Per tą laiką rankose laikiau ir prieštankinio sviedinio sparnuotę, ir Molotovo kokteilio likučius ir tanko vamzdį. Stovėjau visur, kur tik buvo įmanoma stovėti: Irpinėje ir Bučoje, subombarduotuose namų kiemuose, kur už nugaros žaidė vaikai, namo likučių viduriuose babytės ir jų trilitriniai stiklainiai stebėjo gyvenimą o priekyje manęs stovėjo įkaltos lentelės su nuoroda apie užminuotą rūsį.
Taip, supratote teisingai, su tiesiog ramiu įspėjimu „atsargiai“. Ir su ant vartelių, vedančių į tą rūsį uždėtu laibu dviračiu užraktu. Apskritai, isterijos, blaškymosi net ir tokiu baisiu laikotarpiu toje šalyje sutiksite labai mažai. Tačiau išskirtinės ramybės, ryžto, patriotiškumo ir pasididžiavimo savo šalimi – ai, ką mes čia pilstome, ten tūkstančiai vyrų ir moterų, vaikinų ir merginų eina tiesiai į mirtį ir aiškiai žino kur jie eina. Ir jų šeimos, jos irgi žino. Ir jie eina. Nes.
Visą straipsnį gali skaityti tik prenumeratoriai
Tapdami prenumeratoriais, jūs remiate nepriklausomus autorius ir žurnalistus. Stipri ir laisva žiniasklaida – demokratijos ramstis ir vertybė, kurią būtina puoselėti.
Kviečiame prisijungti prie Delfi prenumeratorių bendruomenės.
