Viską į vietas sustatė gydytojo skambutis
Dalia sako iki diagnozės negalėjusi nič nieko skaityti vėžio tema: jei atsidarius naujienų portalą, pamatydavo žodį „vėžys“, kaipmat uždarydavo kompiuterį. Nors žinių apie vėžį moteris turėjo daug, mat sirgo jos mama, be to su bičiuliais Dalia yra sukūrusi svetainę tiems, kurie apie šią klastingą ligą nori sužinoti daugiau, bet savos diagnozės laukimo metu psichika tarsi blokavo šią temą, nuo minčių apie ligą net pykino ir bet kokią informaciją norėjosi ignoruoti.
„Vertinant visą laikotarpį nuo pirmo vizito pas mamologą iki dabar, man tai buvo sunkiausias laikotarpis psichologiškai. Aš jau buvau save palaidojus, mačiau savo laidotuves ir artimuosius šalia mano kapo. Plūdo įvairiausi jausmai nuo baimės iki begalinio liūdesio. Sunku buvo nuvyti mintis, kaip mano vaikas augs be mamos, ką ji išgyvens, jei aš mirsiu. Savęs aš nekaltinau, šią fazę peršokau, nes mačiau, kad diagnozes išgirsta visokie žmonės – ir sveikai gyvenantys, ir nelabai, o aš jaučiausi, kad gyvenau sveikai. Ši psichologinė krizė man pasibaigė su gydytojo skambučiu. Tai mane mobilizavo kovai, o dar tvirčiau jaučiausi, kai susipažinau su savo chemoterapeute Birute Brasiūniene. Mane iš karto nuramino jos profesionalumas, žinios ir man mano gydymo plano pateikimas. Man tapo aišku, kas manęs laukia, todėl nustojau nerimauti ir ėmiausi veiksmų. Pradėjau ruoštis chemoterapijai, pakeičiau mitybą, pradėjau daugiau laiko leisti gryname ore, per dieną nueidavau virš 10 kilometrų, man atrodė, kad taip aš save sustiprinsiu“.
Gydymo kelias parodė kūno unikalumą: fizinės būsenos, kurių iki tol niekada neteko patirti
Dalios laukė išties ilgas ir alinantis gydymas – buvo paskirta net 16 chemoterapijų, iš kurių 12 moteriai taikyta kas savaitę ir 4 kas tris savaites.
„Per šį laiką supratau, kokie unikalūs mūsų kūnai, kiek jie gali visko ištverti, kaip greitai gali atsistatyti, kad ir kokie sudėtingi vaistai patenka į mūsų organizmą. Taip pat patyriau fizinių krizių, kokių anksčiau neteko patirti – begalinis silpnumas, kaulų skausmas, plaukų slinkimas kuokštais, nagų atšokimas, tirpstančios rankos ir kojos, pastoviai bėgantis kraujas iš nosies, opos burnoje, degančios venos, nuolat šokinėjantis spaudimas ir žvaigždutės akyse tuomet, kada jau net spaudimo aparatas nesugebėdavo pamatuoti spaudimo dėl jo žemumo. Išmokau, kaip atpažinti būsenas, kurios gali pasibaigti sąmonės netekimu dėl staiga stipriai krentančio spaudimo, todėl visada šalia turėdavau kažko sūraus, dažniausiai mineralinio vandens.
Aš laikiausi rekomendacijų – stengiausi kuo daugiau būti lauke, kuo daugiau vaikščioti, kuo daugiau kvėpuoti. Žinojimas, kad vėžiui nepatinka deguonis, mane labai motyvavo kuo daugiau laiko leisti gamtoje, todėl nebuvo minčių, kad turiu likti lovoje ir čia sugriūti. Ėjau iš paskutinių jėgų, bet ėjau“.
Sunkiausi momentai, anot pašnekovės, tie, kuomet suvoki, kad gali labai greitai tapti bejėgiu žmogumi – prieš valandą atrodo kalnus galėjai nuversti, o po kelių minučių net arbatos puodelio nepakeli. Tokiais momentais, atsimena didelę dalį gydymo jau praėjusi Dalia, itin sunku save motyvuoti kovai, nepasiduoti.
„Po trečios chemijos supratau, kad tokia būsena yra tam tikro savijautų pasikartojimo po chemoterapijų dalis. Išmokau jas išgyventi. Mane labiau gąsdino tai, kad dėl chemijos neturėjau imuniteto. Labai bijojau susirgti, nes tai labai pavojinga. Bet visada sau mintyse kartojau, kad tai laikina, kad laikas greitai bėga ir kad net blogiausi dalykai turi savo pabaigą“.
Liga patikrina tarpusavio ryšių tvirtumą ir dovanoja akimirkas, kurių gal nė nebūtų buvę
Kad Dalia gali sirgti onkologine liga, pirmoji sužinojo jos septyniolikmetė dukra: „Mes kartu buvome vonios kambaryje ir ruošėmės vakarui, kai aš aptikau tą darinį. Toliau viskas rutuliojosi savaime, nes sekė įvykiai, apie kuriuos mes kalbėdavomės. Kai išgirdau diagnozę, apie ją pasakiau taip pat, kaip gydytojas S.Bružas man, kad aš jauna, viskas bus gerai ir t.t. Žinoma, dukrai pasakiau, kad gydymas turės pasekmių, kad aš neteksiu savo ilgų plaukų, nagų, kad bus silpnumo akimirkų, bet nei man, nei jai niekada nekilo minčių, kad man gali nepavykti“.
Sunkiausia šią žinią buvo pranešti Dalios mamai, nes ji ir pati sirgo vėžiu. „Visgi, ji nustebino savo tvirtumu ir žinojimu, ką turi visos mamos, ką pasakyti, kad vaikui būtų saugu ir ramu. Mane labai palaikė mano vyras. Manau jam mano diagnozė buvo didelis šokas ir tai normalu. Esu jam dėkinga, kad jis drauge su manimi tai atlaikė ir ne tik tai, bet jam teko visas krūvis dėl namų, buities, nes aš praktiškai iš karto po pirmos chemijos iškritau iš mūsų šeimos rutinos, didelė mano darbų dalis nukrito jam.
Esu dėkinga draugams. Mano draugai žinią apie mano ligą pasitiko skirtingai. Vieniems tapo baisu, nenorėjo manęs trukdyti, tik kai vėliau pasakiau, kad manęs niekas netrukdo ir man malonu pasikalbėti, jie išdrįso paskambinti ar užsukti dažniau. Kiti bičiuliai iš karto paklausė, ar aš noriu kalbėti apie ligą ir prisipažino, kad nežino, kaip elgtis. Aš visiems pasakiau, kad man svarbiausia gera kompanija, gera nuotaika ir kad aš noriu, jog mano liga nieko nekeistų, nors šalia esu aš labai pasikeitusi fiziškai – plika, geriu tik vandenį ir greitai pavargstu. Aš jiems labai dėkinga, kad manęs nepaliko ir visą laiką buvo drauge, linksmino žinutėmis ir apsilankymais.
Beje, tarp gydymų stengėmės keliauti [šypsosi, aut. past.] Likus savaitei iki operacijos su dukra išlėkėm keturiom dienom į Barseloną, anksčiau visi trys važiavome į koncertą Taline. Stengiausi gyventi maksimaliai normalų gyvenimą [šypsosi, aut. past.] Buvo labai gera, kad mano tėvai ir sesuo mane dažnai lankydavo. Su tėčiu net savaitę buvau išvažiavusi prie jūros. Niekada prieš tai neturėjom su juo dviese atostogų, o šis laikotarpis man tai padovanojo“, – svarbiomis akimirkomis dalinasi pašnekovė.
Visgi, vėžio diagnozė patikrina santykių tvirtumą ir Dalia neslepia, kad kai kurie ryšiai ligos akivaizdoje nutrūko, kuriems matyt ir buvo lemta anksčiau ar vėliau pasibaigti.
„Esu taip pat labai dėkinga visiems, su kuriais dirbu. Visi buvo šalia, visi teiravosi apie mano sveikatą ir nuolat klausė, ar man nereikia jokios pagalbos. Visa ši aplinka man suteikė labai daug saugumo ir drauge ramybės. Man tai tikrai labai padėjo ir buvo labai reikalinga. Nes pasitraukimas iš aktyvaus gyvenimo ir tapimas sraigės lygos nare mane pradžioje labai slėgė. Tik vėliau supratau, koks vertingas lėtas gyvenimas“.
Daugelis knygų apie vėžį nuvylė, tačiau rado išskirtinį būdą sau padėti
Dalia stengėsi gauti kuo daugiau žinių apie savo diagnozę ir būdus, kaip gali sau padėti: perklausyta eilė paskaitų, perskaityta krūva knygų, tačiau nemaža dalis jų Dalią labai nuvylė, o kai kurios net labai suerzino:
„Pavyzdžiui, dabar labai daug naujų knygų, kaip gydytis vėžį, tačiau jos visos griežtai nusiteikusios prieš chemoterapiją, švitinimą, operacijas, neva tai didžiosios farmacijos verslas ir pan. Aš ieškojau informacijos, kuri būtų reikalinga užtikrinti mano apsisprendimą gydytis chemoterapija, vėliau operuotis, švitintis ir drauge suteiktų žinių, kaip aš galiu pati padėti sau, kad gydymas būtų sėkmingas. Viena iš tokių knygų tapo mano žinynu. Atradau endobiogeniką ir jos siūlomus protokolus, kaip sustiprinti chemoterapijos poveikį vėžiui ir kaip padėti sau, kaip išlaikyti dvasinę ir fizinę pusiausvyrą viso gydymo metu.
Aš gilinausi, kas vyksta mūsų organizmuose, kai susergame, kuo „minta“ vėžys, kaip numarinti jį, savęs nenumarinant. Vadovavausi tik patikrinta informacija, ne jokiais forumais internete ir ne kita padrika informacija. Buvau ir esu sąžininga ne tik sau, bet ir savo gydytojams NVI. Informavau, kad aš gydysiuosi drauge ir su endobiogenikos gydytoja, nes man reikėjo specialisto, kuris žinotų, kaip galiu sau padėti įveikti vėžį, kaip neprarasti savęs. Man norėjosi šalia profesionalo, kuris nuolat stebėtų mano organizmo būklę, pokyčius, kad juos galėčiau koreguoti mano naudai, naudodama preparatus, kurie derėtų su NVI protokolais ir sustiprintų poveikį. Manau, kad ši dviejų medicinos pasaulių sinergija man padėjo pasiekti gerų rezultatų, sveikti greičiau, jaustis užtikrinčiau, nepasimesti tame informaciniame triukšme, kurio labai daug“.
Keičia išorę, bet dar labiau – vidų
Lapkričio 6 d. Daliai bus pradėtas spindulinis gydymas, vadinamas švitinimas. Jei viskas gerai ir bus taip kaip suplanavo gydytoja, šį gydymą moteris baigs greit, lapkričio 11 d.
„Mano vėžys – ne hormoninis, todėl tai bus paskutinis etapas mano gydyme, juo labiau, kad chemoterapijos etapas buvo sėkmingas – po operacijos atlikti tyrimai parodė, kad mano auglyje, tiksliau tame, kas iš jo liko, ir limfmazgiuose vėžinių ląstelių neliko. Atėjo ir genetiniai atsakymai – mutavusių genų neturiu. Tad toliau stiprinsiu save su endobiogenikos gydytojais, kad vėžys neatsinaujintų. Taip pat gyvensiu sveikai ir toliau, kaip gyvenau visą gydymo laikotarpį. Pasikeitė mano maisto racionas – atsisakiau cukraus, pieno, miltinių patiekalų. Mityboje atsirado daugiau organizmui stiprinti reikalingų augalų, kaip kurkuminas ir berberinas ar raminanti ašvaganda“.
Galiausiai, sakoma, kad vėžio diagnozė labiau už žmogaus išvaizdą keičia jo vidų, giliausius įsitikinimus, gyvenimo tėkmės suvokimą. Dalia sako nuo pat pradžių save suvokusi ne kaip auką, o kaip kovotoją, todėl liga moterį užaugino ir sustiprino dvasiškai. Moteris sako ne tik dar kartą prisiminusi, kokį tvirtą „stuburą“ turi, tačiau ir prioritetai persiskirstė iš naujo:
„Dabar man ypatingai svarbus tapo laikas su šeima, su draugais, ėmiau daugiau džiaugtis smulkmenomis. Be to manyje atsivėrė kažkoks kitoks pasaulio suvokimo jausmas – nebijau mirties, nes gydymo metu labai gerai pajutau, kad esame gamtos dalis ir ne viską galime kontroliuoti, kad ir kiek įsivaizduotume, kad esame svarbūs ir galingi. Nesame tokie.
Kai anksčiau vėžio paliesti žmonės man sakydavo, kad šita liga ne tik kančia, bet ir dovana, jų nesuprasdavau. Dabar labai puikiai suprantu juos ir tik labai gaila, kad tokios dovanos ateina pačia brangiausia kaina.
Šiuo metu turiu labai daug planų, labai noriu gilinti žinias apie kūno, proto ir emocijų sąveiką. Man tai tapo labai įdomu, nes gydydamasi suvokiau, kad tas mūsų viduje esantis „kompiuteriukas“ neklysta, jis yra protingas, sukurtas tobulos gamtos, čia tik mes kažkuriuo momentu pradedame daryti klaidas, kurios išbalansuoja mūsų kūnus ir gali rimtai susargdinti arba atvirkščiai, išgydyti, jei imsime girdėti save. Ar mano istorija įdomi? Nežinau, bet tikiuosi, kad ji įkvėps kovai su klastinga liga, nuramins, pakvies pasitikėti gydytojais, kurie tikrai žino, ką daro, ir nebijoti ieškoti žinių, kaip galite padėti patys sau“.
