Lietuvoje įsibėgėjant dėlionėms, kas ir kokių šansų turės 2019 metų gegužę vyksiančiuose prezidento rinkimuose, DELFI siūlo prisiminti įsimintiną 2002-ųjų kampaniją, atnešusią pergalę tuo metu 46-erių R. Paksui. Jos metu netrūko nei skambių pažadų, nei didžiulių pinigų, nei rinkėjų simpatijų, vos po metų virtusių masiniu smerkimu.
„Darbas buvo daug ilgesnis, nei kitų“, – DELFI paklausta, kas lėmė R. Pakso pergalę, sakė žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, prieš penkiolika metų vadovavusi kandidato rinkimų štabui. – Dar niekas net nežinojo, kas eis į rinkimus, o šitas štabas ir kandidatas jau dirbo. Tokio darbštumo, tokio aktyvumo, konsultuodama kitus, aš niekada daugiau nemačiau“.
Tuo metu politologai teigė, kad pergalę R. Paksui užtikrino draminio herojaus aureolė, kurią jis užsidėjo po pareiškimo dėl „Williams“.
„R. Pakso demonstratyvus atsisakymas pasirašyti sutartį su „Williams“, pseudoherojaus statuso prisiėmimas sukūrė protestuotojo prieš elitą vaizdinį, kurį paskui nuolat stiprino ir simbolika, ir veiksmais. R. Pakso veiksmuose buvo stipriai išreikštas „tvirtos rankos“ naratyvas – jei tuometinis prezidentas Valdas Adamkus buvo suvokiamas kaip korektiškas, diplomatiškas, apmąstantis, telkiantis lyderis, tai R. Paksas, norėdamas išsiskirti, natūraliai turėjo pasirodyti kaip „tvirtos rankos“ šalininkas. Visa tai sukūrė pergalės receptą“, – DELFI sakė politologas Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.
Kilimas prasidėjo nuo pasitraukimo
1999 metų spalio 18-ąją tuometis konservatorių premjeras R. Paksas pasakė garsiai nuskambėjusią kalbą, pareikšdamas nepasirašysiantis sutarčių dėl „Mažeikių naftos“ perleidimo JAV korporacijai „Williams International“, o netrukus tauta išgirdo apie jo atsistatydinimą iš Vyriausybės vadovo posto.
Dabar R. Paksas klausimą, kiek jo prezidentinei kampanijai padėjo pasitraukimas iš premjero posto dėl sutarties su „Williams“, vadina banaliu ir neįdomiu.
„Kalbėti apie tai – padėjo ar nepadėjo – yra nesąmonė. Tu elgiesi, kaip reikia elgtis. Tu elgiesi teisingai. Aš ilgai tuo metu svarsčiau, kaip pasielgti. Tai nėra taip lengva. Informacija tuo metu buvo labai įvairi – ir NATO, ir pinigai, ir dauguma Seime, ir prezidentas, ir galimybė dar išbūti keletą dienų premjero poste, pasipuikuoti tuo. Bet pagrindinis mano gyvenimo principas – elgtis teisingai. Ar tas sprendimas padėjo, ar nepadėjo – jums spręsti, bet motyvacija tikrai nebuvo ta“, – tvirtino šiuo metu Europos Parlamente dirbantis politikas.
Prezidento patarėjo pareigų R. Paksas atsisakė 2000-ųjų vasario pabaigoje, apsisprendęs aktyviai veikti jam aukštas pozicijas suteikusioje Lietuvos liberalų sąjungoje (LLS). Tuometinis liberalų vadovas Eugenijus Gentvilas neslėpė užleidęs R. Paksui lyderio pozicijas dėl sėkmės artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Taktika pasiteisino: LLS pirmą kartą pateko į Seimą, laimėjusi 34 vietas. Nors tų metų rinkimų nugalėtojais laikyti daugiausia vietų gavę Algirdo Brazausko vesti socialdemokratai, tačiau jie liko opozicijoje. LLS, susitarę su Lietuvos centro sąjungos, Moderniųjų krikščionių demokratų, Naujosios sąjungos (socialliberalų) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovais subūrė valdančiąją daugumą, o premjeru buvo paskirtas R. Paksas.
Lėktuvėlį pakeitė erelis
2001 metų balandį premjeras R. Paksas partiečiams pareiškė, kad į prezidentus nekandidatuos – galimybę varžytis dėl šio posto jis viešai perleido tuometiniam koalicijos partneriui, Seimo pirmininko pareigas ėjusiam Naujosios sąjungos (NS, socialliberalų) lyderiui Artūrui Paulauskui.
Tiesa, R. Paksas nurodė vieną išlygą: jis nekels savo kandidatūros, kol bus premjeras. Apžvalgininkai tuo metu svarstė, kad tokiu pareiškimu jis bandė užsitikrinti koalicijos partnerių paramą Vyriausybei. Tačiau situacijos kontrolė jau slydo premjerui iš rankų: politikos užkulisiuose vis garsėjo kalbos, kad socialliberalai sukirto rankomis su A. Brazausko socialdemokratais, todėl R. Pakso dienos premjero poste suskaičiuotos.
Prieš pat 2001-ųjų Kalėdas R. Paksas kartu su dešimtimi savo šalininkų pasitraukė iš opozicinės Liberalų frakcijos Seime. LLS pirmininko pareigas vėl einantis E. Gentvilas viešai prabilo, kad toks buvusio bendražygio sprendimas yra „iš anksto suplanuoto scenarijaus dalis“.
Pasak E. Gentvilo, „pastaruoju metu R. Paksas dirbo sau, o ne partijai“.
„Kuri partija yra šalia jo, jam visiškai nesvarbu“, – kalbėjo jis. Netrukus R. Paksas su bendražygiais buvo pašalintas iš LLS.
Būtent tada, 2002-ųjų pradžioje, R. Paksas paskelbė: „Aš ruošiuosi dalyvauti prezidento rinkimuose. Ar aš tai padarysiu ir kada – yra klausimas man pačiam. Tai priklausys nuo įvairių aplinkybių“.
2002 metų kovo 9 dieną Vilniuje Nacionaliniame dramos teatre įvyko steigiamasis Liberalų demokratų partijos (LDP, vėliau pakeitė pavadinimą į "Tvarka ir teisingumas") suvažiavimas, pirmininku išrinkęs R. Paksą. Naujoji politinė jėga, kurios atsiradimas faktiškai sutapo su prasidedančia prezidentinių rinkimų kampanija, deklaravo daugiausia dėmesio ketinanti skirti valstybės valdymo tobulinimui, valdininkų atsakomybės didinimui, smulkiam ir vidutiniam verslui, kaimui, o regioninėje politikoje – pasisakyti už Lietuvos suskirstymą į keturias žemes: Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją.
Labiau nei skelbiama programa, visuomenės dėmesį traukė partijos pavadinimas bei simbolika. Pakrikštyti partiją LDP pasiūlęs DELFI patvirtino tuometinis Klaipėdos universitete docentas Vytautas Valevičius. Naujosios organizacijos atstovų nebaugino taip, kad partija analogišku pavadinimu, vadovaujama ultradešiniuoju radikalu laikomo Vladimiro Žirinovskio, veikė Rusijoje.
Dar daugiau klausimų kilo dėl partijos simboliu pasirinkto griežtai kontūruoto erelio, naguose laikančio ąžuolo lapų vainiką su jame esančiomis raidėmis LD. Buvo prabilta, kad šis lakūno, akrobatinio skraidymo čempiono R. Pakso vadovaujamos partijos ženklas labai primena nacistinės Vokietijos karinių oro pajėgų „Luftwaffe“ erelį, laikantį svastiką.
R. Paksas tuomet sąsajas neigė. Jis tvirtino, kad erelis – jėgos ir stiprybės simbolis, virš jo esančios keturios žvaigždės yra nuoroda į keturis Lietuvos regionus, o ąžuolo lapų vainikas reiškia sėkmę ir pergalę.
Tiesa, V. Valevičius DELFI pasakojo partijai siūlęs kitą simbolį – grafiko Algio Kliševičiaus sukurtą ženklą su kylančiu lėktuvėliu, kuris R. Paksui turėjo padėti tapti prezidentu. „Nes Paksas be sparnų – ne Paksas“, – taip buvo aiškinamas siūlomas motyvas.
„Lėktuvėlį nuvežiau (į Vilnių – DELFI), pateikiau. Bet jis nebuvo priimtas. Tiko kitų pasiūlymas. Turėjome apie 10 variantų, o erelis jau buvo Vilniaus idėja“, – pažymėjo jis.
Vyras tvirtu kumščiu
Kiek vėliau žurnalas „Ekstra“ paviešino, kad patarimus, kokį simbolį pasirinkti, davė žurnalisto ir viešųjų ryšių eksperto Aurelijaus Katkevičiaus vadovauta agentūra „DDB and Co. ir Katkevičius“.
Tuo metu A. Katkevičiaus kalbėjo, kad R.Paksas buvo ne vienintelis politikas, prašęs jo įmonės pagalbos, bet buvo nutarta bendradarbiauti būtent su juo. Įvaizdžio specialistas 2002-aisiais apie R. Paksą ištarė legendinę frazę: „Iš vyro su ašara prie akies reikės sukurti vyrą su tvirtu kumščiu“.
Kaip DELFI teigė L. Kasčiūnas, R. Paksą į politiką atvedė protesto balsai ir dalies visuomenės parama „tvirtos rankos“ politikai.
Tokias nuostatas, viena vertus, lemia dalies žmonių noras žiūrėti į valstybę kaip į šeimininkę, kuri gali jiems užtikrinti kažkokią gerovę, kita vertus – autoritarinio tipo lyderio pasekėjų buvimas. Tokios nuostatos gali būti būdingos ne tik Lietuvai, postsovietinei erdvei. Tai kompleksiškesnis reiškinys – valstybės, kaip globėjos, įsivaizdavimas“, – aiškino L. Kasčiūnas.
R. Pakso rinkimų kampanija buvo įsimintina. Jo komanda į susitikimus su rinkėjais skrido sraigtaspasniu, kurį liberaldemokratams suteikė Jurijaus Borisovo vadovauta aviacijos bendrovė „Avia Baltica“.
Sraigtasparnio vidaus interjeras buvo pritaikytas LDP „desanto“ reikmėms: vieną sieną puošė buvusių Lietuvos prezidentų nuotraukos, kitą – partijos šūkis „Demokratija – žmogui, laisvė – verslui, diktatūra – mafijai“.
Žemiau kabėjo Motinos Teresės, buvusio Prancūzijos prezidento Charles'o de Gaulle'o bei buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio nuotraukos. Pastarasis rodė pergalę simbolizuojančią „V“ raidės formos pirštų kombinaciją – šis mostas buvo tapęs beveik oficialiu LDP ženklu.
Kandidatas į prezidentus ėmėsi ir kitų žygių. Grįžęs iš kelionės po Ukrainą, tuo metu Seimo nariu buvęs R. Paksas sukėlė triukšmą, kad esą Lietuvos Prezidentūros pastangomis jam buvo sutrukdyta susitikti su tos šalies prezidentu Leonidu Kučma. Tuo metu svarstyta, kad tokiais pareiškimais „širdžių premjeras“ siekė tautai parodyti, kad jis – „kietas“ vyrukas, galintis netiesiogiai skelti antausį savo politiniam krikštatėviui V. Adamkui.
„Žmonės nevartoja tokių terminų ir neturi tokių minčių – sisteminis, nesisteminis. Jis buvo artimas, suprantamas, aplankė kone kiekvieną Lietuvos kaimą ir kone kiekvieną trobą“, – klausiama, ar kuriamas nesisteminio politiko įvaizdis rinkimų kampanijos metu pasitarnavo R. Paksui, DELFI sakė tuometinė jo rinkimų štabo vadovė D. Kutraitė-Giedraitienė.
Ji tvirtino, kad R. Paksas buvo pažymėtas ir romantiniu ženklu – skraidė, buvo lakūnas.
„Jis buvo kitoks, teikė vilčių. Tačiau negalima sakyti, kad jis buvo paprastas žmogus – juk ne visi paprasti žmonės skraido. Lakūnas – tai yra pakylėta. Žmonės jį priėmė kaip artimesnį sau, nei kiti politikai. Jis paspaudė tikrai daug rankų ir pažiūrėjo į daug akių“, – kalbėjo buvusi R. Pakso pagalbininkė.
Lakūno įvaizdį kandidatas išties išnaudojo. Tą dieną, kai Vyriausiojoje rinkimų komisijoje atliko formalumus jį remiančių parašų rinkimų blankams gauti, R. Paksas su dar dviem akrobatinio skraidymo meistrais Robertu Noreika bei Leonu Joniu atliko precendentų neturėjusį skrydį: trimis sportiniais lėktuvais pranėrė po Verkšnionių tiltu per Nerį.
Šiomis dienomis R. Paksas DELFI sakė, kad būti kitokiu politiku nėra sudėtinga.
„Jei tu kalbi teisybę, jei kalbi tai, ką žmonės nori girdėti, jeigu kalbi, ko reikia valstybei, tai žmonės atsiliepia. Jeigu yra žmonių, dabar taip pasakysiu, š... malančių – tegu būna dar kartą pakartota mano įžymi frazė, už ką gavau kažkokius kaltinimus, – ir galvojančių, kad kiti nieko nesupranta, kai pusės Lietuvos nebėra, kai dalis gyvena skurde, kai klesti korupcija, ir kad išėjęs į televiziją kažką pasakysi ir tavimi patikės, to nebuvo, nėra ir niekada nebus.
Mano pozicija buvo, kad nenoriu būti toks“, – aiškino jis.
„Jeigu visa tai, ką pasakiau, yra vadinama nesistemine veikla, tai aš buvau nesisteminis“, – sakė R. Paksas.
Trylika mėnesių su įtarimų aura
2002-ųjų kampanijos metu dėl prezidento posto varžėsi net 17 pretendentų. Visuomenės nuomonės apklausos rodė, kad Lietuvos žmonės tą postą patikėti labiausiai norėtų tuometiniam šalies vadovui V. Adamkui, nemažai simpatikų turėjo ir premjero pareigas ėjęs A. Brazauskas, Seimo pirmininkas A. Paulauskas.
R. Paksas nuo šių lyderių ženkliai atsiliko. Tačiau jis pirmavo kitais dalykais – kaip atskleidė 2002 gruodį VRK pateiktos ataskaitos, būtent LDP lyderiui pavyko surinkti daugiausia lėšų rinkimams – iš viso 1,6 mln. litų (464 tūkst. eurų). Didžiausią sumą jam paaukojo J. Borisovo bendrovė „Avia Baltika“ – milijoną litų (290 tūkst. eurų).
Pirmąjį prezidento rinkimų turą 2002 metų gruodžio 22 dieną laimėjo V. Adamkus. R. Paksas liko antras.
Prieš pat antrąjį turą, 2003-ąją sausio 3 dieną, šio proceso dalyvius sukrėtė neįtikėtinas sprendimas. Tą dieną dienos šviesą išvydo ne 40 tūkst., kaip įprastai, bet 350 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas bulvarinis laikraštis, kurio viename straipsnyje kandidatas į prezidentus R. Paksas teigė: paaiškėjus, kad vienas iš didžiausių šalies bankų turi problemų, būtų akivaizdu, jog „dabartinės valdžios šlovinamas stabilumas yra tiesiog kortų namelis“.
Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus paskubėjo įspėti žmones netikėti pateikta informacija, nes ji neatitinka tikrovės. Jis įvardijo dvi gandų priežastis – konkurencinę kovą bei etikos ribas peržengiančią rinkimų kampaniją.
Tų metų sausio 5 dieną R. Paksas rinkimų antrame ture surinko 54,91 proc. balsų ir įveikė V. Adamkų, gavusį 45,09 proc. rinkėjų palaikymą. Tačiau prezidento poste R. Paksas išbuvo tik 13 mėnesių ir 11 dienų – 2004 metų balandį jis buvo nušalintas apkaltos būdu.
Taip pat kilo abejonių, ar išrinktojo prezidento komanda nurodė tikras rinkimų kampanijos išlaidas. VRK pateiktoje galutinėje R. Pakso rinkimų kampanijos finansavimo ataskaitoje buvo nurodoma, jog rinkimų kampanijai buvo surinkta ir išleista 3,29 mln. litų (954 tūkst. eurų). R. Paksas nurodė agitacijai žiniasklaidoje išleidęs 2,9 mln. litų (841 tūkst. eurų). Reklamos monitoringo tyrimus atliekančios agentūros „SIC Gallup Media“ vertinimu, neskaičiuojant nuolaidų, R. Paksas turėjo išleisti reklamai 2,3 karto daugiau.
Didžiausia nelaime R. Paksui tapo dosniausias jo rinkimų kampanijos rėmėjas J. Borisovas, netrukus po prezidentinių rinkimų išimties tvarka „apdovanotas“ Lietuvos pilietybe. Prezidentinės apkaltos metu buvo viešinama informacija, kad šis verslininkas reikalavo ir prezidento patarėjo rango, generolo laipsnio, konkuruojančios sraigtasparnių remonto bendrovės „Helisota“ sužlugdymo,bei penkių ordinų per dvejus metus. Kitu atveju jis per tarpininkus grasino R. Paksui, žadėdamas šį paversti „politiniu lavonu“.
Apkaltos procesui einant į pabaigą, R. Paksas žengė išties beprecedentį žingsnį: 2004 metų kovo 24 dieną paskelbė skiriantis J. Borisovą savo visuomeniniu patarėju. Kitą dieną, iš pareigų trauktis pagrasinus kitiems jo patarėjams, prezidentas sprendimą atšaukė.
Tų metų balandžio 6 dieną Seimas balsų dauguma patvirtino visus prezidentui R. Paksui keltus kaltinimus šiurkščiai pažeidus Konstituciją ir sulaužius duotą priesaiką. Pagal tuo metu priimtus sprendimus jis iki šiol Lietuvoje negali būti renkamas į postus, kuriuose reikia duoti priesaiką.
„Manau, per prezidento rinkimus už R. Paksą balsuota todėl, kad jis sugebėjo sutelkti žmonių dėmesį į mintį, jog išspręs tas problemas, kurių negalėta išspręsti nuo Nepriklausomybės pradžios“, – DELFI sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis.
Klausiamas, ar tokio tipo politikas kaip R. Paksas galėtų laimėti rinkimus ir dabar, politologas svarstė, jog tai galėtų įvykti.
„Manyčiau, prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimai buvo savotiškas atkartojimas to paties algoritmo – buvo ta pati viltis, kad štai ji ištrauks, išgelbės, trinktels kumščiu ir panašiai. Manyčiau, visuomenė nėra taip pasikeitusi, kad drąsiai galėtumėme sakyti – ne, to nebus. Ir toliau laukiamas kažkoks gelbėtojas. Tai reiškia, kad didžioji dalis visuomenės yra paternalistiškai nusiteikusi. Ji savo problemas norėtų perkelti „šeimininkui“, lyderiui, kuris jas spręs“, – pažymėjo L. Bielinis.