Pasak L. Lesauskaitės, tuo metu, kai ji suprato norinti prisijungti prie savanoriškos ir visuomeninės veiklos, nebuvo populiaru nei savanoriauti, nei kalbėti apie pilietiškumą ir pilietinės visuomenės svarbą.
„Aš į šią veiklą pasinėriau, nes ieškojau daugiau prasmės savo gyvenime, šalia mokslo ir neformaliojo ugdymo veiklų. Norėjau kažko daugiau, norėjau kurti ir matyti pokytį aplink save. Kai jaunas žmogus sugeba tą pokytį pačiupinėti, tai labai įkvepia ateičiai, stiprina asmenybę, vertybinį pagrindą, tiesiog augina“, – dalijosi ji.
Vėliau Lukos gyvenimas susiklostė taip, kad po mokyklos ji pasirinko istorijos studijas, kurios dar labiau užaugino meilę ir pagarbą savo šaliai.
„Paskui gimė įvairūs projektai, iniciatyvos, akcijos ir panašiai. Su kiekviena diena, kiekviena nauja veikla, sutiktais aktyviais žmonėmis augo mano suvokimas, kad esu tinkamame kelyje, kad darau pasaulį geresniu, kad ir labai mažais žingsneliais“, – teigė ji.
Pilietiškumo sąvoka
Anot L. Leskauskaitės, pilietiškumo sąvoka viešojoje erdvėje girdima labai dažnai: nuo mokyklos suolo iki visuomenės lyderių kalbų. Tačiau čia vyrauja tam tikra liūdna tendencija.
„Retas žmogus galėtų savais žodžiais paaiškinti, kas tai per reiškinys. Ir čia nebūtinai kažkas blogo ar neteisingo. Pilietiškumas yra kiekvieno iš mūsų asmeninis ir labai skirtingas ryšys su valstybe, kurį mes išreiškiame konkrečiais veiksmais. Noriu pabrėžti, kad veiksmas čia labai svarbus. Ne veltui yra toks pasakymas, kad „ne žodžiais, o darbais reikia tėvynę mylėti“. Gal ir kiek banalokas, bet labai teisingas posakis“, – dalijosi moteris.
Anot jos, pilietiniai veiksmai, kuriais galime išreikšti ryšį su valstybe, yra labai įvairūs.
„Domėjimasis tuo, kas vyksta valstybėje, balsavimas rinkimuose, mokesčių mokėjimas, laikymasis įstatymų, pagarba ir tolerancija kitam, įsitraukimas į bendruomenės veiklą, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose, savanorystė, vėliavos kėlimas, pagarba simboliams ir mūsų istorijai. Netgi nueiti į muziejų, kuriame niekada nesilankėte, aplankymas svarbios istorinės vietos Lietuvoje – tai irgi pilietiškumo išraiška“, – teigė Luka.
Pasak visuomenininkės, ryšį su valstybe kuria ir jį stiprina ir valstybinių švenčių šventimas, o svarbiausia – kelia pasididžiavimo jausmą, todėl labai svarbu, kad kiekvienas pilietis nebijotų ieškoti savo santykio bei atsakymų, kas jam yra Lietuva ir kas jam yra meilės išraiška.
Apie pilietiškumą niekas nekalbėjo
L. Lesauskaitės teigimu, ji pati apie pilietiškumą kalbėti garsiai ryžosi ir dėl to, kad niekas apie tai nekalbėjo, ir suprasdama, jog reikia dalintis tuo, ką jai pačiai pavyko atrasti: kad reikia įkvėpti ir paskatinti žmones įsitraukti į visuomeniškas veiklas, kad mes privalome nelikti abejingi tam, kas vyksta šalyje.
„Ypač šiomis temomis svarbu kalbėti su jaunais žmonėmis, moksleiviais, kurie iš mokyklos neretai atsineša labai „bedvasį“ vaizdą apie pilietiškumą, jog vien įstatymai, teisės aktai, teisės bei pareigos ir panašiai“, – dalijosi ji.
Anot moters, viskas daug paprasčiau nei jaunimui atrodo. Tą ji bando parodyti savo veiklomis.
„Džiaugiuosi, kad ta motyvacija su žmonėmis galiu dalintis iki šiol keliaudama per mokyklas, bendraudama su jaunimo organizacijomis, socialiniuose tinkluose, viešuose renginiuose ar diskusijose ir jau trečią sezoną savo radijo laidoje „Vardan tos“, kuri yra apie pilietiškumą“, – teigė ji.
Lietuvių pilietiškumas
L. Leskauskaitė pripažino, jog ji tiki, kad lietuviai yra pilietiški, tik kartais patys tą pamiršta.
„Kai valstybėje krizinė situacija, kai ištinka didelė nelaimė – mes sugebame būti vieningi, padėti vieni kitiems, palaikyti ir paremti. Tai parodė tiek pandemijos pradžia, tiek tebevykstantis karas Ukrainoje. Gaila, kad kai krizės aprimsta arba kai prie jų priprantame, mes vėl grįžtame prie savo asmeninių reikalų ir pamirštame, kad daugybė socialinių iššūkių lieka už mūsų namų sienų“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, mūsų visuomenė ir piliečiai tikrai pasikeitė, lyginant su nepriklausomybės pradžia.
„Daug dalykų mes mokėmės iš naujo ir toliau mokomės. Tolerancijos, empatijos kitam, susikalbėjimo ir pasitikėjimo mums dar tikrai reikia mokytis, o šios savybės stipriai pilietiniai visuomenei yra svarbios ir būtinos“, – teigė moteris.
Luka tikrai nesutinka su tuo, kad didžiausias abejingumas pilietiškumui sklinda būtent iš jaunimo. Anot jos, jauniems žmonėms rūpi Lietuva ir pasaulis.
„Jie daug jautriau reaguoja į globalines problemas bei nelaimes, tik jų suvokimas apie problemų įveikimą ir apskritai veikimą yra kitoks negu vyresnės kartos, kas yra visiškai normalu. Tad reikia ne pykti ant jaunų žmonių, bet pasistengti suprasti, kalbėtis ir ieškoti veikimo būdų, kurie suprantami jiems“, – aiškino moteris.
Anot jos, socialiniai tinklai ir technologijos tikrai keičia jaunų žmonių gyvenimo įpročius, tačiau, būtent naudojantis šiomis priemonėmis, galima skleisti pilietiškumą ir kurtį pokytį.
„Tiesiog reikia sudaryti tam sąlygas ir padėti“, – teigė Luka.
Pilietiškumą ugdančios veiklos
L. Lesauskaitės teigimu, norint įtraukti ir įsitraukti į pilietiškumą ugdančias veiklas, svarbiausia imtis realaus veiksmo: pajusti, išbandyti, pačiam pačiupinėti, nes kitaip bus labai sunku tiek suvokti, ką reiškia pilietiškumas, tiek pajusti didėjantį norą užsiimti jį ugdančiomis veiklomis.
„Savanorystė, skirtingos visuomeninės ar bendruomeninės veiklos mokykloje kaip ir socialinės valandos yra puikūs būdai, tik jie neturi tapti antraeiliai, kaip kad nutinka mokyklose, kai savanorystę užskaito kaip stalų pastumdymą ar sudalyvavimą renginyje. Jauniems žmonėms reikia eiti į bendruomenes, pamatyti realias problemas ir leisti kurti“, – įžvalgomis dalijosi ji.
Moteris pasidalijo, kokią metodiką renkasi ji pati.
„Pavyzdžiui, savo mokymų metu moksleivių prašau identifikuoti esmines problemas jų mokykloje arba bendruomenėje, kurias jie mato ir dėl kurių jiems skauda. O tada kartu analizuojame iš kur kyla tos problemos, ką galime padaryti, kad mažintume jas, galvojame idėjas kaip gerinti situaciją ir panašiai“, – pasakojo ji.
Pasidalijo patarimais
Tiems, kurie vis dar ieško savo kelio į pilietiškumą, L. Lesauskaitė skyrė svarbią žinutę.
„Jei ieškote savo kelio ir nežinote nuo ko pradėti, tad pagrindinis mano patarimas – įsilieti į bendruomenę. Tai gali būti Lietuvos šaulių sąjunga, krašto apsaugos savanoriai, skautai, Lietuvos Raudonasis Kryžius, Maisto bankas, politinė partija, jūsų miestelio ar namo bendruomenė, kokios nors sporto šakos mylėtojų grupė ar bėgimo klubas“, – dalijosi ji.
Anot moters, buvimas bendruomenėje stiprina ne tik mūsų asmenybes, bet ir valstybę.
„Bendrumo jausmo, vienybės, palaikymo – reikia kiekvienam iš mūsų, tad labai to ir noriu palinkėti“, – teigė L. Lesauskaitė.
