Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomuose kadruose M. Kubiliūtė neretai stovi kampe, viena tarp vyrų. Vis dėlto jos indėlis į mūsų šalies kūrimą niekam nekelia abejonių. Būdama vos 21-erių, M. Kubiliūtė padėjo įgyvendinti bene sėkmingiausią lietuvių kontržvalgybos operaciją, vėliau užsiėmė ne tik žvalgybine, bet ir kita visuomenine veikla.
Nenuostabu, kad tai užkliuvo NKVD. 1944 m. rugpjūčio 17 d. ji buvo suimta, 9 mėnesius nuolat tardoma bei kankinama. Galiausiai – perkelta į Lukiškių kalėjimą, o 1946 m. ištremta į Sibirą, kur gyveno trejus metus.
Nepaisydama patirtų išgyvenimų, grįžusi į Lietuvą ji ir toliau rūpinosi kitais – dirbo Vaikų ligoninėje, rėmė tremtinius ir politinius kalinius, laidojo savanorius, prisidėjo gelbstint žydų vaikus. Mirė pakirsta sunkios ligos, Lietuvoje.
M. Kubiliūtė iki šiol yra vienintelė moteris Lietuvoje, kuriai suteikti visi svarbiausi šalies ordinai: Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinas, Gedimino 4 laipsnio ordinas, Gedimino 3 laipsnio ordinas ir Vytauto 5 laipsnio ordinas.
Į Lietuvos žvalgų veiklą įsitraukė viena pirmųjų
M. Kubiliūtė gimė 1898 m. liepos 28 d. Tindžiulių kaime, Rokiškio rajone, apsišvietusių ir tautiškumą puoselėjančių valstiečių Marijonos ir Juozo šeimoje. Baigė pradžios mokyklą, dainavo chore ir dalyvavo parapijos švietėjiškoje veikloje. Tačiau toliau mokytis tėvai jos, ketvirtojo vaiko, leisti neišgalėjo. Kunigo šeimininkės prižiūrima, ji dirbo įvairius darbus klebonijoje.
Gimtajame kaime M. Kubiliutė augo iki 14-os, kai vyresnis brolis Juozas ją iš pradžių išsivežė į Panevėžį, o tuomet – į Vilnių. Čia ji įsidarbino laikraščio „Viltis“, kurio leidėjai kovojo už lenkų okupuoto Vilniaus krašto sugrąžinimą Lietuvai, redakcijoje, dirbo ir pardavėja, tarnaite, mokėsi siūti, rišti puokštes.
Visai netikėtai tuomet iš kunigo Fabijono Kemėšio, kuris matė begalinį M. Kubiliūtės atkaklumą, ji gavo pasiūlymą vykti į Ameriką ir mokytis kazimieriečių vienuolyne. M. Kubiliūtei tai atrodė kaip svajonės išsipildymas, ji jau turėjo net laivo bilietą, tačiau prieš pat išvykstant sulaukė žinios, kad sunkiai susirgo mama, ir liko Lietuvoje.
Nors manė, kad į Ameriką išvykti dar spės, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Gimnaziją ir buhalterijos kursus M. Kubiliūtė baigė Rusijoje, kur gyveno kartu su broliu. Deja, jam netikėtai mirus, 1918 m. ji grįžo į Lietuvą, apsigyveno Aušros Vartų bendrabutyje ir ėmė aktyviai veikti visuomeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, įsteigė pradžios mokyklą, kurioje buvo mokomi darbininkų vaikai, prašėsi ir į Lietuvos kariuomenę, tačiau dėl jauno amžiaus nebuvo priimta.
„Pasiliksiu Vilniuje ir dirbsiu, kiek bus jėgų, tėvynei, liaudies gerovei“, – ji nutarė 1919 m. Manoma, būtent tuomet ir įsitraukė į Lietuvos žvalgų veiklą.
Žvalgybinį tinklą sudarė tik moterys: informaciją teikė ir tarnaitės, ir skalbėjos
Tuo metu valstybėje trūko ir pinigų, ir resursų, tačiau žvalgybos institucijos poreikis buvo itin didelis. Su idėja išstojo pirmasis Lietuvos kontržvalgybos vadovas Liudas Gira. Jis tam pasirinko labai įdomų būdą – žvalgybinį informacinį tinklą suorganizavo vien tik iš maždaug 20-ies lietuvių moterų. Viena jų ir buvo M. Kubiliūtė. Nežinia, kaip ji pateko į žvalgybos akiratį, kalbama, kad galėjo dirbti ir tarnaite pas Antaną Smetoną.
L. Giros siūlymu, pirmosiomis agentėmis buvo šaukiamos moterys, dirbančios paprastus buitinius darbus. Už savo darbą jos negaudavo jokio atlygio, motyvuojamos buvo tuo, kad tai – duoklė valstybei, patriotiškumo išraiška. Tarnaitės, skalbėjos ir virėjos surinkdavo gandus ir vertinga informacija dalindavosi su aukštesniais pareigūnais.
Nors šis planas ilgojoje perspektyvoje ir nepasiteisino, M. Kubiliūtė sugebėjo išsiskirti. Ji buvo jauna, aktyvi, ryžtinga, mokėjo kalbėti ir skaityti vokiškai, prancūziškai.
„Pasak istorikų, būtent šios moters dėka 1919-aisiais buvo išgelbėta atsikurianti Lietuvos valstybė“, – rašoma Valstybės saugumo departamento pranešime spaudai, kuriuo pagerbiamos 55-osios jos mirties metinės.
Tarpukario žvalgybos vadovas Jonas Budrys apie M. Kubiliūtės vaidmenį savo prisiminimuose rėžia dar drąsiau: „1919 m. jos rankose buvo Lietuvos likimas.“
Sėkmingiausia lietuvių kontržvalgybos operacija: pamilęs lietuvę, išdavė ir saviškius
Visa istorija – paini, intriguojanti ir turinti romantiškų atspalvių. Vieną pagrindinių vaidmenų joje atlieka POW („Polska Oranizacja Wojskowa“, Lenkų karinė organizacija) vadovybės atstovas Petras Vrublevskis. Manoma, tuomet jis buvo susižavėjęs Aldona Čarneckaite, M. Kubiliūtės bendražyge, dirbusia prolietuviško laikraščio „Glos Litwy“ redakcijoje Vilniuje.
1919 m. Lietuvos Vyriausybei palikus Vilnių, žvalgybos skyriaus pareigūnas Juozas Matusaitis susitarė su M. Kubiliūte, kad ji teiks informaciją apie lenkų karinius pasirengimus. Tą ji ir darė iki lemiamo pokalbio su A. Čarneckaite, papasakojusia apie P. Vrublevskio veiklą ir jį ištikusias dvejones. Lietuvos žvalgyba jau anksčiau buvo gavusi duomenų, kad POW planuoja perversmą. Jie planavo nuversti Lietuvos Vyriausybę: suimti ministrą pirmininką Mykolą Šleževičių su visu ministrų kabinetu, kitus žymesnius visuomenės veikėjus, o Kaune įvesti reguliariosios lenkų kariuomenės dalinius.
„Jei kas man padėtų, ištikimas lietuvis ar lietuvė, sukliudyčiau lenkų planus, išgelbėčiau savo gimtinę nuo POW sukilimo, atidengčiau POW organizaciją ir jų štabą, kuris randasi Kaune, Kalnų, dabar S. Nėries, gatvėje. Ten randasi ginklų sandėlis, visi dokumentai, instrukcijos“, – apie P. Vrublevskio dvejones rašoma M. Kubiliūtės vardu išleistoje knygoje „Atsiminimai“.
Pati A. Čarneckaitė tuo metu jau buvo sekama, todėl atsakingą užduotį patikėjo M. Kubiliūtei. Jiedu su P. Vrublevskiu kelis kartus susitiko slaptuose pasimatymuose, kol jis sutiko bendradarbiauti. Įdomu tai, kad mainais paprašė tik vieno – kad Lietuvos valdžia jį išsiųstų į mokslus užsienyje. Beje, ši sąlyga galiausiai nebuvo išpildyta.
Pavogė ne tik dokumentus, bet ir šiek tiek pinigų: spruko prisidengęs slapyvardžiu
Kalbant apie POW dokumentus, saugomi jie buvo ne tik už uždarų durų, seife, bet ir sargo. Rugsėjo 20 dieną visai operacijai vadovavęs lenkų kariuomenės Vilniuje žvalgybos skyriaus viršininkas kpt. Mariamas Koscialkovskis išvyko į Varšuvą. Seifo raktus turėjęs ir vidun patekęs P. Vrublevskis kartu su perversmo planais ir instrukcijomis išnešė ir šiek tiek pinigų – taip norėta išlošti papildomo laiko, nukreipti dėmesį nuo reikšmingiausio grobio. Dokumentuose fiksuota lenkų turima informacija apie Lietuvos ministrų kabinetą, kariuomenę, politinių partijų veikėjus.
Planas pavyko. Abu su M. Kubiliūte jie visą naktį rūšiavo dokumentus. Paryčiais, prisidengdamas Jono Daukanto slapyvardžiu, P. Vrublevskis pasuko link demarkacinės linijos, skyrusios Vilnių nuo likusios Lietuvos dalies. Kartu su dokumentais jis pasiėmė ir revolverį – planavo nusišauti, jei lenkai sulaikys. Tačiau svarbiausi dokumentai jau tą pačią dieną buvo perduoti diplomatui Ignui Jonynui. Šis juos išgabeno į Kauną. Savo ruožtu M. Kubiliūtė likusią dalį dokumentų perdavė tiesiai Augustinui Voldemarui į rankas. Šis pats atvyko į Vilnių.
Dokumentų ir pinigų pasigesta tik po dviejų dienų. Liudininkai tikina, kad visas Vilnius tuomet buvo sukeltas ant kojų.
Rastas bunkeris su ginklais ir sąrašas asmenų, turėjusių perimti valdžią
Kaune, savo ruožtu, vyko dokumentų tikrinimas. Rastas POW štabas, bunkeris su ginklais ir instrukcijomis, sąrašais asmenų, turėjusių perimti valdžią Lietuvoje. Suimta daugiau nei 100 lenkų, jų teismas vyko po metų, 1920-ųjų gruodį.
„Kaltinamųjų 117 asmenų. Iš jų 6 nuo pat suėmimo iki teismo dienos išbuvo kalėjime, 43 pabėgo, 1 pabėgęs mirė, 67 laisvi, kaipo sudėję užstatus ir davę parašus apie nesišalinimus. Bet 3 savaitės prieš teismą kai kurie jų vėl buvo suimti“, – rašyta dienraštyje „Lietuva“
Kaip atsakas tam, Vilniuje tuomet prasidėjo represijos: buvo uždarinėjamos lietuvių mokyklos, areštuojami mokiniai, uždaryti lietuviškieji laikraščiai, užkirstas kelias lietuviams į universitetą.
1920 m. liepos 10 d. Lenkija galų gale pripažino Lietuvai Vilnių, o su sovietais sutartis dėl nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniumi buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. generolo Liucijaus Želigovskio būriai įžygiavo į Vilnių, prasidėjo lietuvių ir lenkų mūšiai.
„Aš pranešiau lietuvių komendantui Vladui Kurkauskui apie lenkų rengimąsi užimti Vilnių. Jie netikėjo, sakė, J. Pilsudskis pasirašė sutartį Suvalkuose“, – yra rašiusi M. Kubliūtė. Šįkart
lietuvių valdžios jai nepavyko įtikinti.
Imta ieškoti „panelės su lape“: gavo slapyvardį
Iš savo misijos M. Kubiliūtė nepasitraukė ir po to, nors sklido gandai, kad Vilniuje ieškoma „panelės su lape“. Lapės apykakle tuomet ir mėgo puoštis M. Kubiliūtė. Ji slapstėsi, prisidengė Elžbietos Banytės pavarde.
Prasidėjus Sovietų okupacijai, ji užsiėmė aktyvia antisovietine veikla, kartu ir lankė belaisvius lietuvių karius, slaugė sergančius, laidojo mirusius. Tikinama, kad iš ligoninės Žvėryne į Rasų kapines ji nuvežė ir palaidojo 19 Lietuvos karių.
M. Kubiliūtė nesustojo vykdyti ir žvalgybos užduotis: pateikdavo skaičius apie lenkų karinius ešelonus, duomenis apie priešo dislokacijos vietas, pajėgas ir ginkluotę, rinkdavo informaciją iš Vilniaus lenkų spaudos.
Už informaciją apie ją žadėtas 5 tūkst. zlotų atlygis
1922 m. rudenį M. Kubiliūtę pasiekė žinia, kad lenkai susekė jos slapyvardį. Vilniuje net iškabinti plakatai su jos atvaizdu, už informaciją žadėtas 5000 zlotų atlygis.
M. Kubiliūtė nusprendė sprukti iš Vilniaus, įsidarbino Kaune, Užsienio reikalų ministerijoje, Vilniaus reikalų departamente. Čia ji gyveno trejus metus, buvo atsakinga už lenkų okupuotos Lietuvos dalies rėmimą, pradėjo istorijos studijas.
1939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir jis vėl tapo sostine, tačiau netrukus Lietuva buvo okupuota ir aneksuota Sovietų Sąjungos. Prieš likviduojant Užsienio reikalų ministeriją, M. Kubiliūtė sunaikino dalį jos tvarkyto slaptojo archyvo ir šitaip išgelbėjo daug žmonių nuo sovietų represijų.
Žinoma, kad ir vėliau, jau iš vokiečių gniaužtų, ji išgelbėjo Vytautą Sirijos Girą, Jurgį Glušauską, Kazį Barauską. Rūpinosi Vokietijos konclageriuose kalinčiais lietuviais Vladu Jurgučiu, Petru Kerpe, Vytautu Tumėnu.
Ji perėjo dirbti į Socialinio aprūpinimo komisariatą, buvo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos skyriaus bendradarbė, tvarkė ir saugojo biblioteką. Žinoma, vėl aktyviai veikė antisovietinio pogrindžio veikloje, priklausė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, drauge su kitomis moterimis įkūrė šios sąjungos Moterų skyrių, platino atsišaukimus ir spaudą.
Kankinta NKVD, sėdėjusi Lukiškių kalėjime ir ištremta į Sibirą
Artėjant Raudonajai armijai, M. Kubiliūtė sulaukė įspėjimų trauktis į Vakarus, tačiau atsisakė ir 1944 m. rugpjūčio 17 d. buvo suimta NKVD. Devynis mėnesius M. Kubiliūtė nuolat tardyta ir kankinta, kentė fizinę prievartą, badą. Sveikatai nusilpus tiek, kad nebepajėgė dirbti, ji perkelta į Lukiškių kalėjimą, o 1946 m. nuteista ir išsiųsta tremtin į Sibirą, kur išgyveno trejus metus.
Grįžusi iš tremties, dirbo Vaikų ligoninėje, rėmė kitus tremtinius ir politinius kalinius, laidojo savanorius. Yra likę duomenų, kad M. Kubiliūtė gelbėjo žydų vaikus, tarp kurių buvo žinoma mokslininkė Irena Veisaitė. Tiesa, gyventi buvo nelengva, nes buvusios tremtinės į darbą niekas priimti nenorėjo, draugams ją teko remti net maistu ir drabužiais, o KGB sekė toliau. „Atsiminimuose“ M. Kubiliūtė rašė, kad tuomet buvo išvargusi „fiziniai ir dvasiniai“, be jokio turto, nes visi daiktai buvo dingę.
Tik 1957 m. rugsėjo 3 dieną M. Kubiliūtės sekimas nutrauktas ir byla atiduota į archyvą, nes negauta duomenų, kad ji šnipinėtų, ir dėl to, kad sunkiai serga. Nepalaužiamo charakterio žvalgę galiausiai pasiglemžė krūties vėžys, ji sunkiai sirgo ir kaulų tuberkulioze. Anapilin M. Kubiliūtė iškeliavo 1963-iaisiais. Paskutinis Lietuvos žvalgės noras – būti palaidotai Rasų kapinėse, netoli jos pačios laidotų savanorių – išpildytas.
