Didžiosios klaidos slypi auklėjime
Kaip anksčiau Delfi teigė psichologė G. Buinickaitė, Z kartos jautrumą puikiai atspindi jų nemokėjimas išbūti nepatogiose situacijose – jie nori iš jų išeiti arba apskritai savo gyvenime vengia atsidurti vietose ar pozicijose, kur gali tykoti vienokie ar kitokie nepatogumai. Anot psichologės, tokiai šios kartos žmonių būsenai ypač stiprią įtaką daro būtent tai, kaip jie buvo auginti ir auklėti.
„Vis tik, jie buvo auginti juos labai saugant nuo blogų jausmų, nuo blogų nutikimų, kad tik nesusižeistų, kad blogai nepasijaustų, nes širdelės jautrios. Dėl to taip ir nutiko, kad šie žmonės nebemoka išbūti nepatogume. Kiekvieną kartą bėgame, bandome kažkaip užglaistyti, kažką sau padaryti gero arba tiesiog lendame į telefoną, kad tik nereikėtų būti su tais jausmais, kuriuos aš šiandien jaučiu“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, nemokėjimą ar nenorėjimą išbūti nepatogiose situacijose puikiai įrodo net ir patys elementariausi pavyzdžiai.
„Jeigu man nepatogu – išeinu iš susitikimo, jeigu man nuobodu ar neįdomu susitikime, net ir nuotoliniame – aš išsijungsiu kamerą, įsijungsiu „Netflix“ ir tiesiog nedalyvausiu, save išimsiu iš tos situacijos, kur man nepatinka, nekomfortiška būti“, – dalijosi G. Buinickaitė.
Tiesa, pasak psichologės, kitų kartų atstovų kritikuojamą Z kartos perdėtą jautrumą galima grįsti ir tuo, kad tai apskritai yra pirmoji karta, mokyta jausti.
„Dėl jautimo yra viskas gerai, nes vyresnės kartos, visgi, pasimokė, kad nejausti, neliūdėti, nepykti, nesidžiaugti nėra gerai, nes tai kelia mums stresą, mes tada blogai jaučiamės. Dabar parėjome prie kito radikalaus sprendimo ir leidžiame savo vaikams jausti, tačiau padarėme vieną klaidą – mokydami juos jausti, neišmokėme jų atsispirti, padėti sau“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, kaip ir viskas šiame gyvenime, taip ir „jautimo dalis“ – kažkada turi baigtis.
„Aš negaliu 5 dienas būti jausmuose. Viena Amerikos profesorė tyrinėjo savo studentus. Žvelgiant iš vieno asmenybinio testo pusės, vieni žmonės yra jaučiantys, kiti – logikai. Jų turėtų būti maždaug per pusę, tačiau profesorė atrado tai, kad šiuo metu pas ją virš 80 procentų studentų yra jaučiantys, kas, kaip ji sako, yra labai keista, bet tai galima susieti su tuo pačiu, kad mokėme juos jausti ir, kad viskas yra gerai su jausmas“, – pasakojo G. Buinickaitė.
Tačiau, jos teigimu, šioje vietose slypi ir tam tikra problema.
„Profesorė labai gražiai pasakė: „aš negaliu eiti per gyvenimą tik jausdamas, kaip mažas vaikas. Taip pat aš negaliu eiti per jį tik logiškai viską išmąstydamas, kaip bejausmis robotas“. Ji nuoširdžiai sako, kad mes turime atrasti tą balansą arba, kitaip tariant, širdis ir protas turi susivienyti. Šiai jaunai kartai trūksta tos loginės dalies, nes mes tiesiog labai daug jaučiame, bet nežinome, kaip spręsti problemas, kaip kritiškai mąstyti, kad gal jau yra gana“, – teigė psichologė.
Atsparumo svarba ir jo tipai
Tam, kad gyvenimiški iššūkiai būtų įveikti kur kas lengviau, sakoma, kad žmogui reikia išsiugdyti tam tikrą atsparumą, kurio Z kartai, akivaizdu, stipriai trūksta. Pasak psichologės G. Buinickaitės, atsparumas – tai gebėjimas atsitiesti po netikėtumų, nemalonumų ar nekomfortiškų situacijų, arba, kitaip tariant, tiesiog lengvesnis ir paprastesnis reagavimas į jas.
„Pradžioje, streso valdymas, grįžtamasis ryšys, atsparumas – tai sunkus darbas, kol man tai tampa norma. Kai man tai jau yra normalu, reiškiasi, kad man nereikia apie tai papildomai galvoti“, – aiškino ji.
Tiesa, pašnekovės teigimu, atsparumas yra net kelių tipų.
„Mes dažnai galvojame, kad tai yra arba tik emocinis, arba psichologinis atsparumas, bet yra 5 atsparumo tipai. Psichologinis atsparumas – tai mano gebėjimas spręsti problemas, tai būtent kaip aš išmastau dalykus sudėtingose situacijose. Emocinis atsparumas – tai yra tai, kaip aš gebu reguliuoti savo emocijas. Aš nešneku apie emocijų valdymą, nes mes neturime susivaldyti, bet mes turime susireguliuoti. Aš turiu išjausti, bet svarbu yra kaip aš išjausiu“, – pasakojo G. Buinickaitė.
Anot pašnekovės, kalbant apie emocijų valdymą ir reguliavimą, svarbu suprasti, kad jausmai – niekur nedingsta.
„Kuo labiau aš juos stumiu žemyn, tuo labiau ir netinkamu metu jie grįžta. Man reikia juos išjausti. Atsisėdi ir jauti. Jauti gėdą, kaltę. Nors mes ir labai nemėgstame šių jausmų, bet jie tada išeina“, – teigė ji.
Grįžtant prie atsparumo ugdymo, G. Buinickaitė atskleidė, kokie dar atsparumo ugdymai egzistuoja mūsų gyvenime.
„Yra bendruomenės atsparumas. Ką tai reiškia? Tai yra apie tai, kaip visuomenė, bendruomenė geba atsispirti negandoms. Mes Lietuvoje turėjome keletą testų – tai buvo ir pandemija, ir karas Ukrainoje. Kaip mes, kaip bendruomenė, kaip visuomenė, gebėjome atsispirti šitiems dalykams? Aš visą laiką klausiu, kaip žmonėms atrodo – ar mes šį testą išlaikėme? Kaip tas mūsų atsparumas? Aš manau, kad jis buvo pakankamai aukšto lygio“, – įžvalgomis dalijosi psichologė.
Dar viena svarbi dalis – tai fizinis atsparumas.
„Tai yra mano kūno gebėjimas, tarkime, nueiti ilgas distancijas, greitai atsitiesti po ligų arba net nesirgti. Mano kūnas irgi turi būti atsparus“, – teigė G. Buinickaitė.
Na ir paskutinis, bet tikrai ne paprasčiausias atsparumo tipas – dvasinis atsparumas.
„Tai yra vertybės ir prasmė. Dvasinis atsparumas nėra apie religiją. Tai yra apie tai, ar aš turiu gyvenime prasmę, vardan ko aš darau dalykus, kuriuos aš darau“, – aiškino moteris.
Tiesa, vien žinių apie tai, kas yra atsparumas ir kaip turėtume jį suprasti, neužtenka. Reikia imtis ir tam tikrų veiksmų, kad jis virstų natūralia mūsų gyvenimo dalimi. Psichologė G. Buinickaitė pasidalijo, kokie aspektai yra reikalingi kiekvieno žmogaus gyvenime, kad galėtume save pagaliau vadinti atspariais.
„Kad susieti tas visas atsparumo dalis, reikia 7 dalykų. Tos 7 dalys yra pasitikėjimas savimi, kompetencija, ryšiai su kitais, prisidėjimas arba pagalba, įveika, kontrolė ir charakteris. Įveika, šiuo atveju, yra būtent streso įveika, kuri eina po visu atsparumo modeliu. Tai nėra kaip atskiras dalykas. Tam, kad aš būčiau atsparus – man reikia ir įveikos gebėjimų ir dar visokių kitokių dalykų“, – teigė specialistė.
Ir nors pati ji pripažįsta, kad visa tai skamba gana sudėtingai, tačiau reikia suprasti tai, jog vieni pokyčiai neretai nulemia kitus.
„Šie 7 punktai – jie vienas kitą papildo. Jeigu aš stiprinu vieną, aš jau galiu stiprinti ir kitą“, – teigė G. Buinickaitė.
Daugiau psichologės patarimų skaitykite jau netrukus pasirodančiuose tekstuose arba pasiklausykite vaizdo įraše.
